QUOTE(nasata @ 2010 05 31, 17:08)
Svajonėse juk niekas man netrukdys augint savo mažylę...
Pažadu keltis kiekvieną rytą... ir blogas mintis pakeist geresnėmis...juk tikrai niekada nežinai, kas laukia ryt..
tikiuosi man pavyks po mažą žingsnelį eit toliau...su jūsų pagalba
Na jei kartais ir vėl praskysiu, tai jau labai nepykit
laikykis, nasata.. liudna, kad ir tau teko patirti visa tai..
As zinau viena savo labai artimo zmogaus istorija, kuri kartais padeda ir man nepaluzti.. Ta moteris neteko savo dukrytes, kuriai jau pusmetukas buvo.. Ji labai labai verke del mazuliukes.. Tada ji susapnavo sapna, kuriame ji pamate savo mergaiciuke.. Mergaiciuke ramino mama ir maldavo: mamyt, nebeverk, nes as skestu tavo asarose.. Pagailek manes..
Galvoju, jog reikia issiverkti, bet negalima savo liudesyje paskesti... Gal tikrai musu vaikuciai kencia matydami mus verkiancias? As tikrai verkciau, jei matyciau savo mama, liejancias asaras del manes.. Tie ypatingi vaikai - musu angeliukai - turbut neveltui buvo mums siusti.. Juk turi buti kazkokia prasme tame?