Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Na pirmiausia, jeigu Jums surašyčiau pratimus ar technikas, atimčiau duoną iš savęs ir iš kitų savo kolegų. Manau, kad būdama čia, ir taip nemažai savęs atiduodu
Universali metodika? Turbūt jau žinot, ką atsakysiu į jūsų klausimą

Visi atsakymai, visos priežastys, visos išeitys slypi Jumyse. Tik dėl nesėkmių, dėl kitų žmonių įtaigos, ar dar dėl kažkokių kitų priežasčių nebemokam klausyti savo širdies. Gyvenam lyg tunelyje, matom gale šviesą ir judam į tą pusę, įsivaizduodami, kad ten bus geriau. Išnaudojame turbūt tik kokius 10procentų savo galimybių gyvenime.

Nuo ko pradėti? Apsidairykit aplinkui ir "užregistruokite" tai ką matote. Pamirškit praeitį, palikit savo fantazijas apie ateitį ir bent akimirką pabūkit čia - koks dabar oras, kokia dabar Jūsų nuotaika, kokie jausmai, kokios mintys dabar kyla skaitant mano žodžius.

Man labai įstrigo vienos draugės, sergančios vėžiu, žodžiai - daugybę kartų vesdavau vaiką tuo pačiu takeliu į darželį. Iš tiesų ne vesdavau, o aklai lėkdavau, tempdavau. Tik dabar pamačiau, kokie gražūs spalvoti lapai rudenį, kaip smagu juos spardyti kojomis. Močiutė lesina balandžius, berniukas vedžioja šunį. Pamačiau daug daug visko, ir neužtrukau nė minutės ilgiau..

Papildyta:

Ant ko dabar pykstat?

Deja, deja, kad ta šeima būtų tvarkinga, tai būtų tikras stebuklas.Jie net nėra šeima, o sugyventinių pora.Ta moteriškė (atsiprašau už išsireiškimą) kasmet gimdo kaip karvė.Jie jau spėjo pagarsėti Lietuvos mastu...
Net nesinori daugiau apie tai rašyti, nes viduje pajaučiu baisų kartėlį ir pyktį.

Aš taip pat norečiau, kad moterim su antriniu nevaisingumu butu atskira grupe, aš lankyčiau...,nes skaitau tema pastoviai, bet beveik nerašau, nes manau kad kitiem yra žymiai sunkiau, ir aš tikrai negaliu skustis..., bet ...aš taip pat turiu problemu, ir man taip pat reikia pagalbos, tiesiog manau kad tokios moteris kaip aš dalyvautu
grupese pasyviai, kaip ir šitam forume, daug kas skaito ir nerašo

AčiūVėja2, už nuomonę, aš supratau problemą. Parašysiu visoms susidomėjusioms asmeniškai, suskaičiuosim, kiek mūsų yra ir nutarsim, ką galėtume nuveikti.

Žinai, kai išįsakai savo skausmą - tampa lengviau. Bent jau man. Tada vėl galiu eiti, kurti svajoti ir pan. Jei neišsipasakočiau - būtų žymiai sunkiau. Emocijos, mintys mane uždusintų.

argus, Jūsų dėžutė pilna, negaliu parašyti... Norėjau pakviesti į grupę moterims, susiduriančioms su antriniu nevaisingumu.
O dėl išsikalbėjimo tai taip, sutinku, kartais užtenka kam nors nuoširdžiai išsipasakoti, kad palengvėtų.

Dabar jau tuščia

kažkaip net šyptelėjau tik žinai, matyt žmogui taip mąstyti dažnai patinka, taip gal lengviau? arba gal atvirkščiai - taip dar labiau gali savęs gailėti (blogai moteriai taip būtų, tai ne taip skaudu, o aš va gera ir nevaisinga - nesąžininga). vajė, kiek kartų savęs klausiau: kodėl? kodėl aš, o ne kita? kol vieną dieną pamačiau, kad ir aš, ir kita, ir ana, ir dar krūva žmonių sprendžia šitokias problemas. ačiū likimui, dievui, psichologams ar dar nežinia kam, kuom ten žmonės įprastai tiki, kad kartais pavyksta su šita problema bent dalinai susitaikyti, nepriklausomai nuo to, ar susilauki vaikų galų gale, ar ne.

kaip keistai bent kiek smalsesnis ir apsukresnis žmogus nesunkiai visas metodikas susirastų internete. visada tikėjau, kad psichologo duona ne vien tik sausa metodika

Nelabai aišku, kodėl nuomonė priimta kaip pyktis.

