Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Manau kad psichologas gali padet bent kuriuo atveju,ar pirminio, ar antrinio nevaisingumo, ar šiaip kai viduje vyksta karas ,nesvarbu del kokios priežasties ir tai gali buti visai nesusije su vaisingumo problema...
...tai puiku kad jums taip išeina, o aš nesvajuoju apie kvepalus, pūsdama žvakutes ant torto, ir kelioniu portaluose sedžiu tam, kad bandyt grąžint save prie normalaus gyvenimo, puiku kai jusų mintis leidžia jum džiaugtis gyvenimu, kitom ne...

kartais man atrodo, kad jau esamos mamos dar labaiu nori tureti vaikeli, nei kad to dar nepatyrusios.. Negaliu taip lyginti, na ir nelyginu, tiesiog taip susidaro toks ispudis: ,, karta paragaves - negali sustot" Na, o neturincios vaikelio, dar kuri laika pasipleso, bet ilgainiui perdega ir eina link susitaikymo..

As bendrauvau forume, kuriame jau beveik visos su pilviniais arba jau turi kartu isnesiotus kleckius.. Kakzaip likti vienai ten jau pasidaro taip viduje salta, kad graziai atsisveikinau ir dingau is ten, nors is kitos puses taip smagu ir smalsu zinoti, kaip joms sekasi toliau
aij, atrodo nerandu sau niekur vietos, geriau isvis negalvoti apie toki dalyka, kaip gyvnime dar buna vaikai...

Švilpa, o kažkiek pagaunu tavo mintį, bet iškyla klausimas diskusijai - ar geriau žmogui, jei jis neigia savo emocijas. Aš visad galvojau, kad pirma reikia suvokti priežastį, kad pagydyti pasekmę. Taip ir su emocijom. Nors kita vertus, pernelyg įsijautus ir užstrigus ties neigiamom savo emocijom, gaunasi mazochizmas.

Tai manau, kad šiame forume ir galima kažkiek padėti viena kitai, kad šitaip neatsitiktų O išsipasakojus juk kažkaip kitaip ir pradedam galvoti. Na bent jau man, kai išsikalbu, tada ir mintys šviesesnės ateina ir problemos sprendimai kitokie būna. Tada būna viskas tik geriau...

Taip jau yra gyvenime, kad džiugiais, maloniais dalykais dalinamės su daugeliu, o skausmingais - vos su vienu kitu. Jeigu paklausčiau, kiek Jūsų aplinkoje yra žmonių, kuriems atvirai pasakojate apie savo nevaisingumą? Metams bėgant turbūt kalbat vis atviriau, bet pradžioje saugot tai kaip paslaptį. Matyt natūraliai susiklostė, kad apie skaudulius moterys atvirai gali pasikalbėti bent jau čia.

Jeigu ir taip skauda, kodėl aš skatinu dar labiau į skaudulius gilintis?
Nuo pat vaikystės mus mokė, kad jausti pyktį, kerštą, pavydą, liūdesį ir kitas "neigiamas" emocijas yra "negražu". Todėl ir dabar sukandę dantis šypsomės nėščiai, netaktiškai kaimynei arba kraujuojančia širdim perkam saldainius sūnėnui. Gyvenam užsimerkę, apsimetam, kad kai kurių jausmų neturim, užsiimam kažkuo, kad nejaustume, negalvotume apie tai. Sakykit, ar tai padeda?

Palengvėjimas, ramybė ateina tada, kai savo emocijas, skaudulius tyrinėjam, pažįstam, priimam, ne tada kai nuo jų bėgam ar į juos užsimerkiam. Bėda ta, kad toks darbas turi vykti ne internetu, ir iki palengvėjimo šitaip sunku nukeliauti. Džiaugiuosi bent tuo, kad pavyksta sužadinti jūsų diskusijas, smalsumą, norą save tyrinėti.

Neigti nevalia, jokiu būdu. Bet būtent apie orientaciją galvoju.
Susigalvojau tokį terminėlį: emocijų higiena. Sunkokas darbelis, bet veiksmingas.
Ar bandei kada išguiti iš savo kalbos kokį nors įkyrų svetimžodį? Pvz. tipo, davai, varom ar panašų? Keletas dienų kontrolės ir savęs gaudymo, ir to bjauruolio nebėr
Lygiai taip pat sąmonigai gaudant nepagrįstai blogas emocijas, intonacijas, zirzimus beprasmius, irgi gan greitai susitvarko. Nesakau, kad lengva.
Ir dirbam, bent mudu šeimoj ta linkme abu. Ir visai sekasi.

