Mūsų kūryba rašančiųjų kampelis

Na o sita istorija bus truputi ne "elfisko" stiliaus, tiesiog man tada buvo tokia padauziska nuotaika, tai taip ir parasiau

šeštoji istorija

Draugystė

Ghala sėdėjo savo kambary prie lango ir graužė plunksną. Priešais ją ant stalo gulėjo senas pergamento lapas nutriušusiais kraštais ir ne ką mažiau nutriušusi knyga, ant kurios odinio viršelio nemokšiškai buvo pakraigaliotas užrašas „Girano finansinės ataskaitos už einamuosius metus“. Toliau greičiausiai buvo užrašyti metai,bet dabar neįmanoma buvo jų įžiūrėti– ten puikavosi tik šlykšti riebi dėmė. „Greičiausiai šią knygą pildė koks storas dwarfas,ėsdamas avies kulšį“– pasibjaurėjus pagalvojo Ghala ir pastūmė knygą į šalį. Šiaip ar taip, ji nelabai domėjosi,kiek kas kam ko ir kodėl pardavė,nupirko,ar pakeitė. Daug įdomesnis jai pasirodė šioje knygoje netyčiom aptiktas pergamento lapas. Ji atsargiai paėmė jį dviem pirštais,vis taip pat įnirtingai grauždama plunksną (kas išdavė,kad elfė truputį nervinasi), ir pakėlė prieš šviesą. Sekundę kitą įdėmiai patyrinėjus vėl padėjo jį ant stalo. Elfė aiškiai buvo nepatenkinta. Susiraukus ji pagaliau išsitraukė gerokai apkramtytą plunksną iš burnos ir nušveitė ant stalo. „Kas čia per garsas?“ – susierzinus pagalvojo,mat jau kurį laiką girdėjo iš lauko sklindant kažkokius keistus metalinius garsus. Ji atsistojo, šiek tiek stumtelėjo stalą ir priėjus prie lango, persisvėrė per jį, bandydama pamatyti triukšmo šaltinį. Bokšto apačioj stovėjo smulkutis humanas ir atsivėdėjęs tvatino sieną plonu gelžgaliu. Ghala prisimerkė– gelžgalis pasirodė besąs kardas, o humanas– nekromantas. Ji prunkštelėjo – kas gi daugiau čia gali būti,jei ne jis. Nekromantas, pagaliau baigęs tvatint sieną, pakėlė galvą,išsišiepė kaip devyni mėnuliai ir linksmai riktelėjo –„Ei, labas gražuole! Gal išlįsk iš savo bokšto ir nusileisk į kiemą?“.
Ghala šyptelėjo, ir, linktelėjus galva, pasitraukė nuo lango. Atsargiai įkišo pergamento lapą atgal į knygą (grįš prie jo vėliau), greit užsitempė savo prabangius baltus šarvus, čiupo į kampą numestą lanką ir pasišokinėdama nudundėjo stačiais įvijais laiptais žemyn.
Išėjus į kiemą Ghala trumpam užsimerkė – taip plieskė saulė. Ant pilies sienos linksmai čiauškė žvirblių pulkas ir nuotaika buvo kuo puikiausia. Atsimerkus ji išvydo šalia stypsantį tą patį nekromantą.
„Labas, Kvark“– vyptelėjo ji, ir pridūrė – „Na ką, einam?“.
Juodu kirto pilies kiemą,ir,atsidūrę už vartų, pasuko link Girano. Ghala žvalgėsi į šalis, uosdama kvepiantį aplinkui žaliuojančių laukų orą ir ne iškarto išgirdo jai adresuotą klausim: „Ką veikei tam savo bokšte? Pusę sienos išgrioviau, kol pagaliau teikeisi atkreipt dėmesį...“ – pakartojo Kvark. „Daug žinosi, greit pasensi“ – nepiktai atšovė Ghala, neketindama pasakoti jam apie pergamentą. Kvarkas atrodė truputį įsižeidęs, tad Ghala pridūrė– „Kada nors papasakosiu,bet ne dabar“. Nekromantas pažvairakiavo į elfę, bet matėsi, kad atlyžo, ir daugiau nieko neklausinėjo. Ghala nuleidus blakstienas slapčia tyrinėjo šalia einantį draugą ( net baisiausiam sapne ji nesapnavo, kad juodosios magijos atstovas gali tapti jos draugu, bet...pasirodo, nieko nėra neįmanomo). Nekromantas buvo maždaug jos ūgio, liesas ir smulkus vaikinukas, ir Ghala prisiminė, kaip pirmą kartą jį pamačius su panieka pagalvojo – „Na,ir koks gi iš jo karys?“. Tačiau ji klydo, jis buvo ne karys, o magas, ir fizinė jėga dar nieko nereiškė – vėliau ji pati tuo įsitikino. Laisva baltai juoda tunika ir plačios kelnės (kurios atrodė šiek tiek per trumpos) darė nekromantą dar smulkesnį. Negirdimais minkštais žingsniais jis ėjo šalia Ghalos, kol jie pagaliau pasiekė Giraną. Abu kaip susitarę nudrožė tiesiai pas Vartų Saugotoją ir paprašė juos perkelti į Runę, o iš ten – tiesus kelias į Šventųjų Slėnį.

Atsidūrę ties įėjimu į Šventųjų Slėnį, abudu trumpam sustojo apsidairyti ar kur nors netyko priešai,tačiau aplink buvo ramu. Kvark, krestelėjęs savo tamsią ševeliūrą, paklausė – „Einam lenktynių?“, ir ,nelaukdamas atsakymo, ėmė bėgti. Ghala sekundę stovėjo apstulbus –„Jis ką, ketina aplenkti MANE?“, tada pasileido jam iš paskos, ir po kelių akimirkų vargšas nekras tiek ją tematė. Taip belenktyniaudami jiedu pasiekė slėnio gilumoj esančią nedidelę laukymę,apsuptą aukštų uolų, ir, trumpai pailsėję, kibo į darbą. Kurį laiką aplink aidėjo vien tik sužeistų ir mirštančių gigantiškų vilkų staugimas, Kvarko beriamų užkeikimų nuotrupos ir Ghalos paleistų strėlių zvimbimas. Jie taip įsismagino,kad, neištvėrę viso to triukšmo, nuo uolų briaunų pakilo nepatenkinti ereliai ir, piktai kažką rėkdami savo kalba, nuplasnojo tolyn. Bet tiedu nieko nepastebėjo ir sau toliau smagiai galabijo monstrus iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, kol galų gale laukymėj jų neliko nei vieno. Apie čia vykusią kovą bylojo tik krauju nutaškyta žemė, apsvilusios žolės kuokštai bei nelaimingųjų monstrų pamesti daiktai – blizgančios adenos, drobiniai maišeliai su anglim ir kitokiais niekais, žėrintys brangieji akmenys... Ghala čiupo savo jau gerokai aptrintą kelioninį krepšį ir ėmė rinkti visą tą besimėtantį turtą. Pritutinusi jį iki pat viršaus,šiaip ne taip nuvilko į laukymės pakraštį ir atsisėdo pailsėti,patogiai įsitaisius ant artimiausio kupsto. Apsidairė,ieškodama Kvarko – ana štai kur jis, nubėgęs kiek toliau mosikuoja rankom,iššaukdamas ugnies kamuolius ir paleisdamas juos tiesiai vilkams į gaurus – tie cypdami nešdavo kudašių lauk,tik jau būdavo per vėlu. Ghala slapta pasidžiaugė,kad nekras prie jos niekad nebuvo iššaukęs tų šlykščių anapusinio pasaulio gyventojų – gal nujautė, kad elfei tai visai nepatiktų. Jos mintys pamažu grįžo prie senojo pergamento, paskui peršoko prie nesenų prisiminimų...ir kažkur nuskrido... Kai staiga į realybę ją grąžino gan smarkus niuksas į šoną ir pašaipus nekro balsas: –„Ei, svajokle, gal jau užteks tau čia ilsėtis?“. Ghala piktai dėbtelėjo į šitą nenustygstantį vietoj humaną, tačiau nieko nepasakė, tik persimetė per petį lanką ir nubėgo link vėl laukymėj atsiradusių vilkų. Tačiau po kelių žingsnių sustojo ir atsisuko i Kvarką. Tas net nebuvo pajudėjęs iš savo vietos, stovėjo ir patenkintas šypsojosi. Elfė šiek tiek suirzo ir riktelėjo jam – „Ko čia spoksai?“. Nekras dar labiau išsišiepė ir iki Ghalos atskriejo atsakymas – „tavo gražios kojos“. Ji mielai dabar būtų įsegus jam strėlę į minkštą vietą, tačiau numojo ranka – tegu sau... Elfė apsisuko ir nubėgo tolyn, jau nusižiūrėjus artimiausią auką. Po kurio laiko slėnyje vėl aidėjo vien tik vilkų staugimas, nekro burtažodžiai ir tyli į tikslą skriejančios mirties daina...

Na, o sita istorija yra mano perliukas Is visu ji man labiausiai patinka. Visi ivykiai yra absoliutus vaizduotes kurinys, pamenu kaip net nespejau visko rasyt ka maciau savo galvelej Sios istorijos pagrindu tapo musu klano issiskirstymas-tiesiog pateikiau visa tai perkelus i kita pasauli Is tiesu cia daug skausmo, nevilties ir tamsos, bet... mano akimis ziurint, gavosi tikrai geras kurinys
Taigi...

