kas iš mamų yra psichologės?

As esu psichologe VPU, magistras...

VU, organizacine psichologija, magistras. Dirbu pagal specialybe. Dabar bandau mokytis grupinės psichoterapijos .

Kaip įdomu, o kur galvoji mokytis? Gal galėtum plačiau?

Sveikutes,

Kreipiuosiu i Jus su dideliu, nuosirdziu prasymu patarti...
Esu IV kurso teises studente VU (kitais metais jau baigsiu ir gausiu teises magistra).
Svajojau tapti psichologe ir daug kas is mano aplinkos neisivaizdavo manes niekur kitur, kaip tik psichologijoj...Bet pabaigus 12 klase, mano gyvenimas del tam tikru asmeniniu ivykiu apsiverte 50 laipsniu kampu. Taip isejo, jog sprendima, kur man naudingiau stoti, priemiau ne viena. Tiesiog nustume mane nuo tos minties. Pati nepajutau, kaip isijauciau i teise. "Atseit" isivaizduoju save cia, tokia, kokius matau tuos teisininkus is pasaukimo. Dabar suprantu, kad visa ta laika save apgaudinejau. Visada salia buvo jausmas, kad esu ne cia, kur turiu buti, kad sitam vieninteliam gyvenime noriu ir turiu daryti kita. Kad tai nesu as. Stumiau ta minti salin. Siais metais turejau galimybe pazinti daug saliu, kulturu, zmoniu. Grizau cia ir emiau blaskytis. Reikia rinktis praktikos vieta, darba, o jauciu, kad man tiktu beveik bet kur, nes bet kur galeciau isijausti - butent del to, kad visose vietose vienodai saves nejauciu. Vakar isdrisau sau pripazinti, kad is tiesu, ko noreciau - buti psichologe. Jauciu, jog ta darba daryciau su malonumu, jog butent tada jausciau, jog tikrai realizuoju save. Siandien buvau baznycioje ir prasiau Dievo pagalbos. Esu pasimetusi. Bijau. Nezinau. O gal cia tik nerealus "svaiciojimai"? Gailetis negaliu, nes praeities nepakeisiu. Man 22 - rodos, dar butu laiko perstoti i kita kelia. Bet ar tikrai?
Kadangi jus esate toje aplinkoje, tikiu, jog galetumete suprasti, ar man imanoma pasiimti tiek psichologijos ziniu, kiek turit jus. Tikiu, jog turiu savyje to potencialo psichologijai is prigimties. Nenoreciau buti paprasta psichologe, o tik tikrai kvalifikuota. Mokytis netingiu, nes man tai patinka. Klausimai kyla tik - ar Lietuvoje toks posukis realus ir vertas? Kiek kainuotu? Kiek metu reiketu? Cia tik tam, kad pasivyciau jus. Nes tobulejimas ir gilinimasis priklauso tik mums patiems. To laikas neriboja ar ne? Kadangi pati jauciuosi cia zalia, noreciau paprasyti patarimo jusu. Labai ivertinciau ir buciau nuosirdziai dekinga Lauksiu...

Sveika!
Na nesu dar psichologe,bet esu tam kelyje,taip pat zadu pasukt tuo paciu keliu,t.y.studijuot si moksla,nes daugiau niekur saves taip pat neisivaizduoju.Taip pat turiu jau viena issilavinima,bet zadu igyti dar viena.Ir manau,tai tikrai ne kliutis,kiek tau metu ir pan..Kaip sakoma,mokytis niekada nevelu as pati taip pat galvoju.Tad pirmyn,jei jauti, kad tai tavo "pasaukimas",eik link jo,geriau veliau,nei niekad:)zinoma,jei pavyks ten istot,nes kiek zinau,ten nelengva patekt,bent i VU.O kur beje,tu noretum studijuot?Ir kada zadi stot?kiek suprantu ne kitais metais, o dar kitais?Gal susitiksim

Tau TIK 22. Tikrai turi marias laiko mokytis kur nori ir veikti gyvenime, ką nori Gana įdomus derinys bus: teisė ir psichologija. Psichologui irgi būtinas magistrinis išsilavinimas, o per tiek mietų pasiimsi tų žinių, kiek norėsi Jei tik manai, kad tai - tavo, pirmyn. Susirink info, peržiūrėk programas, kad nesusidarytum apie tą psichologiją, kaip tokią, neteisingos nuomonės ir stok. Įstoti nelengva, mokytis, jei tikrai mokytis - irgi, krūviai švelniai tariant, nemaži, daug laboratorinių, tyrimų, taigi - ir rašto darbų, bet juk tu, kaip supratau, tam jau pasiruošus. Sėkmės

O gal cia tik nerealus "svaiciojimai"?
Visai realistiškos svajonės. Juk ne į kitą galaktiką nuskristi nori, o studijuoti. Stipri motyvacija - vienas iš sekmės komponentų.

Man 22 - rodos, dar butu laiko perstoti i kita kelia. Bet ar tikrai?
Laiko yra visada, jei tik skiriam jo (kam nors); svarbiausia, ko nori. Teisė ir psichologija - tai socialiniai mokslai, nėra jau tokie priešingi dalykai.

Kadangi jus esate toje aplinkoje, tikiu, jog galetumete suprasti, ar man imanoma pasiimti tiek psichologijos ziniu, kiek turit jus.
Mano kurse mokėsi vaikinas, kuriam buvo daugiau metų, jam kaip tik buvo lengviau mokytis: nes buvo brandesnis, jau pasimokęs kitur, ne toks "žalias" kaip dauguma kitų, tik ką po mokyklos.

