Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

#541
QUOTE(tokia profesija @ 2010 09 06, 19:53)
Ir kaip Jums sekasi susidoroti su šia lavina jausmų? Kaip per visą tą laiką keičiasi santykiai su partneriu?


As kalbu apie savo 4-5 metu nevaisingumo gydymo staza...

Kaltes jausmas kad negali padaryti partnerio laimingu, tureti pilnavertes seimos, baime kad jis paliks... ir turi teise palikti.. nes negali juk kankinti zmogaus jei jis turi naturalu nora tureti vaiku.. negali egoistiskai laikyti jo prie saves. Susitvarkyti su lavina jausmu labai sunku - tai tiesiog sunkesnes-lengvesnes depresijos bangos ir viltis kad naujame gydymosi etape pavyks igyvedinti svajone bei sioks toks balansavimas tarp vilties ir nusivilimu. Ir mano atveju dauguma isgyvenimu laikyta butent savyje ir tik nedidele dalis aptarinejama su vyru...

Galbut butu lengviau jei pasikeistu visuomenes poziuris i seimas be vaiku, tolerancija joms, nesikisimas su klausimais, netaikymas kazkokiu standartu pvz. "isteketi iki 25, susilaukti vaiku iki 30". Aisku yra labai savimi pasitikinciu zmoniu kuriems nusispjaut i kasdienini visuomenes spaudima, bet nemanau kad jie lankosi siame forume.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Lin4ia: 06 rugsėjo 2010 - 21:33
#542
QUOTE(tokia profesija @ 2010 09 06, 21:41)
Kokia garantija, kad su kitu partneriu pasiseks? Diagnozė judviejų kokia?


Tokia profesija, klausimai tokie taiklūs.. Garantijos jokios, bet aš bent jau daryčiau kažką, nelikčiau neišbandžiusi visų galimybių.. nors nežinau, ar išdrįsiu tai padaryti. As tai teisinga? Vaikas tikriausiai šiuo metu man svarbiau, nors neįsivaizduoju jam geresnio tėčio, nei būtų MB. O baisiausia, kad diagnozės kaip ir nelabai yra - pas mane, kiek tyriausi, viskas gerai, vyro tyrimai prasti buvo. Bet po vaistų vartojimo visi reikalingi rodikliai pasiekiė 50 proc. ir tai reikštų, kad gali pavykti ir natūraliai.. nekalbant, kad inseminacija tokiomis sąlygomis iš pirmo karto turėtų būti sėkminga, juk pavyksta su labai labai prastais verysad.gif Vat tai ir sunkiausia, kad lyg ir viskas turėtų būti gerai, bet.. Tai ir pradedam priežasčių ieškoti galvoje, savyje, abiejuose. Kitos poros gydosi, kažką gali daryti, stebėti rodiklius, o mes - nieko. Taip ir atsiranda irzulys, nepakantumas, nervingumas, piktas tonas, priekabės dėl smulkmenų.. Nes kalbėtis apie tai mums sunku, dar tik pradedam tai daryti, atsargiai, pamažu. Man visas šis nevaisingumo reikalas sukėlė tiek visko, kad tik dabar pradedu galėti apie tai kalbėti, ir ypač su MB.
Atsakyti
#543
QUOTE(tokia profesija @ 2010 09 04, 22:33)
Labai gražiai parašėt...
Esu girdėjusi moteris, vyrus nerimaujant - noriu, svajoju apie vaikelį, bet nežinau ar sugebėsiu susitvarkyti, ar mokėsiu rūpintis, ar surasiu jam meilės, laiko, nes įpratome būti dviese.
Toks nerimas sakyčiau natūralus ir kaip Jūs sakot, įveikiamas.
Man turbūt labiau įstrigo mintis apie tai, kad daugelį santykių problemų sutuoktiniai nurašo nevaisingumui - gims vaikelis ir mes nebesipyksim, vėl atsiras aistra, mūsų nesutarimai tik laikini, jie kyla dėl gydymo, dėl nuovargio ir pan.
Ką manote apie tai?
Įdomu būtų išgirsti pamąstymus ir tų, kurie po ilgo laiko sulaukė gandrų. Ar pasikeitė, kaip pasikeitė santykiai, su kokiais sunkumais teko susidurti?
Šaunu, kad vaikai Jus suartino. Nors gyvenime būna įvairiai - įvairios išbandymų situacijos, nebūtinai nevaisingumas, sudaro puikias sąlygas "pasitikrinti" tarpusavio ryšį, peržiūrėti vertybes.