Septintoji istorija

Tamsos pradžia

… pikta lemianti nuojauta…
…baimė…
…kraujas…
…gyvybė,paliekanti kūną…
…paskutiniai maldaujantys žodžiai…


Shilien… Shiliennn… Shilieeeennn !!! Skaudus aidas, prasiskverbęs į sąmonę, dūžta į tūkstančius aštrių skeveldrų, pažadindamas sustingusį kūną. Nieko nematančios akys bando apčiuopti nedidelio kambariuko kontūrus, tačiau vienintelė realybė yra skausmas, pulsuojantis kiekvienoj kūno ląstelėj, gniuždantis, nepakeliamas... „Leiskit man mirti... prašau... „ . Sąmonė vėl ima grimzti į palaimingą nebūtį, skausmas nutolsta... „Privalai atsibusti ! “ – įkyrus balsas atkakliai bando prasilaužti pro tuštumos sieną, sugrąžinti gyvybę į sužalotą kūną. „ Privalai... privalai...grįžti...“... Ant šaltų grindų gulinti būtybė nenorom paklūsta įsakymui, virpteli rankos pirštai, tarytum norėdami kažką apčiuopti, bet aplink tik oras, ir staiga ji krūpteli, lyg kažkas nematomas būtų ją stipriai papurtęs, ir atsisėda. Siela sugrįžo.

Girano pilies langai nebyliai stebėjo brėkštantį rytą. Sunkūs nakties debesys niekaip nenorėjo trauktis, nuo aplink plytinčių pievų kilo tirštas šaltas rūkas, paskandindamas savyje bet kokius garsus. Aplinkinė tyla spengė apčiuopiama grėsme ir baime. Šaltis skverbėsi pro visus plyšius, kibiais pirštais bandydamas pasiekti dar plakančias širdis. Ghala sėdėjo savo kambarėly pilies kampiniame bokšte ir taip pat jautė tą šaltį. Dar ji jautė, kad kažkas nutiko. Šiąnakt. Jautė baimę. Ir skausmą. Skaudėjo visą kūną, lyg jis būtų buvęs sudraskytas ir paskui vėl sulipdytas. Padrikos mintys... tamsi nebūtis... ji nieko neprisiminė, ir pastangos atgaivinti praėjusios nakties įvykius ją nepaprastai sekino. Ji apsižvalgė-taip ,tikrai čia jos kambarys. Prisiminė, kaip vėlai vakare štai pro šias duris išėjo jis, kaip ji palinkėjo jam labos nakties... ir tyli elfiška daina, ir širdis, laiminga... kas buvo toliau? Kas... Siaubingai perštėjo skruostą, ir ji atsargiai palietė jį ranka. Ir tuoj pat aiktelėjusi iš skausmo ją atitraukė. Sukaupusi visas jėgas, elfė atsistojo , galva svaigo ir ji šiek tiek susverdėjo. Po kelių akimirkų, įveikus svaigulį, priėjo prie spintos- šokantys vienaragiai buvo linksmi kaip visada- ir atsargiai pravėrė duris, lyg bijodama ,kad iš ten kas nors iššoks. Tačiau niekas neiššoko, tik blykstelėjo spintos durų vidinėje pusėje įtaisytas veidrodis. Ghala žiūrėjo į savo atvaizdą... O gal atvaizdas žiūrėjo į ją... Išblyškęs veidas, užgesusios akys , lūpos, be menkiausio kraujo lašo... Auksiniai plaukai, sulipę...nuo kraujo? Ji vėl atsargiai palietė skruostą – dabar jau matė ilgą gilią žaizdą, nuo smakro iki pat ausies, atrodė, lyg kažkas būtų lyžtelėjęs ugniniu liežuviu. Staiga sąmonę perverė akinantis blyksnis, ir ji vos nesuklupo. ... Juodas didžiulis plėšrūnas...katė... sunki letena ... aštrūs nagai, su pasimėgavimu besiskverbiantys į kūną... ne jos kūną... ne jos... Vaizdas išnyko taip pat staigiai, kaip ir atsirado. Elfė sunkiai alsavo, jautė kaip ją purto drebulys. Baimė tvyrojo visur aplinkui, širdis daužėsi kaip pašėlus, ir ji stūmė nuo savęs ateinantį suvokimą, kad įvyko kažkas baisaus, kažkas nebepataisomo... Ghala atsisuko į blausią šviesą, besiskverbiančią pro langą, užsimerkė, ir ištiesė prieš save rankas. Akimirką dvejojo... vis dėlto ryžosi, atsimerkė ir pažvelgė į savo virpančius pirštus. Tyli aimana nuslopo kambarį užtvindžiusiame lyg iš niekur atsiradusiame rūke, ir tik siaubo kupinos akys viską išdavė. Jos baltos pirštinės buvo permirkusios krauju. Elfišku krauju. Nakties įvykiai ėmė grįžti.

Tylus durų girgžtelėjimas nuaidėjo tuščiuose pilies skliautuose tarytum griaustinis, ir elfė akimirkai sustingo. Įsiklausė. Nieko. Mirtina tyla. Kiek luktelėjusi, ji tyliai atvėrė duris ir smuko į koridorių. Čia buvo tamsu- žvakės nebedegė, ir tik pro siauras stogines angas skverbėsi dulksva šalta ryto prieblanda. Ghala jau norėjo pasukti link elfų pusėje esančių kambarių, tačiau kažkas atkakliai stūmė ją link laiptų ir praėjimo, vedančio į virtuvę. Galiausiai ji pakluso tam negirdimam balsui, tikėdamasi, kad virtuvėje ką nors sutiks. Arba Didžiojoje Menėje. Ką nors, kas jai viską paaiškins. Ji iš lėto ėmė artintis link praėjimo, su kiekvienu žingsniu jos nerimas augo, ir norėdama jo atsikratyti, elfė žengė vis sparčiau ir sparčiau, galiausiai pasileido bėgti, nepaisydama skausmo, bandančio surakinti jos kūną. Štai ji jau mato praėjimą, tuoj tuoj pasieks ir virtuvės duris, ten ji ras visus savo draugus, ir viskas dings, kaip dingsta piktas sapnas saulei palietus dangų, tuoj... Staiga ji slysteli ant krauju nutaškytų grindų, praranda pusiausvyrą, parkrenta, aštrus skausmas perveria ir taip jau iškankintą kūną ir sąmonė akimirkai užtemsta... ... štai ji... mato save tarytum iš šalies... ji klūpo šalia šviesiaplaukio elfo, abiem rankom bandydama uždengti gilias žaizdas... bet kraujas sunkiasi pro jos pirštus, kiaurai permerkdamas baltas pirštines... ji mato, kaip gęsta gyvybė jo akyse... ir ji verkia... iš nevilties... juodas plėšrūnas, iš pasitenkinimo blizgančiom akim... ne, ne jo akys... tamsios... kažkur labai matytos... taip... klano nekromantė! Sąmonė sugrįžta, akimirkai nuvydama vaizdus. Elfė apsidairo- taip, ji čia buvo naktį. Čia ta pati vieta. Bet kas gi nutiko? Kur elfas?? Kur visi?... Ji užsimerkia, bandydama susigrąžinti atminties nuotrupas. Prireikia visų valios pastangų, kad vėl pamatytų... štai ji vėl, padėjusi galvą elfui ant krūtinės, klausosi jo širdies dūžių...jie vos girdimi, ir ji su baime laukia to momento, kai jų nebegirdės... aplink besisukinėjanti juoda katė su pasimėgavimu laka nuo grindų judviejų kraują... taip, elfė irgi sužeista, tik kaip, kada?... nesvarbu... ji jaučia kaip tas padaras pasisotinęs prieina prie jos, jaučia jo šlykštų karštą alsavimą, ir neturi jėgų pasipriešinti... tik dar stipriau prisiglaudžia prie elfo, tarytum bandydama jį apsaugoti, nors ir suvokia, kad neišsigelbės... ir ašaros krenta ant raudonai nusidažiusių grindų... ir ji pajunta, kaip aštrus liežuvis lyžteli jai skruostą, girdi, kaip iš malonumo sumurkia katė... ir ji girdi savo balsą... tyliai kažko maldaujantį... Dievai?... taip, ji maldauja Dievų... juk jie negali būti abejingi... negali... tačiau jie tyli, jie akli ir kurti, ir jiems nerūpi dviejų elfų likimas... galiausiai, iš nevilties ir skausmo, elfė ištaria jos vardą, atstumtosios deivės, deivės, kuri buvo ištremta ir paniekinta, tačiau kuri sukūrė elfų rasę... ji dar spėja pamatyti iš kažkur pasipylusią šviesą, persigandusį jauno delfo veidą, ir tada pajunta triuškinantį smūgį į nugarą, jaučia, kaip penki aštrūs durklai susminga į jos kūną, kaip paskutinį sykį suplaka širdis... ir ją praryja tamsa.