O trikdo mane štai kas:1. Koncentravimasis į negatyvą.
2. Kančios, kaip neišmatuojamos vertybės ir privalumo deklaravimas. Gal kad Marijos žemėj gyvenam.
Bet šitos bėdos klesti Lietuvoj iš esmės, ir visose srityse.
Ir, tikėčiausi, kad psichologai yra ne tam, kad žmogeliui padėtų niurkytis tame juodume, o kaip tik kad primintų giedrą egzistuojant.
Rodos, pati savo draugės pavyzdžiu aprašėt, kiek nedaug tereikia- tik pažiūrėti.
Baisus man tas negatyvas. Liūnas. O mums taip smagu šiltam purvely sėdėt. Minkšta. Patapšnot galima. Akis užsilipint, ausis irgi.
Kai kuriuos žmones šeima išmoko dairytis, kitus gyvenimas. Trečius gal psichologai.Kitų gi niekas ir niekada.


Blndz, kažkada kai pamačiau, kad tau dvynukai gimė, vos nuo kėdės nenugriuvau. Tai bent dovanėlė.

tokia profesija,niekaip neisivaizduoju kaip psichologas gali padėt antrinio nevaisingumo atveju pirminio,tai viskas aišku,ten ilgas kelias nuo diagnozės sužinojimo iki pripažinimo pačiam sau,po to aplinkiniams.v.ž milijonai reikalu ir problemu.na o antriniam jau viskas aišku,viskas išgyventa,viskas žinoma,reikalingas tik rezultatas-vaikas.biski išsiplėsiu ir leisiu sau palygint savo situacija pirma kart po kokių penkerių nevaisingumo metų,kai supratom,kad vieni neišsikapstysim aš į šį reikalą pajungiau visus savo pažystamus .jau neberašysiu apie emocinius reikalus.visi padėdavo rinkt pinigus,kartu domėdavosi visom naujovėm,ieškodavo pažystamų kas kur ką gali padėt.kai darydavaus ivf katalikai melsdavos bažnyčioj,stačiatikiai cerkvėj,atostogaujantys rytuose,net i alacha kreipdavos kai dabar per balius susimatom ir kalbamės,visi taip pasiilgsta to meto,kai visiems buvau tiek išūžus smegenis,kad neturėjo kada galvot apie savo bėdas,o gyveno tik mūsų.kaip moterys čia rašo,kad užleistų vietą kitai ir leistų jai susilaukt vaiko,jos dar palauktu.aš tuo metu galėjau tėvą ir mama parduot,ir permiegot su bele kuo,kad tik sulaukt vaiko.užstatinėdavau daiktus ir lošdavau,kad tik galėčiau gydytis.galėjau gert bet kokius vaistus ir bet kiek,dalyvaut mediciniuose eksperimentuose,nebuvo visiskai nieko,ko nepadaryčiau vardan to.ir kai susilaukiau vaiko,iki šiol jis jį visi laiko savu jo mano draugai laukė taip pat kaip savų,kai kas net juokiasi,kad su savais viskas ėjo ir praėjo,o maniškį išnešiojom visos tai va.o su antriniu viskas kitaip.noriu aš jo irgi labai labai,...bet jau prieš gerdama vaistus galvoju ir apie save,jau nebepardavinėčiau tėvų už jį,jau ilsėdamasi egipte nebelakstau apie skarabėjus,ir net pūsdama žvakutes ant torto,kartais noriu kvepalų.sutaupius pinigų ivf kažkodėl pagaunu save sėdinčią kelionių portaluose ir per meneines nebeverkiu,net nebepagalvoju apie tai.noriu aš to vaikučio,bet nesulyginamos tos situacijos.

Antrinis nevaisingumas, kai moteris pirmą kartą pastoja, išnešioja savo jėgom, be jokių ten įskišimų, o antro niekaip nebesusilaukia, ir tik su visokiom ten medicininėm priemonėm susilaukia arba ne.
Ir psichologas labai gali padėti išvalyti mintis ir pan.

Šypsokitės, nenusiminkite, gyvenimas gražus, viskas bus gerai, atsipalaiduokite, negalvokite apie negatyvą ir Jums pasiseks. Šitaip geriau?
Kalbame apie tai, ką moterys čia atsineša - neša skausmą, dalinamės skausmu, atsineš džiaugsmą, dalinsimės džiaugsmu.
O dėl pykčio, aš suprantu, kad tai buvo Jūsų nuomonė. Tik kokia emocija šitą nuomonę lydi? Nepyktis? Vadinasi nepyktis. Jūs geriau žinote.


Antrinio nevaisingumo atveju gali padėti lygiai taip pat, kaip ir visais kitais atvejais.
Dviejų vienodų patyrimų niekada nebūna. Žinoma, kad antrasis laukimas kitoks ir rūpesčiai kitokie. Tiesiog šaunu, kad puikiai su tais rūpesčiai tvarkotės pati.