As jau sulaukiau vaikelio. Galiu pasakyti, kad tas psichologas tikrai ne is pirsto lauzta tiesa sako. Tikrai po vaikelio gimimo pasunkejo. Sunku buvo i ta tikrai vienisiu gyvenima (kai gali pasikalbeti bet kada, pasitarti, kai gali bet kada pabuti kartu tiesiog - su mazim tas bet kada neimanomas) ipaisyti ir mazyle. Tik pas mus gal buvo siek tiek kitaip, nes kol dar nebuvom sulauke, neturejom del to pykciu, nesipykom ir nekaltinom vienas kito. Issikalbedavom vienas kitam iki asaru viska, issiliedavom, jeigu jam budavo duobe sitoj vietoj, vilties praradimas, as uz ausu istempdavau i dienos sviesa, jeigu man sunkiau jis mane tempdavo. taip ir islipom iki galo nesunaikine saves gailejimusi.

Beja, Gaja. as bijau suklysti bet man rodos pas tave pradejus laukti antro vaikelio su vyru buvo dideli nesutarimai, lygtais tu cia pasakojai apie tai. Nereikia nepagalvojus rasyti tokiu viltingu poastu, kaip viskas grazu po vaikelio gimimo.
beabejo tai neispasakyta laime. Didesnes laimes ne neisivaizduociau kad gali buti. Ir beja as tikrai nebuciau tokia mama kokia dabar esu, jeigu nebuciau susidurus su nevaisingumu. 4u.gif
Atsakyti
#544
[quote=tokia profesija,2010 09 06, 21:07]
(...)Skaitau Jus ir man susidaro toks įspūdis, kad Jūs trypčiojat vienoj vietoj.(...)

Taikliai pasakyta. Ir raktas problemai akivaizdus, kad ir kaip tai neigčiau. Tiesiog teks kažkaip su tom dirbti ir dar tikiuosi , kad laikas bus mano pagalbininkas.
Kai tik pradėjau reikštis šitame skyrelyje pačia pirmąja žinute, tada buvo pats kritiškiausias laikas mano gyvenime. Tiesiog atrodo įvykiai mano gyvenime surišo man ir kojas ir rankas, pradėjau tripčioti, nors prieš tai atrodo bėgau pasišokinėdama per kliūtis.
Atsakyti
#545
QUOTE(laisveja @ 2010 09 06, 21:12)
Po paskutinio bandymo buvom susitarę, kad vasarą ilsimės, nieko negalvojam, pagalvosim rudenį. Ruduo atėjo, bet galvoti dar nesinori. Dėl to lyg ir gėda kažkiek - tiek verkta, kad nepavyksta vis, o dabar negalvojam.

Pažvelkit iš kitos pusės, kokių dar minčių kyla į teiginį "nėra labai didelių priežasčių, dėl kurių galėtų mums nepavykti natūraliai"?

Taip jau žmonės surėdyti, kad orientuojasi į nesėkmę. Jei nepasisekė, nepasisekė ir darkart nepasisekė, jie tikisi, kad ir kitąkart nepasiseks. Patys tarytum užprogramuoja save kitai nesėkmei. Velka šią uodegytę iš paskos, o juk kiekvienąkart gali būti įvairiai, ir taip ir kitaip.

