Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

nu voliojasi jau kelinta valanda zodziai ant liezuvio ir niekaip prie klaviaturos pirshtu neprilieciu. Is esmes..mes juk vieni kitu nepazystam...susirinkom cia daugmaz vieno tikslo vedini, bet kiekvienas dar ir savo gyvenima kitoje aplinkoje gyvenam. Kad tu zinotum kiek as i aplinka istransliuoju pozityvo. Kartais per sukastus dantis (nes mano aplinkos zmones taip iprate), bet dazniausiai naturaliai (nes tokia natura). Transliiavau visa gyvenima ne tik pozityva, bet ir aktyva. Visur visada, net ir nenorom, nes manes kitokios niekas ir neisivaizdavo. Mokykloj buvau ta, kuri mokejo "nualpt" per fizikos pamokas, kad draugems "palydejus blogai besijauciancia klasioke" galetumem visos ant stogo parukyt. Univerkej buvau ta, kuri visada eidavo tartis su destytojais del balu (daznai per sukastus dantis, nes nemokejau but silpna ir pavest chebros), visada organizuodavau viska nuo iki ir taip puikiai, kad lygiu bent jau mano aplinkoj nebuvo. Transliavau taip, kad netycia isaiskejus asmenines dramoms (pvz. kai mire tevas), visi stebejosi, kaip as su tuo lengvai susitvarkiau. Bet nieks tiesiog nezinojo ir nepazinojo vidiniu dramu, nes visada maniau, kad negatyvus dalykais zmonems nera idomus, ir nereikia ju uzkrauti kitiems. Ir apskritai... visi sakydavo, kad esu pagavus sekmes paukste Kol ta sekmes paukshte nesugalvojo "apshikt" nevaisingumu!
Transliuoju pozityva ir toliau, bet dabar norisi jau ir kad mano negatyva biski kas sugertu, nes kiek gi galima. Sita vieta, tam labai patogi. Na bent jau man, nes kitu vietu tiesiog ner, kitose vietose niekam neidomu arba ne taip sava kaip cia.
Aisku pakelt kitiems upa ir paskatint atras dziugesio labai svarbu, ir labai reikia. Bet reikia ir kitko Reikia visko






ir dar...kadangi lyg ir stebiesi, kiek galima nepozityvias emocijas cia lieti, tai paklausiu...ar kada girdejai, kad pas psichologa lankytusi laimingi, optimistiski, transliuojantys pozityva zmones? as ne...



sorry...gal belenkaip cia..nemiga

euromergele, tu labai gerai aprasei apie "pradine" nevaisingumo stadija man atrodo. kai susitaikai su nevaisingumo diagnoze, priimi sprendima - gydytis, tada kaifas, zinai, kad tuoj pradesi stimuliuotis, vaikscioti pas gdyytojus, viskas nauja, nepazistama, dar niekam nieko nepasakoji, lauki savo stebuklo, spindliuoji pozityva.
laikas eina, niekas nevyksta, pozityvas ima nykti... o jei dar sypsaisi pro sukastus dantis - zinok, kad tuoj ateis laikas, kai viskas sprogs... tada ima ir sprogsta. vienoms turbut anksciau, kitoms veliau.
jei speji iki sprogimo "susitvarkyti" nevaisinguma - ok, o jei tik po to arba vis dar ne ne ir ne, tai jau nemazai tu sprogimo randu, kuriuos reikia gydyti. o buna juk kai kuriu organizmai ir patys susitvarko randus...

žieminuke, šį rytą šviežia galva dar kartą perskaičiau Jūsų žinutę. Ji tokia šilta, nuoširdi, pilna ir džiaugsmo, ir liūdesio kartu..
Kaip kilo mintis dalyvauti gimdyme? Tikrai, tai toks neeilinis patyrimas...

euromergele, kaip jautiesi kalbėdama apie save? Dažniausiai Tu kitus paguodi, pakomentuoji, pasakai nuomonę, o tokia atvira, emocinga žinutė apie save šitoje temoje turbūt pirmoji.
Žinau, kad yra priežasčių elgtis santūriau.. Aš tiesiog norėjau paklausti, kaip yra kalbėti apie save ir skirti dėmesio sau?

neiprasta ir nebudinga, bet matyt poreikis yra, nes kazkodel apsiasarojau nuo klausimo

