mes draugavom apie metus, o pazystami buvom apie pusantru kai vyras man pasipirso...nezinau, kas salygojo si zingsni, bet manau viena- jis mane labai myli...nezinau ar pasaulyje rasciau toki nuostabu zmogu...

mes kazkaip daznai pakalbedavom apie vedybas ir netgi apie vaikus snekejom savo draugystes pradzioje (kas taip pat priestarauja daugeliui cosmopolitan ar kt kvailu zurnalu straipsniams

manasis situ kalbu neisigando...o juk sako tie zurnalai, kad nesnekekit apie vaikus, jo akivaizdoje nerodykit demesio vaikams, nesnekekite apie savo nora kartu gyventi...

kvailystes
tai buvo ir yra nuostabus zmogus ir jis viska suprato ir padare taip kaip elgiasi tikri nuostabus ir nuosirdus zmones- vyrai......
galbut i si mano posta kai kurios skeptikes ar skeptikai pasakytu, jog matyt ne karto nesu nusvilus ar nusivylus, bet tai klaidinga nuomone...Dar ir kaip buvau as nusivylus, praktiskai jau buvau nusprendus kai ka daryti, bet tada sutikau ji......O mano pasamoneje ir gyvenime ateinantis nera kaltas del nuejusiojo klaidu....Kiekvienas ateina su savo kraiciu, o praeities balasto reikia atsisakyti

vel prisifilosofavau...
hereja, as va ruosiuos kokia diena daryt koki mini meeeta, pasirasytum?