Ghala atsipeikėja nuo tyliai skambančio balso. Shilien? Ne, jos čia nėra... balsas pradingsta... Tačiau elfė dabar jau tvirtai įsitikinus- vienokiu ar kitokiu būdu, deivė atsiliepė į jos maldavimą. Dėl to ji dabar gyva. O elfas?... kažkas jai sako, kad jis taip pat gyvas... o visi kiti? Ji nežino, kas nutiko su jais... Ghala atsitoja nuo slidžių kruvinų grindų ir pasuka link virtuvės. Ji vis dar tikisi... tačiau virtuvėje tuščia, krosnys atšalusios ir nosies nebekutena gardūs kvapai. Kurį laiką ji dar stovi, tarsi laukdama, bet viskas aplink tylu ir ramu. Ir šalta. Ji apsisuka ir uždaro paskui save duris. Nežinodama ką jai dabar daryti, pasuka link laiptų. Palypėjus kelias pakopas akis užkliūna už stiklo šukių ir palieto kažkokio balto skysčio. Pienas? Lynette? Ghala tyliai pašaukia mažąją dwarfę, tačiau jai niekas neatsako. Lynette?- dar sykį pašaukia elfė, bet šį sykį jau nesitikėdama atsakymo. Staiga kažką prisiminus elfė vėl pradeda bėgti, peršokdama po kelias pakopas užlekia laiptais (skauda... na ir kas... ), kerta koridorių ir įpuola į savo kambarį. Ten ima karštligiškai vartyti knygas, galiausiai radus, ko ieškojo, lengviau atsidūsta ir vėl pasileidžia laiptais žemyn. Skubių žingsnių aidas lydi ją per visą pilį, ir štai ji pagaliau kerta Didžiąją Menę (čia kiekvieną rytą ir vakarą susirinkdavo visas klanas pasidalinti dienos, o kartais ir nakties, įspūdžiais- tačiau dabar čia tuščia...) , ir pasuka į siaurą ilgą koridorių, palaipsniui smengantį žemyn. Pasiekus koridoriaus pabaigą, ji nedrąsiai sustoja. Niekad nėra čia buvus ir žinojo, kad nevalia čia eiti be tikrai rimtos priežasties. Ji žiūrėjo į masyvias duris be jokių įmantrių puošmenų, tik su klano herbu, ir nedrįso jų atverti. Elfės rankose išdavikiškai virpėjo pergamento lapas... Galiausiai ji ryžosi, priėjusi prie durų lengvai stumtelėjo jas. Didžiulei jos nuostabai, durys atsivėrė, ir ji pamatė gan erdvų kambarį, labai prabangiai apstatytą. Subtilūs aukso dirbiniai spigino akis, tačiau kėlė pasigėrėjimą. Minkštais aksominiais audinais užkloti suolai, stalas, nukrautas stirtom dokumentų... Kažkokie keisti įrenginiai... Tačiau visa tai tik akimirkai atitraukė elfės dėmėsį. Ji tyliai žengė gilyn į kambarį, suprasdama, kad to, ko ji ieško, čia nebėra. Ji atsargiai padėjo pergamento lapą ant stalo. „Ką gi, Omega, klano vade, atrodo, istorija kartojasi... tik, deja, tu man jos nepapasakosi. Gaila, šiame lape tik dalis to, kas seniai nugrimzdo į užmarštį. Kur man ieškoti atsakymų? Kas nutiko šią naktį? Kur visi?...“ Ghala buvo beeinanti lauk, kai jos dėmesį patraukė nedidelis keistas kubas, numestas ant grindų. Ji pasilenkė, ir pakėlus jį pavartė rankose. Tačiau kubas buvo negyvas ir šaltas,kaip ir viskas aplink. Elfė padėjo jį ant stalo ir išėjo lauk iš kambario. Liko paskutinė viltis.

Ghala vėl kirto Didžiąją Menę, ir pasuko į kairėje esantį niūrų praėjimą, keli posūkiai ir ji atsidūrė Tamsiųjų Magų pusėje. Bandydama nugalėti vėl kylantį nerimą ji bandė surasti jai reikalingas duris. Ne, ne šitos...ir ne šitos... Taip, greičiausiai šios. Ji stovėjo priešais tamsias duris, nuo jų į elfę savo žaliom akim spigino didžiulė juoda katė, jos letena su aštriais nagais atstojo durų rankeną. Elfė ryžtingai ją paspaudė ,pasąmonėje iškarto susiformavo naktinio plėšrūno atvaizdas, ir elfė pasibjaurėjus pasistengė kuo greičiau atidaryti duris. Kambarys buvo nedidelis ir nejaukus, siauras langas beveik nepraleido šviesos. Ji apsidairė ir jos širdis džiaugsmingai suvirpėjo- štai ji, nekromantė, saldžiai miega savo lovoje, įsisupus į anklodę. Dabar elfė sužinos visus atsakymus...Ghala puolė prie jos, ketindama nutraukti anklodę, tačiau tuojau pat atšoko, ir džiaugsmą pakeitė siaubas. Ji norėjo apsisukti ir bėgti, bėgti, kiek tik kojos neša. Į ją žvelgė negyvos nekromatės akys. Sustingęs pasimėgavimas, kažkoks saldus kerštas, kažkas beprotiško, nuo ko stingo kraujas. Lūpose mirusi pašaipi šypsena... Susitvardžiusi elfė priėjo arčiau, ištiesė ranką ir perbraukė per tamsius nekromantės plaukus. Vieniša ašara nukrito ant jos bekraujo veido ir sustingo tarytum ledo kristalėlis. Viltis mirė.

Ghala stebėjo pro langą prie Girano pilies vartų besibūriujančią kariuomenę. Girdėjo įsakymus, duodamus savimi pasitikinčių vadų, matė nerimą karių veiduose. Ji pamažu susikrovė savo daiktus, susitvarkė šarvus- jie daugiau nebebuvo kruvini ir sudraskyti- patikrino lanką ir persimetė per petį strėlinę. Paskutinį sykį permetė akimis savo kambarį... „Pasiilgsiu to vaizdo pro langą“, su liūdesiu pamanė. „Tačiau jau metas“- elfė pasuko link durų, išėjo į koridorių, ir nusileido laiptais. Tada dar vienais laiptais į požemį, ir slaptu praėjimu- į kiemą. Kariai nepastebėjo lieknos šviesios figūrėlės, sparčiai tolstančios nuo pilies Girano miesto link. Jie stebėjo juodus paukščius, tyliai sukančius ratus virš pilies kuorų ir laukė paskutinio įsakymo...

Senelis Taurinas Girano aikštėje smalsiai stebėjo randą ant elfės veido, bet nieko neklausinėjo. Ghala, pajutusi jo žvilgsnį, pasistengė kuo greičiau atiduoti jam visus savo daiktus , kuriuos reikėjo palikti saugojimui, ir išnykti. Pagaliau paskutinė knyga buvo užrakinta masyvioje skrynioje, sauja adenų nukeliavo į Taurino kišenę ir elfė buvo laisva. Neatsigręždama ji paliko Giraną ir pasuko takeliu link Innadrilo. Ją kamavo klausimai, į kuriuos ji pati turės rasti visus atsakymus. Nuo šiol ji viena šiam pasauly. Ir naktis priglaus jos pavargusį kūną, kai nebeturės jėgų keliauti toliau... Ji dar tikėjo, kad išvys saulę. Ji tikėjo...

... Vandenynas tyliai skalavo skardžio kraštą, lygiai taip pat, kaip tada... Lygiai taip pat , turbūt, kaip ir prieš šimtą metų... Ghala stovėjo ir nebyliai žvelgė į tolį, laukdama... Širdis jai sakė, kad jis gyvas. Ir galbūt... Lengvas vėjelis pagavo tyliai ištartą vardą ir žaisdamas nusinešė, palikdamas tik kuždesį, aidu pabirusį aplink siūruojančiose smilgose... Char... ... ...

Įdomios tos tavo istorijos Turi talentą, mergaičiuk

Jei dar nenusibodo, tai :