Viskas vyko spontaniškai. Mano brolienė nuvyko eilinei apžiūrai. Kadangi ten kur gyvena nėra gimdymo namų, be ceremonijų ją iškarto išvežė į gimd. namus (nors sąrėmiai dar nebuvo prasidėję). Neleido net daiktų paimti. Sužinojusi, aš surinkau visus daiktus ir nuvežiau jai. Pasėdėjau prie jos, o kai prasidėjo sąrėmiai masažavau nugarą, tas jai labai padėjo, ji vis prašė, kad pabūčiau. Kai prasidėjo gimdymas, norėjau išeiti iš palatos, bet pati gimdyvė suspaudusi mano ranką manęs prašė kad pasilikčiau. Gyd. leidus, pasilikau. mano buvimas šalia jai labai padėjo, cituoju jos žodžius: "Kai tu šalia, man ne taip stipriai skauda" Negalėjau jos palikti, dabar džaiugiuosi kad taip pasielgiau. Žinoma, ji nežinojo ir iki šiol nežino ką esu patyrusi pati... Jeigu būtų žinojusi, kažin ar būtų prašiusi.
Tokiais atvejais įsijungia šaltas protas, bent jau mano atveju, negalvoji apie savo jausmus

Žieminuke, nu bet neišeina iš galvos man ta akušerė. Ot bjauri, bet tu šauniai susivaldei.

Aš galvoju, juk jei žmogus nemandagus ar tave įžeidžia, tai pradžioj dažnai stengiesi ignoruoti, neaštrinti situacijos, bet jei įkyri, tai pats prisiprašo to, kad pati pastovėtum už save ir atsakytum jam piktai. Nu man tokiu atveju , jei patylėčiau ilgai skaudėtų.

Tokia profesija, kažkas pas mus šeimoj vyksta, nė nežinau ar čia natūralu ar į gerą ,ar į blogą. Šiaip gal aš griežtesnė tapau, reiklesnė. Baramės dažniau. Atrodo vis senas žaizdas atveriam, o viskas nuo smulkmenos prasideda. MB niekad nesapnuodavo, o dabar tai sapnuoja, kad nuogas per miestą eina ir visi į jį žiūri ( net kelis kartus sapnavo), nesenai išvis sapnavo košmarą , kad atėjo į kažkokį pastatą, o ten žmonės žemyn galvom sukabinti nužudyti, rankos kojos visur mėtosi, vaikai nužudyti.Išsigando išėjo laukan, o ten sutiko mergaitę mažą su lėle rankoj, o ši jam sako "Tik nereikia kelti triukšmo...". Baisus sapnas. Tik kas už jo slepiasi?

Laba
Zinau, kad kreipeisi i Tokia profesija, bet sumaniau pasidalinti savo mintimis taip pat, nes panasius sapnus sapnuodavau ir visad bandau issiaiskinti ka jie reiskia. Pats sapnuotojas visada geriausiai zino, ka jo sapnas reiskia, bet matyt yra vis tiek tokiu dalyku, kurie mums visus jungia, t.y. archetipai.
Sapnuodavau save vis taip pat arba nuoga mieste, arba pamirsusia uzsideti sijona, Ir tai visada lydi gedos jausmas. Skaiciau, kad tuo metu sapnuotojas nuogastauja, kad kazkokia jo paslaptis isplauks i viesuma, del ko jam galetu buti geda.
Esu sapnavusi senai taip pat panasiai : mane seimyna, draugai islydejo i kita pasauli. I ji as atejau per vandeni, pakranteja mane kazkas pasitiko, buvau su didele, sunkia suknele ir dar slapia. Na bet vis tiek ejau susipazint su nauju pasauliu. Is pradziu buvo idomu, vaiksciojau lyg kolidoriais kazkokiais. Netycia nugirdau siaubinga zinia, kad cia yra nuzudomi kudikiai. Buvo siaubinga, begau atgal i vandeni, norejau pasinerti,gryzti atgal, bet suknele vis iskeldo i pavirsiu, galvojau, kaip jos atsikratyti...
Sita sapna sapnavau,kai jau buvau pradejus susirupinti savo seimos nevaisingumu, bet dar diagnozes nezinojau, kad mano gleivine nepraleidzia mano vyro grikiuku. O sapnas man akivaidziai, tai pasako.
Jusu vyro sapno pabaiga gera, tai tikriausiai ras iseiti arba sugebes suprasti, kas ji taip gasdina nera taip baisu.
Sapnuose mes matome, kas dedasi musu pasamoneje, tad sapnuoti yra gerai. Jeigu pavyksta sapna issiasikinti, zinai i ka turi atkreipti demesi. Kai kurie sapnai, netgi gydo mus, mums nezinant .

