Anyta

keista, kai sakote: reiia elgtis taip, kaip su tavimi elgiasi". nepagalvojate, kad ta anyta velnio pramanyta irgi taip pat galvoja. tai Jus pabukit "durnesnes", nuvaziuokit kada pas anyta su pyragu, su sypsena, pamatysit, kaip santykiai pageres ir nebereikes nuodyti savo sielos pykciu. o jei nepades, zinosite bent, kad pabandete. ir tai nieko nekainuoja.

pasiguosiu, visad maniau kad mano uošviai geri žmonės (aišku su trūkumais, bet kas be jų), net kai pakvipo skirybom... kai vt liepiau išeit, uošvis supyko, uošvienė bent man skambindama sakė kad mano pusėj... ir kokius metus vis prašė kad atleisčiau, kad priimčiau, net kai jis su kita draugaut pradėjo.
sutarėm kad aš lieku namuose ir moku įmokas už paskolą, jis buktai rems tada dar tik vieną mūsų vaiką po 300 pervedinės, kol sutvarkysim skyrybas, o jos vis dar neįvyko... dėl banko reikalų... kodėl apie tai pasakoju? atrodo nesusiję, bet...
per paskutinį pokalbį banke manęs pakausė kokios pajamos, pasakiau kad vaiko priežiūros atostogose, tai vedėja (daėjau ir iki jos) nustebo, kodėl nenurodau deklaruotų pajamų.. aš buvau šoke nes net nežinojau kad už tai gražina...
matot anyta dirba vmi ir visada deklaruodavo mūsų pinigus, ir šiemt pasisiūlė, aš sutikau, dar pasidžiaugiau kad va su vt nepasisekė, bet anyta tai auksinė... tai va ta 'auksinė' anyta sudeklaravo savo sūneliui tas įmokas už būsto paskolą, pasiėmė jis kažkur 500lt, jei ne daugiau. viskas teisėta, juk mes oficialiai vis dar šeima skaitomės. žinot įsiutau, negana kad vt vaikams nemoka, o jei jau perveda kokius 300lt, tai turiu vos ne kojas bučiuot už dosnumą, tai dar pasiėmė tai kas mano, tiksliau vaikų, nes iš jų pinigų gi mokėjau, pati kartais namie duonos neturėjau, bet mokėjau...

paskambinau vt, liepiau gražinti, buvau išjuokta, paskambinau anytai, mandagiai, nuduodama kad tai nesusipratimas, paprašiau kad pakalbėtų su sūnum. sulaukiau atsakymo :betgi Jule, tu žinai kad jis bedarbis, iš ko jam gyvent? dar tokiu nepatenkintu tonu...

o pikčiausia, kad po savaitės vėl skambina. vėl draugė baisiausia. kip anūkų pasiilgo, kaip aš laikaus, ar viskas gerai, ar nereikia medaus (turi bityną) na žinot, norėjau liept tą medų susikišt kur neužšviečia.... bet ne toks aš žmogus... mandagiai pakalbėjau, na kokia prasmė man pyktis su vaikų seneliais? anūkes jie myli (nors keista ta jų meilė, bet...)

kitas variantas kad vt susipykės su savo drauge, ir išvytas iš namų, bandė žudytis (jeim abiem galvas reikia pesišviest) tai viešėjo psichiatrinėj, o aš tuo metu pagaliau pradėjau judint skirybas (už viską moku aš, nes iš jo nesitikiu) reikėjo adreso, paskambinau anytai, sako nežinau, sakau tai jūsų rašysiu, 'ne jis pas mus sugryžęs nebus', paklausiau ar ne pas senelius važiuos, vėl 'ne', pakalusiau tai kokį adresą nurodyt, sako 'nežinau, bet mes ne pasiuntiniai, todįėl mums nesiūsk'

na gal mano laki vaizduotė, bet man rodos jie specialiai viską daro kad užvilkint skirybas, netgi man priekaištavo, kad noriu jį į skolas įvelti, prašydama už vaiką po 300lt iš bedarbio, tai dabar kai jau adersą žinau, parodžiau sutartį, tai jo tėvelis, teisininkas (įtariu ir mamytė prisidėjo) jį paprotino nebesutikti su sąlygom.

na tiesiog auksiniai žmonės, ką bepridursi...

