Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Skaitau vieno prancūzų gydytojo straipsnį. Noriu pasidalinti mintimis. Ką apie tai manote?

Nevaisingumas neišvengiamai pakeičia sutuoktinių tarpusavio santykius. Poros mano, kad visos santykių problemos kyla dėl to, kad jie negali sulaukti vaikų. Jie tiki, kad vaikelis viską išspręs. Bet vaiko gimimas kiekvienoje poroje, net ir taip vadinamoje vaisingoje, yra didelis stresas. Atvirkščiai, vaikelis išardo nusistovėjusią santykių pusiausvyrą, iškelia senus, neišspręstus konfliktus, pažadina įvairias baimes.
Kuo ilgesnis laukimo laikotarpis, tuo visi šie reiškiniai, simptomai stipresni. Ilgai nesulaukdama vaikų pora sukuria naują santykių pusiausvyrą, naują gyvenimo filosofiją, kuri padėtų įveikti emocines ir socialines nevaisingumo pasekmes. Svajoja, tikisi sulaukti vaikų, bet kartu išmoksta tvarkytis, planuoti savo gyvenimą be jų. Vaikelio atėjimas šią pusiausvyrą išardo. Vaikelis taip trokštamas, bet kartu būna labai sunku jam surasti vietą dviejų užkietėjusių "vienišių" šeimoje...

Tokia profesija, tegul jis išardo ką tik nori, tik ateina greičiau.. Man regis, jei jau pora kažkaip susitvarkė (ar tvarkosi) su nevaisingumo egzistavimu, tai su vaikelio gimimu kylančiomis problemomis tikrai susitvarkys.. Tai juk užgrūdinta pora Ir juk mes vienišiai iš reikalo, o ne savo noru. Man kaip tik atrodo kur kas baisesnė ta tuštuma, skausmo ir nevilties skylė, kai šeimoje vis du ir du - ir nieko daugiau..

As drisiu nesutikti su sitom mintim... mes dviese gyvenom 9metus ir tam nusistovejusiam gyvenimui jau labai eme trukti to ismusimo is pusiausvyros... Aisku,vaikai neissprende visu problemu,bet tikrai mus tik dar labiau suartino ir neapsakomai praturtino musu seima Kartais buna labai sunku ir daug nuovargio,bet i nieka nekeistume sito gyvenimo,nes sitie pavargimai su vaikais yra tik malonumas

Labai gražiai parašėt...
Esu girdėjusi moteris, vyrus nerimaujant - noriu, svajoju apie vaikelį, bet nežinau ar sugebėsiu susitvarkyti, ar mokėsiu rūpintis, ar surasiu jam meilės, laiko, nes įpratome būti dviese.
Toks nerimas sakyčiau natūralus ir kaip Jūs sakot, įveikiamas.
Man turbūt labiau įstrigo mintis apie tai, kad daugelį santykių problemų sutuoktiniai nurašo nevaisingumui - gims vaikelis ir mes nebesipyksim, vėl atsiras aistra, mūsų nesutarimai tik laikini, jie kyla dėl gydymo, dėl nuovargio ir pan.
Ką manote apie tai?
Įdomu būtų išgirsti pamąstymus ir tų, kurie po ilgo laiko sulaukė gandrų. Ar pasikeitė, kaip pasikeitė santykiai, su kokiais sunkumais teko susidurti?


Šaunu, kad vaikai Jus suartino. Nors gyvenime būna įvairiai - įvairios išbandymų situacijos, nebūtinai nevaisingumas, sudaro puikias sąlygas "pasitikrinti" tarpusavio ryšį, peržiūrėti vertybes.