Švilpa, kaip Jūs?

Glamour, turbūt nereikia sakyti, kad nesutarimų būna kiekvienoje šeimoje. Jei kalbėtume akis į akį, dabar paklausčiau, kuo šie nesutarimai ypatingi, kuo jie skiriasi nuo ankstesnių? Dėl ko konfliktuojate?
Kalbant apie sapnus, jie atspindi dabartinę Jūsų vyro savijautą. Bet apie tai geriausia būtų kalbėti su juo pačiu, kitaip gausis tiesiog apkalbinėjimas..

kristar, kaip Jūs gyvenat?

aciu, kad teiraujaties . Ir tikrai gyvenu dabar su ramybe viduje, kas liecia musu bendra problema, kazkaip jauciu, kad ji issispres. O jeigu ir ne, vis tiek man tai jau ne tragedija. Gal susigyvenau jau su ja. Dziaugiuosi tuo, kad radau nauja darba, pagal savo profesija, persikelem gyventi i nauja buta... Na jauciu, kad viskas pradejo judeti pirmyn , geras etapas.

Tokia profesija, gal iš tikrųjų mūsų barniai tik kažkoks pereinamas etapas.Tikrai jei turėčiau pinigų, ieškočiau specialisto pagalbos, nes jaučiu kad patys nebesusidorojam. Mano viltis dabar yra tik išlaukti kritinį momentą. Man rodos gyvenimiškos aplinkybės, sunkumai ir artėjantys abiejų vizitai pas daktarus aštrina padėtį. Bet kaip bebūtų ši situacija laikina.

Labas rytas,
visus studentus ir pedagogus - su naujų mokslo metų pradžia.
Visus visus - su atėjusiu rudeniu. Ruduo visada atneša naujų darbų, naujų planų, naujų minčių. Ir tas lietus už lango kartais visai mielas, ypač kada gali įsitaisyti su arbatos puodeliu ir gera knyga rankose


Labai džiaugiuosi už Jus.


Glamour, man rūpi Jūsų problema, aš atsimenu Jūsų žinutes nuo pat pirmosios. Norėčiau dar klausti, gilintis į tai, bet bijau Jus visų akivaizdoje "išrengti". Tarpusavio santykiai tai taip asmeniška. Todėl rašykit tik tiek, kiek pati norit, ir ne į visus mano klausimus būtina atsakyti garsiai.
Iš praktikos pasakysiu, kad barniai dėl smulkmenų prasideda tada, kai viduje susikaupia daug neišsakytų minčių vienas kito atžvilgiu. Galbūt gaila sutuoktinio, gėda, drovu, ar dar dėl kokių tai priežasčių iš karto nepasakom to ką galvojam. Emocinis krūvis kaupiasi, "nuleisti garą" vistiek norisi, tada imam ieškoti kitų kabliukų, kitų netiesioginių priežasčių išsilieti.
Radusi laisvą minutę ramiai apmąstykit, ką šiame gyvenimo etape jaučiat savo partneriui ir kokios aplinkybės tas emocijas sukelia - aš ant jo pykstu, už tai ir tai ir pan. O po to ramiai, TIESIAI pasikalbėkit, išsakykit, ką jaučiat.
Ir iš tiesų, barniai, jeigu jie būna konstruktyvūs, visada nuveda į naują santykių etapą.

Labas rytas,

norėjau priminti, kad rugsėjo 25ą dieną renkamės į diskusiją “Myliu save tokią, kokia esu...“ Bendrausime, diskutuosim, tyrinėsim, mokysimės, dalinsimės.
Nepaisant visko, esame moterys - žavios, jausmingos, protingos, įdomios. Tik įsisukusios į kasdienybę, pavargusios nuo gydytojų, procedūrų, nuo nesėkmių, visų gražių dalykų nebepastebim. Susitikusios ir kalbėsime apie tai, kaip savyje pažadinti šilumą, moteriškumą, meilę sau.