QUOTE(Tino @ 2010 04 19, 19:16)
mano istorija... jau greit 5 metai... 2 metus laukėm ir tikėjomės, paskui pusmetį pavaikščiojau pas endokrinologą dėl skydliaukės (vienas hormonas buvo nusimušęs, prolaktinas užkilęs), o paskui pradėjau ieškot priežasčių ginekologinėj srity. MB turtas buvo normos ribose, bet nelabai blizga - vos vos ant ribos. o man padarė GN, pamatė išsiplėtusį kiaušintakį ir iškart pasiūlė LP, bet aš atsisakiau. paskui tikėjausi pusę metų, kad bus pramušę kiaušintakius ir lengviau kibs, bet savarankiškai išsiaiškinau, kad nevyksta O, tada dar pusmetį stimuliavomės ir padarėm tris IUI. kai po jų nieko neužkibo ,tada aš jau supratau, kad LP neišvengsiu ir nuėjus pas gydytoją sužinojau, kad teks dar palaukt 3 mėnesius (dėl stimuliavimo). tai dabar po LP jau turėtų vykti O, bet kai MB turtas ant ribos, o mum metų gerokai virš 30

, tai daug optimizmo neturiu... rimtai mąstau apie IUI rudenį...
žodžiu, jei trumpai - 5 metai delsimo, minčių, blūdinimo renkantis ir ieškant normalių gydytojų, kurie gydytų ne vieną problemą, o visumą ir nesiektų sau finansinės naudos... absoliučiai sugadinta gyvenimo kokybė, nes negaliu nepasiekti savo tikslo - o tikslų daugiau gyvenime nebeturiu
Noriu tave šiek tiek paguosti. Savo kryžiaus kelius minti pradėjom 2001, po stimuliacijos clost. pavyko pastoti, bet greit persileidau, 2003 m. daryta pirmoji LP, tačiau nieko, dar metus bandėm, bet veltui. Pertrauka iki 2009, kada padaryta antroji LP. Ir ką, pavyko pastoti po pirmųjų mmm, o metų, manau, man daugiau arba panašiai kaip tau.

. Taip, kad tikrai neverta bijoti šios operacijos. Išbandyti reikia viską, kad vėliau bent jau dėl to nereiktų savęs graužti.