Aštuntoji istorija

Mėnesienos taku. Pirma dalis

Giranas buvo tuščias – kaip ir visada pastaruoju metu. Turguje nesigirdėjo linksmų šūkavimų nei piktų keiksmų. Taurinas knapsėjo nosimi nulindęs į pavėsį, su viltim laukdamas prekeivių, kurie, o stebukle, karts nuo karto užklysdavo į šį Dievų apleistą miestą.
Ji, kaip visada, sėdėjo kiek atokiau. Nieko nelaukė. Padėtas ant žemės lankas atmušdavo pro debesis nervingai kyščiojančios saulės spindulius, šie, atšokę nuo nupoliruoto paviršiaus, įsipindavo jos aukso spalvos plaukuose, pasiklysdavo tankiose sruogose ir užgesdavo. O ji sėdėjo. Ir nieko nelaukė. Tačiau sulaukė. Netikėto svečio, atsiradusio tarytum iš oro. Jaunas elfas, paprastais kelioniniais rūbais– vadinasi, ne karys. Pilkai žalias apsiaustas, minkštos odos ilgaauliai, prie diržo prisegtas durklas,per petį permestas krepšys. Ghala iš lėto atsistojo. Stebėjo keistąjį keliauninką ir nieko nesakė. Šis taip pat tylėjo, tyrinėjo ją savo šviesiom žydrom akim. Galiausiai žemai nusilenkė– ne per žemai, kas reikštų tik nuolankumą, bet pakankamai išraiškingai, kas reiškė ne vien paprastą mandagumą. Ghala atsakė galvos linktelėjimu. Suprato – prieš ją stovi pasiuntinys. Jautė, kaip kažkur giliai užgimsta jaudulys, keliauja pilvu aukštyn ir sustingsta ties gerkle. Stengėsi neišsiduoti. Jaunasis pasiuntinys taip pat stengėsi neišsiduoti, kad pastebėjo jos nerimą. Atsegęs savo krepšį, ištraukė iš jo voką ir ištiesė elfei. Ghala atsargiai jį paėmė – paprastas balto popieriaus vokas, užlydytas antspaudu su elfiška emblema. Nustebus pavartė, ieškodama kokio nors užrašo, tačiau nieko nepamatė. Jau žiojosi klausti pasiuntinio, tačiau šio irgi nebebuvo. Dingo taip pat tyliai ir nepastebimai kaip ir atsirado. Ghala apsidairė – be kaip mat atkutusio Taurino (matyt, is smalsumo ), Girane nieko nebuvo. Tuščia ir tylu. Sapnas?
Nuo pat ryto (nors šioje vietoje sunku atskirti dieną nuo nakties) pliaupė lietus. Murzini upeliai burbuliuodami tekėjo kalvų šlaitais, šokinėjo per šen bei ten pasitaikančius akmenis, nešė spyglius, šapus ir lapus. Sunkūs lašai krito nuo tamsių eglių letenų, tiško, dužo ant žemės, šlamėjo, šiugždėjo, pasakojo kažin ką seniai užmiršto, buvusio ir praėjusio, be pėdsakų išnykusio. Ghala, įsispraudus į seno apgriuvusio trobesio kampą, klausėsi lietaus, vis bandydama stipriau susisupti į savo šiltą apsiaustą ir nors kiek apsisaugoti nuo kaulus smelkiančios drėgmės. Kamavo alkis. Siektelėjo kelioninio krepšio – gal ras duonos? Nors žinojo, kad paskutinį sudžiūvusį gabalėlį suvalgė prieš porą dienų, naršė po kišenes vis užčiuopdama ne tai, ko reikėjo. Staiga pajuto,kaip kažkas aštria briauna brūkštelėjo per pirštą, ir suprato, kad įsipjovė. Mintyse tyliai keiktelėjusi sugraibė tą nelemtą daiktą ir ištraukė į dienos šviesą (jei aplink tvyrančią amžiną prieblandą galima pavadinti šviesa). Atsiduso. Tai buvo vokas, paprastas balto popieriaus vokas , užlydytu antspaudu su elfiška emblema. Antspaudas buvo perlaužtas.
Tuomet, prieš keletą dienų, palydėta smalsaujančio Taurino žvilgsnio, ji išėjo pro Girano vartus. Apsigalvojo. Grįžo atgal, pasuko link Einhasad šventyklos, įsitaisė ant plačių laiptų. Stebėjo negyvą aikštę,o balto popieriaus vokas degino delną. Ryžosi. Trrrakšt… elfiška emblema skilo per pusę, smulkūs rudi lako trupinėliai nubyrėjo jai ant kelių. Viduje buvo vienas plonytis baltas popieriaus lakštas. Ant jo, dailiom elfiškom runom išvedžiotas, švietė vienintelis žodis –“Metas” .
Lietus vis nesiliovė, pro kiaurą stogą lašėjo ir kapsėjo, telkėsi į balą ant perkrypusių grindų, sunkėsi į plyšius, smelkėsi į supuvusias sienas, skverbėsi po šiltu apsiaustu. Ghala kaleno dantimis, jautėsi sužvarbus, apsiaustas sudrėko ir nebesaugojo jos. Žiūrėjo į numestą ant grindų lapą, žiūrėjo,kaip pamažu skysta, liejasi runos, verkia juodom rašalo ašarom. “Metas” – “Kam metas?” …”Surasti savąjį kelią”… Elfė apsidairė – ji čia buvo viena, ji ir lietus. Tačiau kažkas su ja šnekėjo… Pabandė dar sykį. “Bet juk dar anksti?” – “ Metas pradėti ruoštis”…” Bet…?” – “Tu žinai, ką privalai daryti”. Daugiau ji nebandė klausti. Žinojo savo kelią. Žinojo, ką privalo daryti. Atsistojo, stipriau susisupo į drėgną apsiaustą, persimetė per petį krepšį ir strėlinę, pasiėmė lanką ir išėjo į lauką. Greit ją prarijo pilka lietaus siena.
Jeremy buvo keistas žmogelis. Pakvaišęs dėl savo darbo virėjas, nusigrudęs kažkur į pasaulio kraštą , su mažai žalumos, pavienėm pušim, apsuptą pilkų kalnų ir su tom burbuliuojančiom spalvotom pelkėm duburiuose, iš kurių virto garas. Ghala stovėjo ir klausėsi jo ilgos litanijos apie kažkokius “menkystas, kurie dedasi didžiūnais, tačiau nesugeba įvertinti tikrojo maisto skonio”. Jeremy skeryčiojo rankomis, kalbėjo vis garsiau ir garsiau, tarytum nepastebėdamas šalia ramiai stovinčios elfės. Pagaliau apsiramino. “Tai tau reikia kristalo?”– Ghala linktelėjo. “Geeerai… turėsi man truputį padėti, juk nesitiki, kad gausi kristalą už savo ilgas ausis?” – Ghala vėl linktelėjo, nekreipdama dėmesio į nevykusį juokelį. “ Tada taip…aha… turėsi man atnešti…” . Elfė klausėsi ir jautė, kaip jos skrandis traukiasi ir lipa į viršų. Negalėjo patikėti, kad iš ŠITO įmanoma pagaminti ką nors valgomo. Keisti tie žmonės… Tačiau garsiai nieko nepasakė, tik pasiėmė 50 mažyčių stiklinių kolbų, susimetė jas į krepšį ir patraukė prie artimiausių pelkių (nors Jeremy atkakliai vadino jas šaltiniais). Nuėjus ten, apsižvalgė. Atrodo, viskas, ko jai reikėjo, ganėsi arba augo vienoj vietoj. Labai gerai. Ji pasiruošė lanką, įdėjo sidabrinę strėlę, įtempė templę, nusitaikė…atleido…strėlė pasiekė savo taikinį, piktai nasrus iššiepusį vilką, ir pervėrė jam širdį. Elfė greit išsitraukė durklą ir pribėgus nupjovė jam vieną priekinę leteną. “ Ir kaip jis drįso prašyti elfų rasės atstovo tokio dalyko”– dar pagalvojo. Bet reikėjo skubėti, tad toks pat likimas neilgai trukus ištiko dar 49 pilkakailius vilkus. Tuomet atėjo eilė keistom gigantiškom gėlėm, šmirinėjančiom kur tik sumano ir net neketinančiom augti kaip visos normalios gėlės. Ghala greit įsitikino,kad jos mielai pavakarieniautų elfiena, tad stengėsi elgtis atsargiai. Nudobus vieną gėlę, greit nupjaudavo gabalą šaknies ir bėgdavo prie kitos. Pagaliau 50 šaknų gulėjo šalia vilkų letenų. Liko paskutinis darbas– nudobus vorą– mutantą iš jo papilvėj esančių liaukų į stiklinę kolbą surinkti kelis lašus Jeremy didžiai vertinamo mistiško skysčio. Strėlės zvimbė viena po kitos ir štai pagaliau Ghala, truputį apdraskyta aštrių vorų nagų, turėjo 50 kolbų, pilnutėlių dvokiančio violetinio skysčio. Beliko visą tą “turtą” nugabenti kvaištelėjusiam virėjui, ką ji, ilgai negaišdama, ir padarė.
Naktis buvo vėsi, švelnus vėjas glostė elfės odą. Ši sėdėjo atsirėmus į uolą , stebėjo žalioje pelkėje/šaltinyje atsispindintį beveik tokį patį žalią mėnulį ir mažais kąsniukais graužė iš Jeremy gautą obuolį, užsikąsdama šviežia kvepiančia duona. ( Gavusi savąjį kristalą, ji paklausė, ar šis turi ko nors valgomo– ypatingai pabrėždama pastarąjį žodį. Virėjas,po nosimi bambėdamas kažką panašaus į “tie išpuikę elfai”, davė jai duonos paplotį ir porą obuolių. Adenų neėmė.). Ghala, pagaliau pasisotinusi, pasilenkė į priekį ir kyštelėjo ranką į žalią vandenį. Šis buvo maloniai šiltas. Tingiai nusimetus drabužius ji niurktelėjo į tą keistą pelkę, jausdama, kaip atsipalaiduoja raumenys ir apima snaudulys. Gulėjo, paskendusi žalsvuose mėnulio spinduliuose, viena dideliam ir nesvetingam pasauly. “Tai ka darau– beprasmiška”… “Tai tik kelio pradžia”– sušiugždėjo, sušnarėjo kažkur šalia ir visur aplink, švelniai palietė jos skruostą ir nutolo, ištirpo, išnyko…

Nenusibodo Šita istorija taip pat patiko Aš noriu knygos Kada nors būtinai sulipdyk viską į vieną istoriją Ir, labai dabar pasidarė smalsu ar Ghala dar kada nors susitiks su mylimuoju

Labai idomu
Mqanau turetumet rimtai pagalvoti apie knygos isleidima

Kantrybes kantrybes

Del knygos tai... rasau Bet ne apie Ghala,siaip ar taip tai zaidimo personazas. Tiesiog turiu siokiu tokiu minciu, siuzeta, ir pamazu uzrasineju Taigi gal kada nors ...

O kol kas :