As manau kad kai pora ilga laika negali susilakuti vaiku, tai problemos kyla del to, kad pora tarsi istringa tam tikrame etape kuris yra galima sakyt issekintas ir negali pereiti i nauja santykiu/seimos vystymosi etapa. Tai panasu kaip kasmet likti mokykloje antriems metams, viskas jau zinoma, ir atsibodo ir tustuma kazkokia, bet i sekancia klase pereiti su visais kazkodel neiseina. Ir dar aisku aplinkiniu spaudimas - nes nutruksta rysiai su draugu seimom kurie turi kitokius rupescius susijusius su seimos pagausejimu, aplinkiniu klausimai "o gal jus jau? nagi kada?" ir tai sukelia nepilnavertiskumo jausma. Zinoma labai gerai gyventi dviese su mylimu zmogum, bet tam tikrame etape vien to nepakanka, zutbut reikia kazko daugiau, suteikiancio gyvenymui tikraja prasme. Ir butent gyvenimo prasmes klausimas labai susijes su nevaisingumu, nes gyventi tik del buvimo su mylimu zmogumi, dirbti ir vartoti/pramogauti... to kazkakip nepakanka gyvenyme kad jis butu pilnavertis...

Taip, to truputėlį bijau.. Nes dabar dažnai sakom, kad daugelis nesutarimų kyla dėl įtampos, kad negalim susilaukti vaikų, ir kad tas negalėjimas stipriai paveikė mūsų santykius (jie tikrai ne rožiniai Bet aš taip viena akim bandau žiūrėt ir įvertinti - ar tikrai konkretus dalykas atsiranda dėl to, kad neturim vaikų? Kad paskui nebūtų nusivylimo - štai vaikelis yra, o bėdos tai liko..

Tiesą sakant, labiau bijau kitko.. Kažkaip vis sau sakydavau - jei iki 30-ties nesusilauksiu vaikų, skirsiuos su vyru ir bandysiu susilaukti su bet kuo.. Nes, vadinasi, nesam vienas kitam skirti, ne danguj surišta pora, kuriai dievulis neduoda vaikelio. O dabar, kai jau 29-neri ir tas trisdešimtmetis artėja, kyla baimė - ką daryt? Negi taip atėjus gimtadieniui imsiu ir pasakysiu - viskas, einu į pasaulį vaiko ieškot? Nei šis, nei tas.. Bet baimė, gal net siaubas, kad niekaip nepavyksta, varo į neviltį.. Laikas eina, va jau metai, kai nieko nedarom - visiška finansinė krizė ir pinigėlių vaisingumo procedūroms nėra, ir neatrodo, kad jų ims ir atsiras artimiausiu metu. O natūraliai neišeina, ir panika, kad "gal niekad ir nepavyks" užvaldo vis dažniau.
Išsiplėčiau čia aš.. Bet kažkaip neturiu kur daugiau tokių minčių išsakyt..

"Poros mano, kad visos santykių problemos kyla dėl to, kad jie negali sulaukti vaikų. Jie tiki, kad vaikelis viską išspręs." - nepritariu.

"Bet vaiko gimimas kiekvienoje poroje, net ir taip vadinamoje vaisingoje, yra didelis stresas. Atvirkščiai, vaikelis išardo nusistovėjusią santykių pusiausvyrą, iškelia senus, neišspręstus konfliktus, pažadina įvairias baimes." - pritariu.
Bet mano nuomonė tik paremta mano patirtimi. Gal kitoms šeimoms yra kitaip, nes jos stipresnės. Vaikelio gimimas yra didelis įvykis, kuriam neįmanoma būti pilnavertiškai pasiruošus. Persikraustymas į kitą miestą, darbo pakeitimas, bet kokie kitokie didesni pokyčiai kelia stresą, o vaikelis , na jo net nepalyginsi su niekuom. Tiesiog naturalu, kad gali kilti konfliktu, baimių, nesusikalbėjimų. Yra visgi ir nevaisingumo problemų turinčių šeimų, kurios neatlaiko tų pokyčių ir santykiai atšąla, bet jiems šitiek išgyvenus ir turint bendrą išsvajotąjį kūdikėlį, gerokai sunkiau pasiryžti skyryboms.