Tokia profesija, gana dažnai stebiu, kad labiausiai žmonės dalinasi būtent neigiamom. Pažiūrėkit, kas labiausiai suartina atsitiktinius žmones gatvėj- nagi bumbėjimas ir skundimasis viskuo, ką mato. Suvienija ir sulydo.
Todėl beprotiškai vertinu ir džiaugiuosi kiekvienu pozityviu, esančiu mano gyvenime.
Ką aš galvoju apie skaudulius. Kiek gilintis? Kaip ilgai?
Čia kaip su danties skausmu. Gali ilgai ilgai kentėt maudulį, o gali greit nubėgt pas dantistę ir bac: trumpas didelis skausmas ir jokio maudulio ateityje.
Vakar diena praėjo. Su visais skauduliais. Pernykštis sniegas, jos nebėra, nieko joje nebepakeisi.
O kodėl nepasigilinus į tas gerąsias teigiamąsias emocijas tiek pat laiko? Bent jau 50:50 ?
Gyvenu šiandien, kaip mokėdama geriau. Gal dar rytoj.
Ir, jei perku kam saldainius, tai tik iš meilės.
Bičiuliai mane vadina žiauria, bet teisinga. Žinau, tai ne visai komplimentas, bet vaidinti "gerutės" niekad nemokėjau, manęs niekad nemokė, kad kažką jausti yra negražu.
Esmė kame- neneigiu jokių emocijų, taip pat istoriškai "negražių".
Tiesiog sureikšminu pozityviąsias ir joms teikiu pirmenybę. Trokštu matyt tas visas gėles kasdien, saulę, krentančius lapus, linksmus šunis, gražias raukšlėtas bobulytes su ridikiuliais. Rytą įkvėpt šalto oro. Gyventi kasdien.
Pyktis griauna mūsų sveikatą, mūsų artimųjų sveikatą, atsitiktinių žmonių, ir ne tik emocinėj plotmėj. Tai svarbu kuo mažiau jo turėti savyje ir transliuoti į aplinką. O to galima išmokti. Kaip ir daug ko kito

nelabai suprantu pacios dalyvavimo siame forume jei nereikia patarimu, nereikia metodiku, pati stipri, tai kam cia skaityti ta negatyvia informacija?
O merginos cia raso, nes joms to reikia ir reikia kad taptu stiprios pacioms isleisti negatyva is saves.Darbe negali, namuose taip pat, tai kur nuleisti gara?
O plius dar padeda psihologe pacioms susigaudyti savyje, argi to maza?

O man pasirode,kad Svilpa ir nesako,kad nereikia cia paverkti,paliudeti,issakyti skauduliu,tik mano (su kuo labai sutinku),kad daznai buna,kad tiek susikoncentruojam i liudesi ir kad VISKAS negerai,kad daug graziu,nuostabiu dalyku net nepastebime,o gyvenimas tai eina ir niekada nebesugrazinsi vakar dienos,o juk galejai ne tik liudeti,o ir kazkuo pasidziaugti... Bent jau 50:50
O man kuo daugiau skundziuosi ir guodziuosi,tai tik dar liudniau darosi,dar labiau saves gaila kazkaip,nepagereja man nuo to kazkodel Bet vis tiek taip norisi pasverti kazkam ant peties kartais ir pakeikti neteisinga gyvenima