Ruošeis skyryboms ir vaiką planavai su tuo pačiu vt

Iš savo patirties galiu pasakyti vieną tiesą -- kad ir kokie geri santykiai buvo su uošviais anksčiau, bet griūnant šeimai, vykstant skyryboms ir po jų - uošviai VISADA palaikys SAVO sūnų, jis bus svarbesnis ir už anūkus ir tuo labiau už buvusią marčią... Rūpinimasis anūkų gerove - dažniausiai pateikiamas kaip eksmarčios "problema", o vat malonumas seneliams ir tėvui matytis su vaikais - jau yra jų teisė, be jokių pareigų... Deja ....

Tokiais atvejais, as siulau prisiminti, kad dar yra ir tokiu uosviu, kurie nori ir skatina savo sunu vaikacius sau prisiteisti. Tarp dvieju blogybiu, manyciau, jusu pamineta geresne.

Siaip, viskas priklauso nuo zmoniu doros.

As ir iki siol maniau,kad su uosve dar galiu sugyventi,nors aisku,buve skaudziu zodeliu,ir pasiulymo karta i snuki sulaukiau tikrai zu nieka,bet kazkaip praeidavo piktumas.Bet va dabar kai esam pas juos savaitei atostogu,ir susede prie stalo visi kalbejomes,uosve su mano vyrusavo sunumapsipyko,i r as pasakiau pora zodziu,kurie tikrai nebuvo izeidziantys,nei nieko panasaus,tiesiog uztariau vyra,o uosve man pasake,kad uzsiciaupk,as su tavim nekalbu ir taves niekas nekalbina,as su sunum kalbu,tai jau zinokit pasibaige kantrybe,ir prisimine senos nuoskaudos.Atsistojau,ir pasakiau as i situs namus daugiau kojos nekelsiu,nes man nera cia pas ka vaziuot,vyras aisku manes uzstojo,pasake savo motinelei,kad as tokia pat seimos nare kaip ri visi,ir galiu pasakyti savo nuomone,o ji vistie kvaro savo,kad man nera cia ko kistis,sako nu ir nevaziuok daugiau cia.Maza to,sako as savo uosves taip nevadinu kaip tu mane,sakau tai kad as jusu niekaip nevadinau,sako tu mane katik ***** pavadinai Nu zinokit pritrukau tada zodziu ir apsipyliau asarom,sakau vyrui ar as jai taip pasakiau,nei vieno blogo zodzio nesakiau.Ne tik kad man neleidzia nei zodzio pasakyt,bet dar ir nebutu istoriju prigalvoja.Tikrai labai skaudu,atsiunciau jai pinigu,o ji pasake kad tie tavo pinigai buvo tik kapeikos Nenoriu daugiau su ja bendrauti,nei trupucio,neturiu daugiau anytos,ji man tik vyro mama.Daugiau nieko...

santykiai buvo prasti, vaiko neplanavom, pats pasiprašė, o su žinia kad bus dar vienas vaikas ėmiau ir pbudau iš letargo miego. kai reikėjo rinktis kas man svarbiau, vaikai ar vyras, nekilo abejonių, nei man nei juo labiau vaikams tie konfliktai ir muštynės gero neduoda... (ir čia ne tokia tema, bet mūsų santykiai buvo daėję iki to, kad niekas neklausė, noriu aš ar nenoriu, jis vienokiu ar kitokiu būdu gaudavo ko reikia, ir nesvarbu kad aš su mėlynėm, aš buvau 'kalta' kad jį išvedžiau iš kantrybės)