Devintoji istorija

Mėnesienos taku. Antra dalis

Kuo toliau į Šiaurę, tuo kraštovaizdis darėsi nykesnis. Žaliuojančius slėnius ir margus pievų kilimus pamažu keitė bekraštės lygumos, saulės nutviekstus miškus – tamsūs ir niūrūs eglių guotai. Vis rečiau bepasitaikydavo ežerų ir upių, lyg iš niekur atsiradę kelią staiga pastodavo milžiniški rieduliai. Rodos, net dangus keitėsi – nebeliko akinamo žydrumo, vien tik drumzlina marška, pro kurią net saulė neprasiskverbdavo. Galiausiai išnyko paskutiniai skurdūs žolės lopinėliai, kiek akys užmato aplink driekėsi vien akmenuota dykuma, paįvairinama tik pilkai žalsvo samanų kilimo ir vieno kito pusiau nudžiūvusio kreivo medžio. Šį nykų vaizdą rėmino dar nykesnės plikos aštrios uolos, kažkur horizonte išaugančios į atšiaurius kalnus. Geriau įsižiūrėjus, galėjai pamatyti snieguotas jų viršūnes. Visos šios nesvetingos žemės priklausė Goddardui – šaltam akmeniniam miestui siaurom gatvelėm. Atrodė, kad jis stovi atsirėmęs į kalną, patikimai saugantį miestą iš užnugario. Buvo toks niūrus, kad to įspūdžio neišsklaidė nei amžinai liepsnojanti fakelų ugnis, nei didinga šventykla. Net ir gyventojai čia buvo užsisklendę savyje ir nekalbūs, įtariai nužvelgdavo kiekvieną atvykėlį. Mat Goddardo apylinkėse buvo neramu, o tuščios akmenuotos plynės aplink tik iš pažiūros atrodė negyvenamos.
Iš tiesų šiam miestui nelabai pasisekė – mat atsidūrė tarp dviejų priešiškai nusiteikusių stovyklų. Nuo senų senovės aplinkiniuose kalnuose gyveno dvi gentys – Ketros orkai ir Varkos silenos. Abi pusės nekentė viena kitos ir visokiais būdais stengėsi viena kitai kenkti, kovojo dėl kiekvieno akmens ir nuspurusio žemės lopinėlio. Ir vienų, ir kitų jėgos buvo maždaug lygios, tad nesibaigiantys karai užsitęsė, nualindami ir taip nederlingą tenykštę žemę bei taikius Goddardo gyventojus, savo nelaimei, atsidūrusius ne laiku ir ne vietoj. Tad nieko keisto, kad miestas pamažu tuštėjo, o likę ištikimi miestelėnai buvo pikti ir pasitikėjimu nespinduliavo.
Ghala kaip tik šiuo neramiu metu lankėsi orkų stovykloje bandydama susitart su jų vadu – tokie buvo nurodymai, kurių ji privalėjo paisyti, jei norėjo tapti Mėnesienos Sergėtoja. Viskas, ką ji turėjo padaryti – tai padėti orkams kariauti prieš silenas. Tačiau pasirodo ne viskas buvo taip paprasta... Kurį laiką orkų vadas, keistu vardu Wakhan, vertindamas nužiūrinėjo trapią prieš jį stovinčios elfės figūrėlę, čepsėjo atkišęs ilgas geltonas iltis, žibino mažytėm klastingom akutėm, trepsėjo ir kažką niurnėjo po nosim. Ghala tuo pat metu smalsiai nužiūrinėjo orkų teritoriją – negrabiai sukaltus įtvirtinimus, primityvius būstus bei aplink šmaižiojančius jų gyventojus. Žinoma, ji ir anksčiau matė orkų – jų visur buvo pilna, visame Adene. Tačiau šitie atrodė labiau išsivystę, protingesni (jei taip išvis galima pasakyti apie orką), ir, aišku stipresni. Daug stipresni, nei, tarkim kokie Brekos orkai ar panašūs į juos. Vadas jų buvo tvirtas, atrodė lyg būtų nudrėbtas iš molio gabalo. Ir nuo jo dvokė, tad Ghala atsargiai pasitraukė kelis žingsnius atgal. Galiausiai iki soties prisitrepsėjęs ir pačepsėjęs jis prabilo – lyg perdžiūvusi statinė, netaisyklinga bendrąją kalba : „Nuo seno mes kariaujam su silenom (toliau sekė keletas nelabai gražių epitetų, iš kurių „barzdoti ožiai“ buvo pats padoriausias ), tačiau mūsų jėgos pamažu senka. Mes ieškom narsių ir stiprių keliautojų (čia jis sekundei nutilo ir vėl nužvelgė elfę – matyt ji jam neatrodė nei narsi, nei tuo labiau stipri) . Tačiau ne kiekvienas panorėjęs gali stoti į mūsų gretas – iš pradžių teks pelnyti mūsų pasitikėjimą...“ – orkas ilgais nagais pasigremžė šoną ir tęsė toliau – „... įrodyti ištikimybę mūsų genčiai. Ar tu pasiruošus susitikti su pavojais, kurie tavęs laukia?“– jis klausiamai pažvelgė į elfę ir dar labiau atkišo apatinį žandikaulį. Ši atsakė galvos linktelėjimu, nesivargindama į klausimą atsakyti net trumpučiu „taip“. Orkas patenkintas išsiviepė, parodydamas visus savo kreivus dantis. „Tuomet keliauk į Varkos silenų stovyklą. Nudobk kokį šimtelį, o kaip įrodymą atnešk man jų ženklelius“– taip taręs vadas išspaudė kažką panašaus į juoką, apsisuko ir spėriai nuklipytavo į stovyklą, palikdamas elfę vieną.
Blyški saulė, šiaip ne taip išvaikiusi purvinus debesis, iš lėto slydo vakarėjančiu dangum, jos spinduliai šokinėjo kalnais nepaisydami jokių kliūčių. Ghala stovėjo ant vieno iš tokių kalnų atbrailos ir žvalgėsi. Užsiropštė čia gan lengvai nuožulniu šlaitu, ieškodama nakvynės ir vietos, iš kurios būtų patogu stebėti. Apačioje, kiek kairiau, plytėjo Varkos teritorija – elfė matė kūgines palapines, susiūtas iš išdirbtų odų ir išmargintas keistais ženklais, visai dailias trobeles, ir tarp jų vaikštinėjančias silenas. Silenos – keisti padarai žmogaus kūnu ir ožkos galva su riestais ragais bei kanopom vietoj pėdų, į kalnus nesidairė ir Ghalos nematė. Pamačius, kas ją domina, elfė nukreipė žvilgsnį į tolį, virš kalnų viršūnių. Saulės spinduliai pamažu geso, aplinkui klajojo melsvos sutemos. Dabar ji jautėsi ypač vieniša. Nors mėgo vienatvę, šįkart tai ją slėgė ir žadino ilgesį. Pamažu, pamažu jis augo, plėtėsi, kabinosi aštriais nagais į jos sielą, graužė, sukeldamas skausmą. Neįmanoma buvo jo nei atsikratyti, nei nuslopinti, jis buvo visur, tarytum didžiulė banga, užliejusi viską aplink ir neleidžianti įkvėpti oro. Ghala suprato, kad nebeištvers, kad jai to per daug, kad privalo kažkam atiduoti bent dalį to, ką jaučia. Ji tyliai ėmė šnabždėti žodžius, iš lėto, vieną po kito, skiemenimis, paskui vis greičiau, keistu ritmu, jie liejosi, šoko, ir sunku buvo suprasti, ar tai malda, ar daina, ar užkeikimas. Intonacijos pynėsi, sukosi, skrido, elfė jautė kaip aplink jos kojas ima sūkuriuoti vėjas, matė, kaip sutemos vis sparčiau gaubia ją, užsimerkė, o žodžiai skambiu aidu atsimušė kažkur kalnuose, dvigubėjo, trigubėjo, galiausiai, kai atrodė, kad uolos iš skausmo plyš pusiau, ties aukščiausia gaida, viskas staiga nutrūko. Aplink tebuvo spengianti tyla ir naktis. Elfė apsisuko, ir patraukė arčiau uolos – ten buvo nedidelė įduba, sauganti nuo vėjo ir lietaus. Ten ji ir ketino praleisti naktį. Išsekusi įsisupo į apsiaustą ir užmigo. Miegojo neramiai – kankino pikti sapnai, ji vėl matė juodą plėšrūną, atėmusį iš jos viską, kas buvo brangiausia. Krūpčiojo per miegus, vartėsi, jautė, kaip nuo žemės kylantis šaltis stingdo kūną. Paryčiais sapnavo, kaip rūpestingos rankos atsargiai ją apklosto, švelniai perbraukia plaukus, kaip seniai girdėtas balsas ištaria : „ Miegok, princese, aušra dar toli...“. Malonus sapnas sušildė ir ji pagaliau kietai įmigo.