Oi, mergaitės... Manau, kad su metais susidraugauji su "negalia", išmoksti vertinti tai ką dabar turi, džiaugtis tuo ką matai, užsiaugini šarvus... Jeigu man kas prieš dešimt metų (su nevaisingumu kovoju beveik penkiolika metų) būtų pasakęs, kad susitaikysiu, jausiuosi taip, kaip dabar, būčiau spjovusi į veidą... Žinoma, būna visokių dienų, būna, kad jaučiuosi nepilnavertė, norisi užsisklęsti, būna sunku... Bet tai su metais ne taip skaudžiai kerta, tikrai ne taip, kaip pradžioje.
Prieš keletą savaičių teko man sunkus savęs išbandymas, truputį nerimavau, kad neišlaikysiu. Bet viskas buvo liuks, na, nesįskaitant tam tikrų momentų
Dalyvavau savo sūnėno gimime Buvau nuo pat sarėmių pradžios iki pirmojo maitinimo. Žodžiais labai sunku nupasakoti tai, ką jaučiau kai išvydau gimusią gyvybę, tai man prilygo pasaulio stebuklui nesusilaikiau, tuomet ašaros pačios riedėjo...iki šiol kai prisimenu širdelė virpa. O svarbiausia, kai man jo pagailo, kad jis tiek daug verkė (turi vaikai gimę verkti, kad plaučiai išsivalytų), priėjau prie jo, uždėjau ranką - nustojo verkęs , paėmiau ant rankų, kalbėjau su juo, jis žiūrėjo į mane. Žinau, kad tik gimęs jis nieko nemato, bet esu įsitikunusi, kad jis jautė nuo manęs sklindančią šilumą... Tai neapsakomas jausmas Labai nuoširdžiai mamai linkėjau išauginti jį doru žmogumi.
Esu pakankamai stiprus ir tolerantiškas žmogus kitų replikoms, bet kai akušerė paklausė ar pati esu gimdžiusi, o išgirdus atsakymą, kad ne, "prakošė" per dantis, kad čia ne spektaklis ir neišlaikysiu, tvirtai jai atšoviau, galvojau, kad išvarys Bet ne, neišvarė, po gimdymo stebėjosi mano ištverme. Dar, kai pasakiau jog negaliu turėti vaikų, jeigu būčiau galėjusi jų turėti, būčiau tikrai jau ne vieną turėjusi, ji pasakė - juk pilni vaikų namai. O aš jai savo ruožtu - o kodėl jūs jų neimate pati turėdama vaikų? Nutilo, daugiau apie tai neužsiminė.
Šis įvykis tai didelis mano gyvenime potyris, dar nežinau, ką tuo atradau, bet kažkas manyje "sužydo". Tik gaila vyro, pastebėjau, kad jam šis mano poelgis pribėrė truputį druskos ant širdelės, bet lyg ta druska jau ištirpo.
Atsiprašau už padrikai išdėstytas mintis, rašiau tiesiog tai, kas ėjo į galvą, tiesiog norėjau išdėstyti savo mintis erdvėje...

Drauge kazkada pasakojo apie termina griztamoji veido reakcija, tai yra jeigu per prievarta imi tiesiog sypsotis, tuomet ir viduj pradeda svieseti. man rodos kad is zmogaus kylanti emocija issaukia is aplinkiniu tas pacias emocijas...
Tarkim siandien as blogos nuotaikos nueinu susitikti su draugais ir taip turiu galimybe prasiblaskyti, jeigu nueisiu su sypsena, o jei nueisiu liudna, as ta liudesi uzfiksuosiu..Zinoma kartais labai svarbu iskalbeti ir gauti paguodos, palaikyma ir velgi tam kad pasijustum mylima, vertinama ir pamatytum kad ispasakotas nerimas nebera toks sunkus....

zieminuke...perskaiciau tavo posta ir panirau i apmastymus...pirmiausia tai pagarba tau, pasiryzus isgyventi toki dalyka!!! Nezinau ar pati ryzciausi, nors suprantu puikiai, kad kuo daugiau zmogus vienoje ar kitoje problemoje gyvena - tuos jis daugiau ivairiausiu situaciju isgyvena.

Kiekvienas bunam savame etape..kaip atrodo siandien, nebutinai taip atrode praeityje, arba nebutinai taip ir liks ateityje. Nezinau ir pati ka cia situ sakiniu norejau pasakykt... matyt kazkokia apeliacija i optimizmo poreikio demagogijas

Švilpa, aš manau, kad blogų emocijų nėra...

Ar "blogų" emocijų higiena ne tas pats, kas emocijų neigimas tik kitais žodžiais?

Smagu, jei judu jau atradot savo gyvenimo filosofiją, jei mokat džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Bet ar visada taip buvo? Neteko klampoti skausmo liūne?

Manau, kad vidinė ramybė ateina su laiku, kada visos ašaros būna išverktos, kada skausmas išgyventas, subrandintas. Vieniems reikia daugiau laiko, kitiems mažiau.
Ir nieko keisto, kad ne iš karto su tomis emocijomis pavyksta susitvarkyti - jų tiek daug...

Aš negaliu kurti dirbtinės laimės situacijos, jei dabar žmogus tupi liūne. Išbūsim su juo skausme, pasitaškysime, patapšnosime, nusibos ir išlipsime. O nusibosta tikrai, anksčiau ar vėliau. Jau vien dėl to, kad pasidaro gaila bėgančių metų.
Jei aš žmogų varu varysiu iš pelkės, jam visada norėsis ten sugrįžti; jei jis bus prisibuvęs iki soties, tikrai išlips pats.

Dirbu su tuo, ką atsineša moterys. Matau, kad reikia ryškint pozityvą - ryškinam pozityvą, matau, kad reikia išleisti emocijas - išleidžiam, matau, kad yra dirva gilesniems pokyčiams - einame gilyn. Aš nežinau, kodėl Jums užstrigo gilinimosi į skaudulius tema... Jūsų reikėtų paklausti kodėl.




Papildyta:

Koks gražus vaizdinys... Taip ir norisi palinkėti - būtinai palaistykit tai, kas Jumyse sužydo.