O ką Jūs manot apie atostogų pratęsimą? Sutarkite dėl termino, kiek leisite sau pailsėti. Pasvarstykite, kad terminas abiems būtų nei per daug trumpas (kad spėtumėt pailsėti), nei per daug ilgas (kad sąžinė negraužtų). Žodžiu, skirkite sau atostogas, Jūs tikrai to nusipelnėte. Ir per jas pasistenkite nuoširdžiai ilsėtis, gerai leisti laiką, romantiškai vakaroti, aistringai mylėtis, vaikščioti susikibus už rankų, aplankyti mėgiamus kinus ir teatrus... Draudžiama atlikti bet kokias med procedūras, lankytis pas gydytojus. Žinoma, kad mintys apie vaikus ateis ir atostogų metu, nieko tame blogo, pamąstykit ir toliau atostogaukit iki nutarto termino.
Papildyta:
QUOTE(Lin4ia @ 2010 09 06, 22:32)


Profilyje matau, kad nešiojat stebuklą po širdele, vadinasi didžioji dalis skausmo jau praeityje... Ramaus Jums laukimo smile.gif
Atsakyti
#546
QUOTE(Korra @ 2010 09 06, 22:55)
O baisiausia, kad diagnozės kaip ir nelabai yra - pas mane, kiek tyriausi, viskas gerai, vyro tyrimai prasti buvo.

Tokiu atveju nieko keisto, kad kyla minčių apie kitą partnerį. Juk vienas iš meilės komponentų yra įsivaizdavimas, kokiu tinkamu, nuostabiu tėčiu/mama bus mūsų išrinktasis, o dabar še tau...
Jeigu iš daugybės daugybės pasaulio vyrų išsirinkot būtent šį, vadinasi Jis tikrai yra kažkuo ypatingas ir brangus Jums. Dėl to turbūt dar sunkiau.
Santykius, manau, atšaldo ne pačios bėdos, ne rūpesčiai, o tyla. Meilė manyčiau yra dalinimasis. Kada vienas gyvena savo mintimis, kitas atskirai verda savo skausme, duobė ir atsiranda.
Ir džiaugiuosi, jei nors truputį pradedat apie tai kalbėtis su partneriu.
Papildyta:
QUOTE(Glamour @ 2010 09 07, 20:02)
įvykiai mano gyvenime surišo man ir kojas ir rankas

Jeigu žinote raktą, tuomet pusę problemos jau išspręsta. Dažniausiai palengvėja jau vien nuo to, kad atrandame "priežastį". Nebent yra dar kitas raktas.
Įvykiai Jums surišti kojų negali, Jūs pati sau jas surišote... O šiaip, trypčiojimas vietoje turi savo žavesio, pabandykite parašyti, kokio?
Atsakyti
#547
QUOTE(tokia profesija @ 2010 09 08, 10:48)

Santykius, manau, atšaldo ne pačios bėdos, ne rūpesčiai, o tyla. Meilė manyčiau yra dalinimasis. Kada vienas gyvena savo mintimis, kitas atskirai verda savo skausme, duobė ir atsiranda.



Pas mus taip yra. Kaip ir žino, ką jaučiu, bet apie tai nesikalbam. Galbūt būtų lengviau jei pasikalbėtume.
Šiuo metu bandau galvoti - kaip bus, taip bus. nebus - vadinasi nelemta. Bet kai mylimės - neina galvoti kitaip, visada iškylą - o gal šį kartą bus, gal užkibs. Ir paskui po kelių savaičių suvoki, kad vėl nieko nėra. Labai sunku pasidaro.
Yra galimybių man su IVF ar kaip ten, bet tiesiog šitaip nenoriu.
Atsakyti
#548
Sveikos merginos,
gal dar pamenat mane, anksciau lankiausi cia, kol partneri turejau, o su juo ir vilti tapti mama mirksiukas.gif
Siuo metu dar randuosi LT, bet rytoj jau isskrendu atgal.
Man sios atostogos suteike proga apmastyt savo prioritetus ir antraeiliu, treciaeilius dalykus... Suvokiau, kad esme ne tame, kad neturiu sio metu jokio partnerio, bet siuo metu yra mano gyvenimo etapas, kai nenoriu tapt mama, neturiu tam jegu. Suvokiau tai praleisdama laika su sesers vaikais. Vaikai nuostabus abu, myliu juos labai, bet vis ilisdavo mintis man nejucia, kad manyje tas noras, ka ir nuo atsitiktinio vyro, kurio nepazistu, sulaukt stebuklo, isnyko. Suvokiau, kad niekas kitas uz mane, mano gyvenima ir jo tolesne eiga nera atsakingas, tik as. Jauciuosi po skyrybu dar labai nesaugiai savo viduje, isvesta is pusiausvyros.
Bet jus vis tiek paskaitau ir siunciu visoms palaikyma smile.gif
Atsakyti
#549
QUOTE(tokia profesija @ 2010 09 08, 10:48)
....
Santykius, manau, atšaldo ne pačios bėdos, ne rūpesčiai, o tyla. Meilė manyčiau yra dalinimasis. Kada vienas gyvena savo mintimis, kitas atskirai verda savo skausme, duobė ir atsiranda.
...