Ją pažadino keistas jausmas, kad, be jos, čia dar kažkas yra. Markstydamasi nuo ryto šviesos, bandė įžiūrėti, kas yra už įdubos sienos, bet tuomet jos žvilgsnis užkliuvo už apsiausto. Tai buvo ne jos apsiaustas – savojo kampą ji matė kyšant iš po šio, žalsvai pilko. Labai pažįstamo. Ji pasilenkė – vos juntamas šviežios rasotos žolės kvapas... Vadinasi... tai nebuvo sapnas? Ji jautė, kaip šokteli širdis. Netikėjo. Susiradus durklą atsargiai prislinko prie įdubos krašto ir žvilgtelėjo iš už sienos. Jis sėdėjo, ant pačio atbrailos krašto, atsukęs jai nugarą. Ji vis dar dvejojo. Matyt, pajutęs, kad yra stebimas, elfas atsisuko. Tikrai jis. Tikrai. Ji negalėjo net pajudėti iš vietos, durklas išslydo iš delno ir skimbtelėjęs nukrito ant akmeninių grindų. Elfas iš lėto atsistojo, ir priėjęs atsiklaupė šalia. Ji matė jo pilkai mėlynas akis iš visai arti. Galvoje sukosi begalė minčių ir begalė klausimų, bet ji buvo praradus kalbos dovaną. Galiausiai, jai atrodė, kad praslinko ištisa amžinybė, išgirdo save šnabždant :“ Tu... gyvas... kaip?“ „ Taip. Tu kvietei mane“ „Bet...?“ ji nieko nesuprasdama žiūrėjo į jį. Elfas atsargiai paėmė jos delną ir priglaudė sau prie krūtinės. Net per šarvo plokštę ji jautė, kaip plaka jo širdis. Tyliai, ramiai. Ji jautė, kaip atslūgsta įtampa, dingsta baimė, kaip pamažu rimsta jos pačios širdis. Vos girdimai jis ištarė „Ji išgirdo... visada išgirs, tik pakviesk...“ „Bet?...“ „ Vėliau... atėjau tau padėti“.
Silenos, pasirodo, taikingumu nepasižymėjo. Užtai turėjo puikią uoslę ir puldavo visus, kas tik pasirodydavo jų akiratyje. Lėkdavo niršiai palenkusios galvas, iškėlusios kuokas ir kanopomis skeldamos iš akmenų žiežirbas. Ghala stebėjo šalia jos sparčiai strėles laidantį elfą, žavėjosi jo liaunu kūnu, įsitempiančiu prieš kiekvieną šūvį. Ji anaiptol nebuvo tokia taikli kaip jis – strėlės dažnai prašvilpdavo pro pat silenas, tik dar labiau jas išerzindamos, ir įsmigdavo į gretimais augantį medį ar atsitrenkdavo į akmenį. Šiaip ne taip ji pasistengė nugalėti nemalonų drebulį, tiksliai nustatyti atstumą ir šūviai tapo taiklesni. Nors silenos buvo pakankamai vikrios, ir jų buvo nemažai, į pastiprinimą vis atbėgdavo naujų, elfams sekėsi visai neblogai. Jiedu priminė du baltus vaiduoklius, tyliai šokančius šioje akmenuotoje dykumoje, šaltu spindinčiu strėlės antgaliu rodančius mirčiai kelią.
Ghala vėl stovėjo priešais stambųjį orką Wakhu, šis, džiugiai kriuksėdamas, mėtė į orą iš jos gautą odinį kapšelį, kuriame žvangčiojo silenų karių ženkleliai – įrodymas, kurio taip laukė vadas. Patenkintas jis pastebėjo, kad elfė nebeatrodo taip dailiai kaip vakar – plaukai buvo kiek susitaršę, balti šarvai kur ne kur margavo sudžiūvusiom rudom dėmėm, jam netgi pasirodė, kad elfė kiek šlubčioja. „Tu esi narsus ir stiprus karys... eee“ – orkas pasikrapštė makaulę – „stipri ir narsi karė“ – dar kartą pasikrapštė makaulę, mat žodžių derinys skambėjo kvailokai. Galiausiai numojo ranka ir tęsė toliau : „ Tu atnešei įrodymą ir mes labai džiaugiamės, kad mūsų priešų tapo mažiau. Priimk tai kaip mūsų pasitikėjimo ženklą“– jis išsitraukė iš kišenės virvagalį su išbalusia nuo senumo iltim ir padavė elfei – „ tačiau to neužtenka“– orkas smagiai išsišiepė ir godžiai įsmeigė akis kažkur Ghalai virš galvos – „ mums reikia daugiau priešų mirčių. Tik tada galėsim tikrai tavimi pasitikėti... ir tik tada gausi užduotį, už kurią taip trokšti atlygio. Ir nepamiršk įrodymų“.
Viskas vėl kartojosi iš pradžių – du elfai, du balti vaiduokliai, vienas šalia kito, du lankai, dvi strėlės, dvi mirtys. Ir vėl. Ir vėl. Vienas šalia kito, abu kartu įtempia, abu kartu paleidžia, dviejų priešų du paskutiniai atodūsiai. Ir vėl. Du elfai, vienas šalia kito, iki pat pabaigos...
Kitą dieną baisiai nustebęs orkas rankose laikė dar vieną odinį kapšą, kur kas sunkesnį už pirmąjį. „Ką gi, užduotį įvykdei, todėl dabar gali laisvai vaikščioti mūsų teritorijoje ir naudotis...eee... mūsų paslaugomis. Duok amuletą“– jis užmovė ant virvagalio dar vieną išbalusį dantį ir grąžino jį elfei – „ Nepamesk jo. O dabar eik pas mūsų šamaną Asefą, jis tau pasakys ką toliau daryti. Aš nelabai nusimanau magijoj“.
Šamanas pasirodė besąs senas susikūprinęs orkas su klaikiai išdažyta medine kauke. Nuo jo per mylią tvoskė kažkokiom žolėm, nuo jų elfei svaigo galva. Buvo pasirėmęs su lazda, nukabinėta graužikų kaukolėm. Kalbėjo tyliai, ir elfei norom nenorom teko prieiti arčiau. „Silenossss...turi kažžžkokį magiššššką... daiktą...messs...manom, kad ten užžžrakinta jų galia... pavok jį...atnešššk...tik būk atsssargi... jisss...passslėptas jų kaime...skrynioje... užžžrakintas... pasirūpink visssrakčiu...“
Temstant du balti šešėliai išbėgo iš Goddardo ir sparčiai nutolo taku Varkos pusėje. Netoli silenų kaimo balti šešėliai pasislėpė po apsiaustais – virto pilkom dėmėm. Lankus pakišo po akmenimis, pasiliko tik durklus. Minkštai ir tyliai nubėgo tarp palapinių, prisidengdami artėjančia tamsa. Palaukdavo, kol sargybiniai nutols, ir bėgo vis gilyn, vis arčiau tikslo. Nei viena silena neužuodė jų, nepamatė, nepajuto. Greit jie surado medinę trobelę – viduje skrynios nebuvo, jie ją pamatė prie galinės sienos. Kažkodėl skrynia nebuvo saugoma, bet tai tik geriau. Ghala sparčiai atrakino runomis išdrožinėtą dangtį, stengdamasi kad tas negirgžtelėtų. Skrynia buvo tuščia, tik pačiam dugne voliojosi mažas, ryškiai žaliai nudažytas medinis totemas. Jo elfei ir reikėjo, tad nieko nelaukus čiupo jį ir paslėpė apsiausto klostėse. Iš kaimo pabėgo taip pat tyliai ir nepastebimai.
Orkų šamanas atsargiai paėmė iš Ghalos totemą, apžiūrėjo ir kaip didžiausią brangenybę įsidėjo sau į kišenę. „Šissss... totemas ssslepia ...didžžžiulę galią... o ššštai ir tavo atlygisss...“– šamanas ištraukė kažką iš kitos kišenės ir įspraudė Ghalai į delną. Tai buvo mažas pilkas korėtas akmenukas. Ghala jautė, kaip jis šildo delną ir skleidžia vos juntamus virpesius. „Tai Dieviššškasis Išššminties Akmuo... Pranašššysčių akmuo... Tau jo prireiksss... O dabar eik...“
Jiedu sėdėjo ant tos pačios kalno atbrailos, kurią Ghala surado pirmą vakarą. Padėjus galvą jam ant kelių, stebėjo kaip naktis žiebia pirmąsias žvaigždes. Elfo pirštai žaisdami juos plaukuose mikliai supindavo kasą ir vėl ją išpindavo. Jeigu kas nors būtų tuo metu ėjęs pro šalį, greičiausiai būtų išgirdęs tylią elfišką kalbą. Apie ką juodu kalbėjosi? Nieks nežino... Tai buvo tik judviejų. Elfas nustojo žaidęs jos plaukais, akimirką jiedu žiūrėjo viens kitam akis, ieškodami atsakymo, kurį ir taip žinojo... Paskui jis pasilenkė ir Ghala pajuto aksominį jo lūpų prisilietimą, kvepiantį rasotu vasaros rytu... Naktis nebežiebė žvaigždžių. Temo, sutemo, paslėpdama juos nuo pasaulio, nuslopindama visus garsus... Tai buvo tik judviejų.
Pabudusi saulė rado tik tuščią akmenuotą dykynę ir kalnuose gailiai ūkčiojantį vėją... Elfų čia nebebuvo.

