po Angelo sparnu...

Liudnos cia pas jus nuotaikos

Aš išmokau, Kad Žmonės Užmirš tai, Ką tu pasakei, Žmonės Užmirš tai, Ką tu padarei, bet Žmonės Niekada Neužmirš, Kaip tu Privertei Juos Jaustis.


Nasata pagalvok apie savo tieva kaip jis jausis? ar jo sirdele istvers?Tu pradingai vos keliom dienom o mes vos ne plaukus nuo galvos rovem, kur tu dingai?! Mums ir taip daug skausmo,tu nori kad mes dar kentetumem?! Dabar tu tesiog NENORI atsikelti ir eiti,o ne negali.Versk save ir eik...aplankyk visus kuriuos nematei daug metu...o gal senai buvai uzejusi...

Zinai tas skausmas nepalyginamas: bet kai man sako baisu,tai as visada pagalvoju apie tave ir sakau:as bent turejau del ko kas ryta atsikelti.O yra zmoniu kurie praranda ir nebeturi del ko keltis....va cia tai baisu...

Paliko musu mergytes mus ta pati menesi.Dabar mes su tavim vieno likimo seses. Jai tau bus lengviau atsikelk kas ryta del manes

Nu va svarbu kad kompas dabar nepaskestu...

Nasata, giliai įkritus esi... Prašau, padaryk mažą žingsnelį link išlipimo - nueik pas gydytoją, vaistukų paprašyk. Po truputį, po truputį atsitiesi. Ir taip, kaip dabar, nebesijausi nuolat. Esu tikra, kad ateis laikas, kuomet dalinsies su mumis ne tik liūdesiu, bet ir džiugiomis mintimis, planais, įgyvendintomis svajonėmis.
O iki to laiko, mergyt, padėk sau truputėlį

Nauja mamyte....



kaip tau sunku....

Tu juk Vilniuj gyveni? Gal susitikim? Paplepesim,paverksim? Gal atsiras nors koks ziburelis tamsiam tunely
Zinau kaip tau sunku beprotiskai,bet tik nieko sau nesidaryk!!!!!!
Parasyk man i az,sustiksim,susipazinsim,gal palengves. Taip noriu tau padeti,o nezinau kaip.... Atsiliepk!!!!

Sunku,graudu,skaudu....
Gryzom is atostogu kaime. Vakar sutvarkem angeleles kapeli,uzsodinom gelyciu,pamekem puokste... ryt gimtadienis.... 2metukai butu....
Galvojau, gal jau bus lengviau,bet deja.....

lakykis......... nesakyk, kad tu viena........ mes visos su tavimi

tikrai jei tu esi is vilniaus galim susitikti, as kaip ir diveja noriu tau padeti................. tu tik sakyk..........

sunku as ir kai pagalvoju kokia dabar jau didute butu

labai sunku, mes irgi poryt pasitiksim metines suneliu netekties , vakar buvau baznytelej kaip tik buvo misios uz vaikus, bet kaip tycia signalizacija masinos uzsispyriojo, kol elementus pakeiciau kol atrakinau nulekem tik i gala su sunaiteliu , o asaros kaip pupos bego Pabuvom, uzdegem zvakeles, bet vistiek isejau asarom apsipylus ir taip bus jau visada.

Labai atsiprašau mergytės už vakarykštį palūžimą ir stipriai kiekvieną apkabinu ir jaučiu jūsų apkabinimus, AČIŪ JUMS LABAI LABAI
Vakar man buvo žiauriai sunki diena, maniau tikrai neatlaikysiu ir tos negeros mintys buvo tikrai užvaldžiusios... Bet atlaikiau...galvojau, kad neturiu teisės taip elgtis.. ir jėgų man suteikė, tai, kad kai kurios istorijos yra gal net tūkstantį kartų skaudesnės nei mano..ir jūs nepalūžot, radot jėgų gyvent...išmokot gyvent su skausmu, kurio niekas nemato.. ir aš privalau to išmokt
dabar bandau kitaip į tai žiūrėt... turiu būt dėkinga, kad turėjau galimybę pajausti, ką reiškia nešioti gyvybę po savo širdele..jausti judesiukus, jausti tą ypatingą užsimezgusį ryšį tarp manęs ir dukrytės..pajausti gimdymo skausmą... juk ne visom ir tai lemta patirt...
Svajonėse juk niekas man netrukdys augint savo mažylę...
Pažadu keltis kiekvieną rytą... ir blogas mintis pakeist geresnėmis...juk tikrai niekada nežinai, kas laukia ryt..
tikiuosi man pavyks po mažą žingsnelį eit toliau...su jūsų pagalba
Na jei kartais ir vėl praskysiu, tai jau labai nepykit