tokia profesija, Tu puikiai moki sudėti taškus ant "i" smile.gif Štai šituose žodžiuose, matau, ir yra didelė, gal ir didžiausia, mano problema santykiuose su MB. Jis gal ir pergyvena viduje, bet patogiausia įkišti galvą į smėlį... Ir man atsibosta baksnoti - tai darom ką nors ar nedarom? Susidaro įspūdis, kad man vienai to reikia... Kai įspiri į užpakalį - pasirodo, ir jam reikia... g.gif
Atsakyti
#550
QUOTE(Pelargonija @ 2010 09 10, 13:04)
tokia profesija, Tu puikiai moki sudėti taškus ant "i"  smile.gif Štai šituose žodžiuose, matau, ir yra didelė, gal ir didžiausia, mano problema santykiuose su MB. Jis gal ir pergyvena viduje, bet patogiausia įkišti galvą į smėlį... Ir man atsibosta baksnoti - tai darom ką nors ar nedarom? Susidaro įspūdis, kad man vienai to reikia... Kai įspiri į užpakalį - pasirodo, ir jam reikia...  g.gif


Zinok, ne tu viena cia futbolo megeja mirksiukas.gif
Atsakyti
#551
QUOTE(Pelargonija @ 2010 09 10, 12:04)
Kai įspiri į užpakalį - pasirodo, ir jam reikia...  g.gif

o kam spardyt, tiesiog eini ir darai rolleyes.gif
Atsakyti
#552
QUOTE(RVB @ 2010 09 10, 11:09)
Sveikos merginos,
gal dar pamenat mane, anksciau lankiausi cia, kol partneri turejau, o su juo ir vilti tapti mama  mirksiukas.gif
Siuo metu dar randuosi LT, bet rytoj jau isskrendu atgal.
Man sios atostogos suteike proga apmastyt savo prioritetus ir antraeiliu, treciaeilius dalykus... Suvokiau, kad esme ne tame, kad neturiu sio metu jokio partnerio, bet siuo metu yra mano gyvenimo etapas, kai nenoriu tapt mama, neturiu tam jegu. Suvokiau tai praleisdama laika su sesers vaikais. Vaikai nuostabus abu, myliu juos labai, bet vis ilisdavo mintis man nejucia, kad manyje tas noras, ka ir nuo atsitiktinio vyro, kurio nepazistu, sulaukt stebuklo, isnyko. Suvokiau, kad niekas kitas uz mane, mano gyvenima ir jo tolesne eiga nera atsakingas, tik as. Jauciuosi po skyrybu dar labai nesaugiai savo viduje, isvesta is pusiausvyros.
Bet jus vis tiek paskaitau ir siunciu visoms palaikyma  smile.gif


Laba,

Taip taip pamenam ir Tave smile.gif , laikykis ir pati.
Matyt as galvoju, tas vaiko norejimo stiprumas priklauso koki gyvenimo etapa moteris isgyvena. Pas mane jis taip pat siuo momentu aprimes. Su vyru pastaruoju metu nesusisnekam visai ir kazkaip del to visai mazai pergyvenu, nejaudina manes labai, kad net ir skyrybos butu. Nzn ar cia kaltas nevaisingumas, bet gali but, kad ir del to. Tiesiog pavargau buti bloga ir pasiilgau visai kitu dalyku...
Atsakyti