Globėjai ir ne tik plepa toliau

bet koks yra sunkus reikas iš naujo į mokyklą eit ir iš naujo mokytis. Smegeninė šitoj vietoj tokia užrūdijus iš pradžių būna o dar į anrą pamainą tai ir visai šakės.
Nu, žodžiu, pamatysi kai į pirmą klasę eisi. Jergutėliau, kaip tingiu pamokas ruošt aš antroj klasėj. Ne tas žodis. O dar kur visa vidurinė
o dėl tautos tai ko gero tu per gerai apie save avji- nes tauta tai yra Seimo ir Vyriausybės nariai, beigi jų giminės ir artimieji.

dėl seimo ir vyriausybės sutinku,taikliai pasakyta

jau kelios savaitės įtarinėjau, o šiandien ir galutinai įsitikinau, kad pas mus atvyko ir pasiliko - paauglystė. Įžengėm į įdomų kelią. Vakas mano verkia ir sak nenriu kad būtų taip, aš nenriu pyktis ir ginčyti, bet aš man kitaip neišeina. Aš ir nriu ir nenoriu- kodėl man taip darosi kažkas. Ir smagu ir įdomu, kaip gi jis toks nelabai ir didelis labai tiksliai tą paauglystės pradžią nupasakoja. Aš jam sakau- nagi gera, tu gi augi, daraisi didelis. Jam graudu, baisu jame vykstančių pokyčių. Gal net nesaugu kažkiek visame tame. Ech kaip tas laikas bėga. Pašvietė saulutė ir suaktyvėjo visa hormonų veikla. Myliu savo vaiką, labai.
Vaar kalbomės su juo tema kaip negražu nesilakyti duoto žodžio, kad vis dėl to nevyriška. Jis man ir sako- na nevyriška ir nevyriška- kas iš to. Jam sakau, na iš to tas, kad taip nesilakant žodžio dažniau ir pasitikėjimas dingsta. Jis man sako. Ką padarysi, gal mano vaikai irgi taip elgsis. Buvo labai linksma taip girdėti. Tikiuosi, kad tų vaikų jis dar kurį laiką neturės

Draugei teko bėgt nuo vyro su 4mete dukra,tai pas mus parai prisiglaudė.Mano Puputė ir sako:
-jau tas jų tėtis...negalvojau,kad tokių žmonių būna...
Paaiškinau,kad ne visi tokie geri,kaip mūsų tėtis,tai ji į tai:
-uoj,tai man bus sunku išsirinkt

Alfija, taigi jis tik antrokas, ar ne? Maniškė irgi antrokė, bet ji dar toks grybukas, dar su visokiais Baby Bornais žaidžia

Taip, antrkas, devynmetis Jis vasario mėn. gimęs. Va tai ir yra ts tkios žirklės- iš vienos pusės jis irgi tikras grybukas- žaidžiantis akuganais, besižavintis Jim Jam kanalu, kažkas panašaus į Teletabius ten visada rdma, besąlygiškai tikintis Kalėdų seneliu. Visiškas vaikas, o iš kitos pusės atsirandantis didelis vidinis konfliktas su savim, mama ir pasauliu. Žinai, kaip tas Mauglis, kuris meilę ten atrado, tai va ir maniškis taip atranda save. Staiga vudujai viskas kinta. Paklausyt kaip is tai nupasaka- tai galima sakyt vadovėlinės frazės- as su paaugliu darosi. Žodžiu jam su savim dabar labai nelengva.

Alfija - gąsdini. gal "meno žmonės" jautresni ir vidujai komplikuotesni?

gal . Tas jų vidinis pasaulis toks įdomus. Sunku pasakyt. Visai giliai tai neįlysi ir nepažiūrėsi kaip ten. Bet ... žinai gali būti tu visiškai teisi.

Pasaulis suvokiamas per emociją, tiesiog jauti, o paaiškinti sunku, sunku išsikapanot iki logikos. Daugelis net nesikapanoja, nebūtina, nes logika dažnai užglušina pustonius. Kas išsikapanoja, tampa menotyrininkais, bet, dažniausiai, meno nebekuria...
Dažniausiai situacijas žmonės analizuoja protu, o čia neanalizuoji, bet jauti:
Šiaip, juokinga situacija: sėdi meninkas ir matematikas (abu daug pasiekę savo profesijose) šalia devintokė sprendžia uždavinį, kuriame reikia suporuoti grafiką su atitinkančia jį lygtimi. Menininkas atspėja net 70 proc atsakymų. Matematikas negali patikėt, kad meninkas nesinaudoja iš mokyklos prisimintom žiniom. Na tikrai atspėjo, o pasiaiškina "kažkaip jaučiu". Čia šiaip, atsitiktinumas ar jautrumas...kam?
Geriausias būdas pasižiūrėti: kaip ten...tiesiog pabandyti kurti ... gal kartu su vaikais. Aš su jais daug savęs atrandu, kokios nepažinau.