saunuole
taip tu jau esi laiminga, tu patyrei ka reiskia jausti gyvybe po sava sirdim, ir tikrai tikiu kad ateity vel tai patirsi, kad gyvenimas nusvis paciom graziausiom spalvom, kad sugebesi zengti zingsni priekin ir pasitikt savo laime, o dukriukas tave tik drasins, palikys tave kiekviename zingsnyje

džiaugiuosi, kad radai jėgų, gerų minčių ir nepasiduodi

nasata, smagu, kad ieškai jėgų savy, ieškai to šapelio, už kurio įsikibusi galėtum vėl išplaukti į krantą ir atsistoti tvirtai ant žemės gal tas procesas ir ilgas, bet toks jau gyvenimas: kiekvienam savas kryželis...
Žinot, mane labai sujaudino vienos pažįstamos istorija. Kažkada mes kartu dirbome, po to ji mokėsi, išėjo į dekretą, gimė dukra (dar turi vyresnį sūnų). Į ankstesnį darbą nebegrįžo, bet susitikdavome kur nors gatvėje, poliklinikoje, pasikalbėdavome. Ji labai faina moteris, balso niekada nekels. Kai dukrytei buvo 2-3 metukai - ji susirgo vėjaraupiais. prasirgo lyg tai nesunkiai, bet po kokio mėnesio ėmė staiga blogai matyti - gydytojai buvo žiaurūs: gręsia apakimas. Ir tai vėjaraupių komplikacija bent jau gydytojų nuomone. Kur tik jie nesikreipė, kokių vaistų tik nepirko - jokio efekto, dukrytė beveik nemato Jau kiek laiko tos pažįstamos nebuvau sutikusi, bet praėjusią savaitę susitikome parduotuvėje - ji tokia išvargusi, išblyškusi, sako, ką tik iš Kauno klinikų grįžtam, pragulėję ten 3 sav - mergaitė nebevaikšto (gal 6 metukai), kartojasi uždegimai kojytėse, stuburo smegenų... Ten, kur anksčiau buvo stuburo smegenų uždegimas - nyksta nugaros smegenys - tirpsta viltis, kad ji kada nors vaikščios Žinokit, baisu... Ji sako, kaip sunku, kai aš dukrą matau tokią, o padėt niekuo negaliu Nu, *****, sakau ir pasaulis surėdytas...nežinai kas ir kur tavęs laukia...
Žinot, neišdrįsau jai pasakyti, kad net nežinau, kas yra baisiau: stebėti, kaip tavo vaikas kankinasi ir negalėti jam padėti, ar visai jo nebeturėti
O mes ant kapelių esam per gimtadienį vaikučiams nunešę po vėjo malūnėlį, tai jie taip gražiaimus pasitinka ir išlydi kaskart - atrodo, lyg vaikučiai man mojuotų O sykį nueinu ir matau: mažos pėdutės iki jų eina, pirmiausiai prie vieno malūnėlio, paskui prie kito ir vėl grįžta iš kur atėję... atrodo, lyg manieji būtų trumpam sugrįžę pasisvečiuoti...

Labutis mergaitukes

nebespeju nieko, kruva darbu nepadarytu ir i skyreli neber kada uzlekti. perskaiciau tik paskutinius postus...

Rence

vejo maluneliai...pedutes....ta 6 metu mergyte, kurios kelias neaisku kur veda...atrodo kartais isplestum sirdi, kad nebejaustum....

Nasata

buvo ir man minciu, kad geriau negyventi. Ta akimirka man nerupejo nei tai, kad turiu mylinti vyra, kuriam irgi skauda, kad salia glaudziasi nieko nesuprantanti ir pasimetusi 2 metinuke. Tad buvau tik as ir mano skausmas, taigi kartais kai buna klaikiai sunku, kai skausmas persismelkia per visa kuna, paskandina mus savo bedugneje, niekas kitas negali musu istempti, tik mes pacios. Ta akimirka nera kitu motyvu gyventi, tik pats GYVENIMAS. Aisku veliau suvoki, kad aplinkui tave tave mylintys zmones ir ta pirmini motyva sustiprina kiti. Musu namuciuose buvo ne viena mergaite, kuri prarado ta pirma isvajota, bet kabinosi jos uz vilties ir svajones, uz gyvenimo. Tai kas ten uz musu samones ribos tai tik musu vaizduote ir tikejimas, o tai kur mes esame yra realybe. Svajones zymiai lengviau igyvendinti relalybeje. Ir mes sitoje realybeje busim salia, kad galetum jausti jog ne viena isdristi gyventi, ne viena isdristi svajoti


Visom mergaiciukem silti linkejimai
Pasiilgstu jusu