labai retai beapsilankau, vis su savo vyrais uzsiemusi

As siandien labai idomiai pasijutau.. maniau, kad jau sugebejau susitaikyti su savo netektimi, o pasirodo jog manyje yra tokiu idomiu jausmu.. Siandien atejo biblijos aiskintojos kazkokios (paprastai nesileidziu i kalbas, bet kad jau 6 karta eina, tai nusprendziau paklausyti vien is mandagumo).. zodziu, kai man eme rodyti labai graziais paveiksliukais knygute ir pasakoti koks dievas yra geras ir kaip jis vykdys tokius pazadus, kaip antai: ir numireliai atgis, ir invalidai pasveiks... zodziu, sirdyje pajutau toki pykti, zvelgdama i tuos paveikslelius!! Nustebau, nemaniau, kad manyje yra toks pyktis ir nusivylimas religija.. zodziu, neilgai uzsibuvo moteriskes, bet sake dar karta ateis ir man paaiskins, kodel vis gi zmones kencia... Zodziu, bus idomu isgirsti atsakyma..
Gimus mazyliui labai neberandu sau ramybes.. kol jo nebuvo, kazkaip negalvodavau kaip augtu mano mergytes.. o dabar nuolat matau kaip jos zaistu su vyresneliu (juk jau netrukus butu 3 metai joms), kaip gera butu juos tureti visus drauge.. noriu visu savo keturiu vaiku.. Baisiai liudna.. o ir vyresnelis pradejo labai daznai kalbeti apie seses, uzdavinet visokius klausimus.. Sudetinga viskas..
Tai va, tokiom emocijom ir gyvenu... Bet bandau neuzsidaryti liudesio bokste.. Tikiuos, kad cia mano pogimdyviniai hormonai siaucia ir kad tuoj vel busiu savimi, o ne liudesiuke.. Labai jau banguoja tos mano nuotaikos: nuo euforijos ir atgal..
Tai va, pasipasakojau ir eisiu.. Reiks prisruosti ir man parodyti jums savo ypatinga mazyli, kuri sesutes mums padovanojo..