Sūnute - o pvz. poetas Marvelijus Martinaitis? Jis gi ir literatūros kritikas, literatūros teorijos dėstytojas. Mes jo kažkada klausėm, kai jis kuria - ar taiko tai, ką mums čia dėsto. Sako - tuo momentu - ne. Kai kažkas pakomentuoja iš šalies - taip, tada ateina, bet to daugiau nebekuri - žinai kaip tai padarei, nebeįdomu.
Man vat tie žmonės prie meno - labai įdomūs. Antra vertus, tokie, su vidiniu konfliktu - dažnaiu lūžta. To paties Martinaičio - man atrodo - skirstymas - būna žmonės gėlės ir žmonės - paukščiai. Pirmieji - iki kelių mėšle, užtat žemę puošia. Antrieji - irgi puošia, bet aukštos materijos juos labiau domina užtat didesnis nuopolis... Kai pagalboji, vat tiems - jautriesiems, lengviau prasigerti, lengviau nukristi. gal tai ir yra ta socialinė jų tėvų griūtis?

Manau, kad kuriant, kažkaip intuityviai dalyvauja visa patirtis, žinios, bet netiesiogiai. Poetas nekuria pagal taisykles, bet kažkokios jos (jei poetas neišprotėjęs tiesiogine to žodžio prasme) surandamos kūryboje. Net muzikantas negroja absoliučiai pagal taisykles - jos net užrašytos (tą užjį geriau kompas padarytų). Tiek ir įdomus atlikėjas, kiek yra "plevenimo" už taisyklių ribų.

Nerealizuota kūrybinė galia sprogdina ir žiauriai....nemaža išsviestų iš standartinio sociumo skruzdėlyno ...

Apie Marcelijų Martinaitį ir visgi meninkas, net teorinėse paskaitose (epizodiškai lankiau tautosakos kursą) - bent man taip atrodo

o būna dar ir kitokių, kur nrs ir mėšle iki pusės, bet dar ir skraido. Tas kritimas-kilimas, yra pas visus visus. Kūryba, darbas grojimas ar tapymas toli gražu netoygus. Pas mus gi namuose meninkai visi vaikai. Mano Duksis ir sesės merginos ir vaikinai irgi meninkai. Trys dailininkai ir vienas jau labai aiškiai formuojasi į rašančius. Tai va tas labai aiškiai pradeda stebėtis, matytis kad ei ne peržiūros Rimantui( jis iš jos dičkių jau vienintelis čiurlionkėj) tai būtų laiko tarpas kai nepieštų. Bet reik tempt. Gauna jis ten tuos savo besąlygiškus dešimtukus, bet nebūna pats savim patenkintas, ir noro va tada neturi kad ateitumėm pažiūrėt. Ir būna tos su įkvėpimu irgi tada einam pažiūrėt, tada am jau pačiam šventė ir visi darbai aišku paimami į fondus mokyklos, parodas paskui organizuoja.
Konfliktai pas visus vaikus su savim, vidiniai didžiuliai. Tikrai. Kompleksai vidiniai gal pas Aistę patys didžiausi, ir ji nuo meno kaip ir bando nusisukt. Dabar ji jau kelinti metai Anglioj kol kas dirba, dar nestudijuoa- kaip ir galvojo menotyrą, paskui menoistorija, vadybą, scenografiją Berlyne O dabar kalba gal ne jos tatai pašaukimas.
Tai va, kas Duksiui šitoj situacijoj ir bet kokioj situacijoj namuose yra gerai- čia nėra jo nesuprantančių. Visi dideli ir visi supranta ir juos visus jis supranta, ir mokykloj ta aplinka, kurią jis supranta labai gerai ir todėl kad vyresnieji tą dvasią tos mokykos parsinešdavo ir jis ją na su oru paėmė, ir todėl kad ten, jis kaip visi. Kieme jis turi draugų pažaisti, bet kaip jis sako- su jais sunku kalbėti. Ir iš tiesą, ir vyresnieji ant kiemo draugų turėjo iki tam tikro laiko tarpo. Paskui nunyko. Munis, rantysis mokosi Karoliniškių gimnazijoj, ir jam yra ten nelengva. Jis turi poreikį mokytis, turi gilų poreikį žinioms, ypač lietuvių kalbai. Turėjo puikų mokytją, jam labai tikusį Urbonavičių, dauguma mokytojų ir mokinių to žmogaus tiesiog nekenčia. Na jis sudėtinga asmenybė, bet žinias peruoda gilias ir puikiai nepaprastai reiklus sau ir kitiems. Va taip va su tais meninkais pas mus.