Tokia profesija, ačiū už rūpestį

Kažkaip atrodo rami dūšioj diena buvo, ir su vyru gražūs santykiai šiandien, bet va pradėjau galvoti kame šaknys pakastos mano pykčių, kaip kad siūlėt, ir nieko nebegalėjau sukonkretinti tik ašarom paplūdau ir taip gaila savęs pasidarė, sukilo visi prisiminimai. Toliau parašiau ir ištryniau, nes turbūt ištikro nevieta čia "išsirengti". Bet tai ką sugebėjau rašydama suformuluoti, man padėjo šiek tiek susigaudyti savy. Supratau, kad kažkaip turiu atleisti MB. O čia tai jau sudėtinga, nes šiaip esu kritiška sau ir kitiems, esu idealistė ir... kerštinga . Kažkur turėjau knygą apie atleidimą. Turbūt reikės ją pastudijuoti. Gal kas nors susidėlios smegenėlėse. Iš patirties žinau, kad pasaulis nušvinta kitom spalvom, kai vieną dieną pabundu ir suprantu, kad pagaliau atleidau. Jei sugebėjau atleisti kitiem savo artimiesiems, sugebėsiu ir MB atleisti.

sutinku su kiekvienu zodziu

Ir kaip Jums sekasi susidoroti su šia lavina jausmų? Kaip per visą tą laiką keičiasi santykiai su partneriu?

Kas svarbiau, svajonė apie vaiką ar meilė vyrui? Man regis zulika kažkada buvo iškėlusi panašų klausimą. Skaudi dilema. Kokia garantija, kad su kitu partneriu pasiseks? Diagnozė judviejų kokia?
Dar norėčiau klausti, dėl ko dažniausiai nesutariat, bet nesu tikra ar norėsit čia atvirauti..
Suprantu, kad įvairių minčių ateina į galvą. "Gal niekad ir nepavyks?" Stebuklas tame, kad gali ir pavykti. Niekada nieko negalim žinoti iki galo..

Skaitau Jus ir man susidaro toks įspūdis, kad Jūs trypčiojat vienoj vietoj. Nueinat kiek į šoną, pasivaikštot truputį, ir vėl grįžtat prie to paties. Kas tai? Kas ta raktinė problema Jūsų širdyje pastaruoju metu? Kalboje vis kartojasi atleidimo tema, galbūt tai ir yra tas raktas, aš nežinau... Kol jos neišspręsit, negalėsit judėti pirmyn...
Dėl atviravimo, Jūs sprendžiate kiek ir ko norit mums pasakyti. Jei norisi kažkuo pasidalinti, aš visada čia. Niekas Jūsų nepažįsta, jei Jums bus geriau - prašom. Tiesiog mano pareiga perspėti.

Sekiau diskusiją, mintys sukosi kelias dienas, bet šita frazė užkabino Vis kirba ta mintis - nėra labai didelių priežasčių, dėl kurių galėtų mums nepavykti natūraliai. Juk būna stebuklų, kad ir šalia, kad ir ne mums. Po paskutinio bandymo buvom susitarę, kad vasarą ilsimės, nieko negalvojam, pagalvosim rudenį. Ruduo atėjo, bet galvoti dar nesinori. Dėl to lyg ir gėda kažkiek - tiek verkta, kad nepavyksta vis, o dabar negalvojam. Ir baugu - dėl to, kad nekuriam jokio plano, kaip būdavo anksčiau. Per vasarą nevaisingumas buvo atsidūręs antroj vietoj, į pirmą iškilo staiga išlindusios vyro sveikatos problemos. Dabar, kai perkratau savo savijautą, tai man patiko tas jausmas, kai mintys užimtos kažkuo kitkuo buvo, kai nebuvo laiko savęs gailėtis ir verkti. Ir greičiausiai dar viena priežastis stabdo - vyras dabar turi pirmiau susirasti darbą, tada galėsim kažką galvoti. Nes jeigu per vargus surenkam procedūrai, tai negi rinksim paramą ir kraiteliui