Dedu paskutine "Menesienos tako" istorija


Dešimtoji istorija. Paskutinė mėnesienos tako dalis



Vos girdimas švilpesys perskrodė pilkas sutemas, ilgais vijokliais šliaužiančias nuo uolų į siaurą tarpkelį. Po akimirkos pasigirdo sausas trakštelėjimas, kažkas dusliai krioktelėjo ir dunkstelėjo į kietą žemę.
Tyla.
Pilki vijokliai, nusileidę nuo uolų, šliaužia pažeme, nutvilkydami išsibarsčiusius akmenis ateinančios nakties vėsa.
Švilpesys pasikartoja. Trakšt. Ghrr. Dunkst. Viskas paskęsta klampioj sutemų tyloj. Laukimas tarsi neištartas klausimas kybo pilkų vijoklių lapuose.
Aukštai, virš tarpkelio skliautų, dangus užgęsta.
Švilpesys. Trakšt. Ghrr. Dunkst. Kažkas akimirkai šmėsteli, it nakties pamėklė, pilkas šešėlis pilkoje vijoklių tyloje.
Dangaus skliaute sumirksi viena pasiklydusi žvaigždė, tarytum cukraus kristalėlis, išsprūdęs iš vaiko pirštų.
Švilpesys. Trakšt. Ghrr. Dunkst. Baimė lipniom letenom sūpuojasi įsikibusi į sielą. (Ar jie ją turi? )
Antra, trečia, dešimta. Žvaigždės.
Švilpesys. Trakšt. Ghrr. Dunkst. Negirdimais žingsniais šoka mirtis.
Mėnulis, blyškus tarsi ligonis, sunkiai įsitveria i juodą tuštumą, apsikaišo debesimis ir lieka nebyliai kyboti, užliedamas tarpeklį šykščia melsva šviesa.
Švilpesys. Blyksnis. Strėlė? Trakšt. Ghrr. Dunkst.
Sutemos, sumišusios su vaiduokliška mėnulio šviesa, kuria fantastišką paveikslą, ne šio pasaulio, baugų, svetimą.
Švilpesys. Blyksnis. Tikrai strėlė. Mitrilinis antgalis, pabučiuotas mėnulio. Trakšt. Milžiniškas vabalas beviltiškai sumataruoja kojomis.Ghrr. Nuvirsta. Dunkst. Vos įžiūrimas dulkių debesėlis pakyla nuo žemės, po kurio laiko išnyksta kartu su vabzdžio kūnu.
Nuo uolos sienos atsiskyrusi pilka figūra trumpam priklaupia, žaibišku mostu siekteli sau už nugaros, tada akimirkai sustingsta... Švilpesys.Trakšt. Ghrr. Dunkst. Lengvu judesiu pašoka, paslėpdama apsiausto klostėse blausiai švytintį lanką ir vėl tampa neįžiūrima sutemos vijoklių dalim.
Kiek jau laiko ji čia? Spėjo du kartus pripildyti strėlinę. Nugara jautė šaltą tarpeklio alsavimą. Ir nuovargį. Ar tikrai dar šįryt buvo Medžiotojų kaimelyje? Kur laikas teka sava tėkme, nešdamas sielai ramybę ir atsipalaidavimą. Atėjo ten, tikėdamasi pasiekti svajonę. O dabar yra čia, kur šalta ir nyku,o iki svajonės dar geras kelio galas. „Įveiksiu“- tvirčiau suspaudė lanką. Tas, lyg atsakydamas, šildė jos delną ir vos vos švytėjo. Tai nebuvo jos numylėtasis Perilas. Šį ji pasiėmė iš ginklinės prieš keletą dienų. Buvo kur kas masyvesnis ir sunkesnis už Perilą, templė suvyta iš trijų vienaragio ašutų, jai įtempti reikdavo daugiau pastangų, tačiau šūvio jėga buvo stipresnė, strėlė skriedavo toliau. Senosios strėlės jam netiko, teko pasirūpint naujomis, mitriliniais antgaliais. Skelti i keturias dalis, šerpetoti, jie pramušdavo kiaurai stipriausius šarvus, palikdami mirtinai kraujuojančias žaizdas. Pats lankas atrodė lyg meno kūrinys, puoštas rantytais ornamentais, kuriuose nesunkiai galėjai įžvelgti dviejų vienaragių siluetus. Lanko pakraščiai buvo išraižyti smulkutėmis runomis, saugančiomis Sielos užkeikimą. Turėjo apsaugą riešui, tarytum mažytį skydą, saugantį nuo priešo kirčių. Prisiminė tą jausmą, kai pirmą kartą paėmė jį į rankas- svetimas mintis savo mintyse, svetimą skausmą ir neapykantą savo kūne. Norėjo atgniaužti pirštus, tačiau kažkokia jėga juos tarytum surakino, neleisdama lankui išsprūsti. Paskui staiga viskas dingo ir ji jautė, kaip kažkuri jos sielos dalis atsiskiria ir įsilieja į šį keistą ginklą, tvirtai sugniaužtą jos rankoje. Po kurio laiko pastebėjo, kad lankas ėmė blausiai švytėti. Ir šildyti jos delną.
Mėnulis, abejingas , šiek tiek pasislinko į Rytus, ir tarpeklyje ėmė šokti šešėliai.
Iš savo slėptuvės ji stebėjo kaip materializuojasi nauji vabalai- tarytum iš oro formuojasi kieti antsparniai , keistos žnyplės ir trumpos laibos kojos. Pamažu jų vėl prisipildė visas tarpeklis, jie judėjo nerangiai , be jokio tikslo. Atsirado čia tam , kad po akimirkos išnyktų. Ghala dar šiek tiek luktelėjo , stebėdama juos, tada persimetė apsiaustą per petį ir tyliai atsistojo.
Pirmas krito tas, kuris buvo arčiausiai. Aštri strėlė pervėrė vabzdį kiaurai ir prismeigė prie žemės. Kelis kartus bejėgiškai trūktelėjęs kojomis jis nusibaigė, po akimirkos ištirpo sutemose, nepalikdamas nė menkiausios žymės apie savo trumpą egzistenciją. Elfė greitai nusižiūrėjo kitą vabzdį, priklaupė, apsiaustu slėpdama lanko švytėjimą , greitai įstatė strėlę ir nusitaikė. Akimirką skruostu jautė vėsų templės virpėjimą, tada lengvu judesiu atleido- ir stebėjo, kaip dar vienas tamsos sutvėrimas nukeliauja į nebūtį. Po jo sekė dar vienas, ir dar. Ghala jau nebeskaičiavo, tik kai tarpeklis ištuštėjo, sustojo ir apsidairė. „ Kurgi tu? Man reikia amuleto“. Tačiau tas, kurio ji laukė, nepasirodė. Ji apsisuko ir grįžo į savo slėptuvę, ten atsisėdo ant šaltos žemės, sukryžiavo kojas ir tvirčiau įsisupo į apsiaustą. Iš po nuleistų blakstienų stebėjo šokančius šešėlius ir vėl iš nebūties išnyrančius monstrus. Laukė.
Kažkur virš aukštų uolų lėkė alkani juodi debesys, jau spėję pasiglemžti visas žvaigždes, tačiau vis dar nepasisotinę, ketino praryti ir mėnulį. Šis tai pasislėpdavo, tai vėl išnirdavo. Galiausiai pasidavė ir pasaulyje įsivyravo aklina tamsa.
Ghalos tamsa netrikdė- ji kuo puikiausiai matė. Ir girdėjo. Tylų krebždesį, kai milžiniški vabalai iš lėto kapanojosi per smulkią nuo uolų nubyrėjusią skaldą. Sparnų šiurenimą. Šiaip visokius nakties garsus, niekaip nesusijusius nei su ja, nei su jos svajone. Vis dar jautė silpną pykinimą nuo begalinių teleportacijų. Šiandien iš tiesų jų buvo daug. Mieliau būtų pasirinkusi tradicinį keliavimo būdą, bet teko skubėti. Ji pasimuistė. Nemėgo užduočių, kurias kažkas galvojo turįs teisę užkrauti jai ant pečių. Juk buvo laisva. Bet taip pat ji žinojo, kad padarys viską, kad tik taptų Mėnesienos Sergėtoja. Kažkur širdies gilumoj jautė nusivylimą. Nes tikėjosi kažko ... kažko įspūdingo ir paslaptingo, gal jausmo, įvykio, ženklo... Tačiau nebuvo nieko. Tik ši užduotis. Ji turėjo nusigauti į žemes, kuriose anksčiau gyveno titanai. Ji prisiminė tas vietas- tušti laukai su giliom daubom, keistais plieniniais (ji nebuvo tuo tikra, galbūt dwarfai pasakytų tiksliau, kas tai per medžiaga) statiniais ir ten gyvenčiais padarais, kurie veisėsi visose panašiose vietose, visame Adeno pasaulyje. Kažkur ten , tose apleistose dykynėse, nuo amžių pradžios stūksojo samanom apaugęs akmuo. Ne šiaip akmuo- jis saugojo raktą į jos svajonę. Bet kad akmuo prabiltų, jai reikėjo amuleto. Dėl to ji ir yra dabar čia. Dar šiandien anksti ryte, glostoma pirmųjų saulės spindulių, ji iškeliavo iš Medžiotojų kaimelio link Užburtojo Slėnio. Delne spaudė nedidelį žalią akmenuką su išraižyta runa, kuri priminė žmogeliuką be vienos kojos, ir buvo kupina džiugaus nekantravimo. Ji lengvai rado nedidelę akmeninę plokštę su rašmenimis , dalis jų buvo nutrupėję ir neįžiūrimi. Kelis kartus apėjusi plokštę pamatė nedidelę įdubą su tokia pat runa, primenančia žmogeliuką be kojos. Ji atsargiai įdėjo akmenuką į įdubą. Kai runos susijungė, pajuto nemalonų dilgčiojimą pirštų galiukuose, akyse ėmė šokinėti kažkokie mėlyni jonvabaliai, jie liejosi į švytinčią vaivorykštę, ir elfė vos laikėsi ant kojų. Iš visų jėgų bandė suvokti šią spalvų kakofoniją, kol galiausiai visu ryškumu pamatė... dar vieną tokią pat plokštę, tik kitoj vietoj! Vizija tuoj pat išnyko, palikdama stovėti sumišusią elfę aplink čirškiančių žiogų draugijoje. Ji pasilenkė, norėdama pasiimti žaliąjį akmenuką, tačiau jo ten nebebuvo. Ką gi, ji atpažino vizijoje matytą vietą ir dabar keliaus ten. Išsitraukus pergameno ritinėlį perskaitė teleportacijos užkeikimą ir po kelių akimirkų atsidūrė Runėje. Iš ten- į Šventųjų Slėnį. Plokštę rado aukštoj žolėj tarp akmenų. Bet ji neturėjo nieko, kas prakalbintų senovinius rašmenis, o pačią plokštę saugojo tuzinas aukštų angelų ( gal tiksliau –angelių) , apsiginklavusių ietimis. Šiek tiek padvejojus, ji išsitraukė strėlę. Tada-šūvis, ir , dižiulei jos nuostabai, padaras, į kurį ji šovė, išnyko vos strėlės antgalis palietė jį, o vietoj jo ant žemės spindėjo akmenukas. Žalias, su runa. Tik šįkart runa priminė saulę. Elfė atsargiai prisiartino, tačiau likę angelai nekreipė į ją jokio dėmesio, tad ji ramiai pasiėmė akmenuką ir surado įdubą. Kai runos