Klausimai kyla tik - ar Lietuvoje toks posukis realus ir vertas?
Realus, o dėl vertės - sunku pasakyti. Tai subjektyvu.

Kiek kainuotu?
Jau senokai baigiau, nežinau tikslių skaičių, bet tai labai nesudėtinga sužinoti (pasiteirauti universitete, kuriame norėtum studijuoti).

Kiek metu reiketu?
Reikės šešerių metų. Ketverių bakalauro, dviejų - magistro (pasirinkus kryptį: klinikinė, organizacinė ar pedagoginė (ar dabar kitaip vadinama?) psichologija). Magistrantūroje nelabai pavyks studijuoti, jei bakalauras ne psichologijos, o be magistro diplomo psichologe negalėtum dirbti (tikasistente; nors va, sako, kad mokyklose ir be magistro dirba, bet dėl kvalifikuotumo tuomet abejočiau).

Nes tobulejimas ir gilinimasis priklauso tik mums patiems. To laikas neriboja ar ne?
Tikrai neriboja joks laikas tokių dalykų. Jei ir riboja, tai tik pats žmogus.

Sekmės tau

Skaičiau šį postą ir mačiau save, savo mintis, labai panašią situaciją..esu baigus teisę VU, įstojau ten taip pat ne savo valia, labiau traukė humanitariniai mokslai, psichologija...Pirmas darbas man patiko, nes reikėjo psichologinių žinių..vėliau keičiau darbus, nes neradau savęs...Dirbu personalo srity, darbas sausas, popierinis..šiuo met auginu mažą vaikutį, sėdžiu namie ir kai pagalvoju, kad reiks grįžt į darbą - net šiurpas nukrato... Neseniai paskambino mano grupiokė ir pasakė, kad ji mokosi IPI - Individualiosios psichologijos institute, ten priima baigusius aukštąjį socialinės ar pedagoginės srities mokslą, studijos trunka 3 metus, sesijos vyksta 4 kartus per metus ilgaisiais savaitgaliais.Tas institutas ruošia psichologijos konsultantus, tai nėra aukštasis išsilavinimas, bet išduotas sertifikatas suteikia teisę konsultuoti. Labai įdomu ir patrauklu man visa tai pasirodė, nes būtų galima mokytis neatsitraukiant nuo darbo...Žodžiu dabar esu giliuose apmąstymuose, labai norėčiau įgyti psichologinių žinių, o vėliau gal pakeisti ir specialybę. Man metų žinoma ne 22, o žymiai daugiau, bet manau kad geriau dirbti širdžiai mielą darbą negu visą likusį gyvenimą kankintis. Todėl tau labai linkiu siekti savo svajonės, esi jauna ir tikrai dar viskas viskas prieš akis..

Mano mama baigusi psichologija VU Labai norejo, kad sekciau jos pedomis ir pasirinkciau psichologija, vis delto pasirinkau teise. Tiesiog as nuolat labai dziaugiuosi, kad mano seimoje yra psichologas, kazkaip daug lengviau sprendziami konfliktai, ji duoda daug geru patarimu, kaip mokytis, kaip spresti problemas, padeti kitiems ir pan. Daznai analizuojam kitu elgesi, charakterio bruozus. Mama net gi sako, kad kiekvienai moteriai naudinga psichologija del saves pacios, savo seimos Tai wat, didziuojuos visomis studijuojanciomis sia specialybe, nes tokiu zmoniu musu visuomeneje tikrai truksta.
Papildyta:


Man rodos gyvenime labai svarbu rinktis tai, ko pats nori. As pasirinkdama teise atradau save, beje ir sioje srityje itin svarbios psichologijos zinios, bendraujant su klientais, netgi teismo saleje. Bet jei tu netingi ir manai susitvarkysi su tokiu gyvenimo posukiu, tai pirmyn! Mano grupioke teises studijas mete 4tame kurse sakydama "viskas, nebegaliu". O dabar pasuko ekonomikos keliu. Baisiausia, man rodos, kai zmogus nezino ko nori. Kitaip sakant, kai laivas nezino i kuri uosta jam plaukti, joks vejas jam nera palankus...

Sveikos! Planuoju stoti i i VDU psichologija neakivaizdini. Ar imanoma suderinti studijas su darbu jei studijuosiu neakivaizdiniame? ar kruvis didelis?
Ar istoti i neakivaizdini sunku? Nebutina buti baigusiai kolegija, kaip kad stojant i i VDU anglu kalba neakivaizdziai?Labai lauksiu jusu atsakymu

Kaip VDU nežinau, studijuoju KU neakivaizdžiai 3-iam kurse. Krūvis tikrai didelis, nes į 4 metus sukišo 5-ių kursą, bet VDU jis lyg ir protingesnis, daugiau duodama medžiagos, mažiau rašto darbų, tyrimų (čia jau buvo apie tai kalbėta kažkurioj psochologių temoje).
Su darbu suderinu taip: dieną dirbu, naktim rašau nesibaigiančius tyrimus ir laborus (vidutiniškai po 2 kiekvienam egzui), kada normaliai miegojau nebeprisimenu. Bet viskas įmanoma. Sesijos du kart į metus po 3 savaites. Jų su darbu nelabai pavyksta suderinti, nes paskaitos dažnai nuo 8 ryto iki pat vakaro, tad jau keli metai sesijoms imu atostogas
Dėl įstojimo, kiek žinau dabar net į KU įstoti nėra lengva. Pernai stojo draugė, kuri mokėsi 8-10-ais, dar labai gerai baigė kažkokią kolegija, o įstojo tik po papildomo priėmimo. Bet kadangi jau pernai lygiai dvigubai pabrango studijų kainos, gal šiemet bus mažiau norinčių