susilietė, viskas pasikartojo kaip ir praeitą sykį-dilgčiojimas, šviesos, vizija, kurioje elfė pamatė... dar vieną identišką plokštę... Saulei pamažu kopiant į zenitą, Ghala brido per birų dykumos smėlį kažkur netoli nuo Piligrimų šventyklos. Viskas aplink tviskėjo nuo smulkučių smėlio kruopelių ir ji neišsyk pastebėjo plokštę, pusiau paskendusią šiame blizgesy. Ji nematė įdubos su runa, tad atsiklaupė šalia ir bandė nužerti smėlį, kad ją rastų. Taip, štai ir ji- lygiais apvaliais kraštais, su runa viduje. Šįkart tai tebuvo trys vertikalūs brūkšniai. Ji palietė juos ranka ir tuoj pat pajuto šalto vėjo gūsį už savęs. Spėjo atsisukti ir iškart griuvo ant nugaros , išvengdama ieties dūrio- ši įsmigo tarp alkūnės ir šono. Virš jos pleveno įspūdingas angelas (vėl? ) keturiais galingais sparnais plakdamas orą. Ghala pašoko tuo pat metu traukdama iš strėlinės strėlę ir beveik nesitaikius ją paleido. Pataikė. Angelas išnyko, ant smėlio palikdamas mažą žalią akmenuką su runa. Šįkart vizija parodė tamsiai apsirengusį žmogų ir elfė leidosi jo ieškoti. Tikėjosi, kad svajonė jau jau visai čia pat... Vieta jai priminė Goddardo apylinkes, tačiau teko gerokai paklaidžiot, kol galiausiai rado vizijoje matytą žmogų. Ją kamavo troškulys, tačiau saulė jau pamažu krypo vakarop, nebuvo taip karšta, tad ji nutarė pakentėti. Deja, kaip ir visi humanai , šis buvo godus, ir nieko nenorėjo sakyti iki tol, kol gavo Dieviškąjį Išminties Akmenį- nedidelį pilką korėtą akmenuką, slepiantį savyje didžiules galias. Tik tuomet jis iš plačios savo apdaro kišenės kažką išsitraukė ir greit įgrūdo Ghalai į delną. Tai buvo kitas akmenukas – žalias ir su runa... Keistasis pašnekovas dar šnipštelėjo, kur elfei ieškoti plokštės, o tada pamojo, kad ji greičiau eitų savo keliais. Laimei, eiti teko netoli- ji greit pasiekė Tylos Vienuolyną, ir, dar šiek tiek paklaidžiojus aplink , surado plokštę. Ta pati runų susijungimo ceremonija ( dviguba T raidė) , tie patys pojūčiai ir spalvos. Ir tas pats tamsiai apsirengęs žmogus... Tik vieta kita. Laimei, ir vėl netoli. O štai dabar ji čia, aplink naktis ir šaltis, ji viena, ir jai reikia amuleto. Tikėjosi, kad tas žmogus kalbėjo tiesą...
Kažkur, toli , aukštai, naktis skydo, drisko, sklaidėsi. Ryto žara, panaši į ką tik pasisotinusios vampyrės lūpas, bučiavo dangų. Bet dar toli. Per toli.
Ghala jautė, kaip su kiekvienu šūviu templė per ploną pirštinių odą vis skaudžiau rėžiasi į delną. Ji nusikamavo. Atrodė, tiems vabzdžiams nebus galo, bet to, kurio jai reikėjo , vis nebuvo. Kai pajusdavo, kad lanką sugeba įtempti vos iki pusės jo eigos, ištardavo užkeikimą. Kuriam laikui jis grąžindavo rankoms jėgą ir taiklumą akims, bet tai nepaprastai sekino jos dvasią. Vis dažniau tekdavo grįžti į savo slėptuvę ir ilsėtis. Aušra taip pat nežadėjo nieko gero, nes tada ji taps pastebima. Per eilinę atokvėpio minutėlę , masažuodama maudžiantį riešą ir nutirpusius pirštus ji pastebėjo mažyčius kraujo taškelius ant savo baltųjų pirštinių delno...
Kai pagaliau aušra nusileido į tarpeklį , Ghala sulaukė to, ką medžiojo visą naktį. Jis atsirado staiga, ir elfė iš netikėtumo krūptelėjo, žengtelėjo atgal , ir pataikiusi į nedidelę įdubą, matyt čia likusią nuo kažkada gulėjusio akmens, skaudžiai nikstelėjo koją. Akimirką praradus budrumą, ji tuoj pat už tai sumokėjo- demonas, raudonas, tarytum ką tik išlipęs iš pragaro , styrančiais smailais sparnais , vienu mostu atsirado šalia jos ir kirto aštriais nagais. Elfės šarvai netlaikė, ji pajuto, kaip per petį nuvinguriavo deginanti kraujo srovė, apsisuko bėgti , bet baisūnas neatsiliko ir ištiesęs naguotą leteną nuplėšė strėlinę. Ghala matė, kaip ant žemės pabyra strėlės, antgaliais skimbčiodamos į pavienius akmenis ir sukeldamos dulkių debesėlius. Ji jau matė savo mirtį, bet nenorėjo to, ne , ne, o kaipgi jos svajonė? Staiga pajuto, kaip kažkas degina jos delną, stipriai, įsakmiai. Lankas! Ji sukaupė paskutines jėgas, apsisuko, ir susilenkus smuko demonui tarp užpakalinių letenų, greičiau, greičiau, ieškojo pažirusių strėlių, rado ! Trumpas užkeikimas, ji vėl stipri, kuriam laikui, privalo suspėti ! Templė liečia skruostą, ir delnas dega iš skausmo, nesvarbu ! Viena strėlė vejasi kitą ir štai, pagaliau... Sukniubęs demono kūnas tarytum raudonas skuduras guli tarpeklio dulkėse, nušviestas patekėjusios saulės. O Ghala, suklupus šalia jo, spaudžia amuletą – akmeninį žalią lapelį, tokį panašų į tuos, kurie auga jos gimtajam Elfų miške...
Kai vėl Adeno pasaulį apkabino naktis, tyliai pasakodama istorijas, kurias vėliau mes vadinsim sapnais, elfė jau buvo toli nuo to tarpeklio. Ji keliavo mėnesienos apšviestu taku per žemes, kuriose seniai seniai gyveno titanai. Netrukus ji nusileido stačiu šlaitu į gilią daubą ir smuko į tamsų šešėlį. Ten, pačioj gilumoj stovėjo apsamanojęs akmuo. Jis turėjo raktą nuo jos svajonės, o ji turėjo amuletą. Kurį laiką ji stovėjo tyrinėdama titanų rašmenis, o gal ne titanų, gal pačių Dievų, tada pasilenkė, perbraukė ranka šiurkštų apkerpėjusį paviršių, ieškodama įdubos. Radusi ją, jau norėjo įsprausti ten amuletą, kai tarytum iš niekur pasigirdo reiklus, tačiau švelnus balsas- „Dar ne“. Ji atsisuko-priešais ją stovėjo aukštas elfas dailiu šalmu, ir akimirkai jai šoktelėjo širdis, tačiau tai buvo ne jos elfas... „Aš tau padėsiu“- ir jis mostelėjo galva į akmens pusę. Virš jo tumulais kunkuliavo šviesa, kol galiausiai pasirodė dar vienas angelas, dydžiu ir sparnų skaičiumi pranokstantis visus iki šiol jos matytus. Jis puolė. Tylėdamas. „Tai sargas. Rakto į tavo svajonę“ – ištarė paslaptingasis elfas. Jiedu abu kartu įtempė savo lankus, ir dvi strėlės .... perskrodė tuštumą. Ji nustebusi atsisuko į elfą, tačiau jo taip pat nebebuvo. Tik prie akmens gulėjo pamestas amuletas. Ji priėjo, pakėlė jį nuo žemės ir nedvejodama įspraudė į įdubą. Iš pradžių nieko neįvyko, tik viskas aplink nutilo. Elfė apsidairė, jau pasiruošusi gintis, tačiau niekas nepuolė. Staiga nuo akmes pradėjo kilti vos įžiūrimi žiburiukai, jie skriejo į ją, skverbėsi, ir jų vis daugėjo, darėsi ryškesni, nuo jų elfę ėmė miegas, o jie vis sukosi, aplink ją ir joje, migdė...migdė... galiausiai Ghala užsimerkė, užliūliuota šio keisto žiburėlių šokio... ir krito į minkštą žolę, panirdama į tamsą. Ji nematė, kaip danguje išsikyrė debesys, o žiburiukai kilo aukštyn ir aukštyn, kaip suspindo mėnuo, nužerdamas viską aplink sidabro lietum, ji nejuto, kaip tas lietus prausia ją, ji nejuto nieko, tik gamta šoko savo keistą šokį, sveikindama naują Mėnesienos Sergėtoją...
Ji žiūrėjo į savo atvaizdą mirguliuojančiam vandeny. Tai buvo ji. Ir tai buvo ne ji. Raudonos odos ilgaauliai ir blauzdinės, siekiančios šlaunis. Minkšta oda atrodė žvynuota, tačiau tai tebuvo optinė apgaulė. Ghala su pasimėgavimu dar kartą perbraukė per ilgaaulius. Prigludę prie kojų tarytum antra oda. Pirštinės siekė linkį virš alkūnės, toliau pečius dengė dailios tvirtos plokštės. Šios jungėsi su tvirtu krūtinės šarvu. Trumpi šortai suteikė laisvę judesiams. Ji dar kartą žvilgtelėjo į savo atspindį. Ji daugiau nebebuvo ta nekalta balta elfė. Ir dėl to jai buvo liūdna. Tačiau ji atgal negrįš. Pažinusi tamsą, dabar nuo jos priklausys. Nes tik tamsoj ji suras mėnesienos taką... „ Aš dabar tokia pat kaip ir tu“... Ji perbraukė ranka vandens paviršių, sujaukdama savo atvaizdą. „Eisiu tuo pačiu taku, kaip ir tu...“ ... Šalti purslai tiško ant jos veido. „ Nes aš priklausau tau...“. Virš Angelų Krioklio pamažu kilo mėnulis...

Pagaliau perskaičiau Nugi kaip gražiai parašyta Liuks

Labutis. Man patiko Kazkada ir as kuriau ivairias istorijas.. Dabar irgi kuriu eiles, dainas, muzika. Idejau pora savo dainu, gal kam nors patiks
http://www.youtube.c...h?v=WoDsiY4z5l8 http://www.youtube.c...h?v=QR9tK4McbxI

Sveikos, kūrybingos mamytės ir merginos

Kodėl Jums neįdėjus savo kūrybos čia: www.debesyse.lt
Šioje svetainėje rašome, dalinamės komentarais Užsukite, kartu smagiau

idėja įdomi, bet pati istorijos pradžia man primena twilight'ą, ten kur Belą, išėjusią iš knygyno, ima persekiot vaikinukai, ir tada pasirodo Edvardas su automobiliu ir ją išgelbsti
na, bet gal čia šiaip toks sutapimas, nes panašių minčių galima rasti daug kur. įdomu būtų tęsinį paskaityti. ar dar rašai?


labai šiltas, gražus pasakojimas

tik dabar užtikau šią temą ateisiu vėliau dar Simbalia kūrybos paskaityt