Kai pasiskaiciau cia tai supratau kokia vis delto as esu laiminga Anyta ypatingai maloni su manimi, nuolat lepina, vedasi kartu i drabuziu, kosmetikos, avalynes parduotuves ir viska perka (kad mes galetume pasitaupyti pinigelius rimtesniems dalykams), vezasi mane i keliones, pasilinksinimo vietas.. Beje sunaus neima, vaziuojame tik dviese Dabar pas mane spintoje daugiau nei puse rubu yra jos dovanoti

paskaičiau ir liūdna,kad yra tokių anytų
nu manoji tai tikrai gera ir dėl bendravimo su vaikais mano pirmas sūnus nėra jos anūkas,bet ji su juo ir elgiasi ir bendrauja kaip su tikru savo anūku ir per gimtadienius sveikina,ir sūnus pas ją miegot eina kartais net dažniau aplanko,nei tikros anūkės beje mes šalia visai gyvenam o jei ir mažąją pasaugot reikia niekad neatsisako ir kuriantis mums naujuose namuose daug padėjo,ir niekad jokio priekaišto,ar priminimo dėl to negavau tik aš pati gal rečiau užsuku ,o reikėtų dažniau:geda2:
Papildyta:

o siaubas moterie tau po pirmo smūgio reikėjo nuo jo bėgti nors aišku lengva pasakyti,bet leistis mušamai būti ir dar jei vaikai mato

[quote=Kristule05,2011 06 12, 15:04]
o siaubas moterie tau po pirmo smūgio reikėjo nuo jo bėgti nors aišku lengva pasakyti,bet leistis mušamai būti ir dar jei vaikai mato
[QUOTE]

žinok tai neateina iš karto, tai sėlina po truputį, mažom dozėm. aš iki to prisikapsčiau per trejus metus. jei kas priešų vestuves būtų paskęs kuo visa tai baigsis, būčiau pakraupusi, o ir dabar, praėjus daugiau nei pusantrų metų, stengiuos kuo mažiau dairytis atgal... ne, man ne gėda, man tiesiog kraupu ir nesuvokiama... dabar mano tikslas yra susigražinti save tokią kokia buvau, tik protingesnę. tam reikia daug savianalizės, perskaityti nemažai straipsnių, kad suvokti kas tai yra Helsinkio (aukos) sindromas ir kad aš jį 'gavau dovanų'... manau prieš pradedant kokius naujus ryšius (kai aš būsiu jiems pasiruošus) reikėtų ir pas psichologą pasilankyti, kad neduok die pasąmonė vėl nenuvestų pas tokį pat žmogų, nes didžiausia tikimybė kad taip atsitiks ir yra (bent statistika apie tai kalba)

atsiprašau už OT

Manau pasakysiu visiem zinoma tiesa. Nereikia kistis ten kur du pesasi, ypac kai jie gimines. Sis konfliktas siap, ar anaip butu baigesis, jusu vyras su mama butu susitaike, nes tevai ant vaiku, kaip ir vaikai ant juju ilgai piktumo nenesioja. Isikisdama i konflikta, jus anytos akyste tapote kaltininke. Dabar jai visai nesvarbu, kad ji baresi su sunumi, visa jos pagieza nukreipta i jus.

Kad apkaltino jus nebutais dalykais, o ko zmogus nepadarys, tam kad save pateisintu. Taip, tai negrazu, taip, tai amoralu. Net tikiu, kad jusu anyta itikejo savo melu, kitaip ji savo akyse atrodytu kiaule. Siuo metu ji uzsiima saviapgaule. Keisti situacija, bandyti suarteti dabar net nesiulau. JUms reikia laiko. Jus teisi, si moteris nera jusu drauge, o tik vyro mama, myleti jus jos negalesite, o ir nereikia, vieninteli ka galiu pasiulyti, buti auksciau virs to jovalo ir neleistis i tolimesnius santykiu aiskinimus. GAl kada nors, pries mirti, nors ir nelabai tiketina, ji jus atsiprasys. Bet manau, jus turetu sildyti mintis, kad jus nenusiritote iki jos lygmens, nevirtote besiriejanti boba, nesibodinti nesvariu priemoniu.

Taip,bet niekad is jos ir nejauciau nei meiles,nei dideles pagarbos,tik vis nuolatini reikalavima is jos,kad myleciau gerbcia uir t.t.Taip ji uzstodavo mane kartais pries sunu,bet nezinau kokiu tikslu tai darydavo,nes dabar pasirode jos tikrasis veidas.As turiu savigarbos,ir nors ji yra vyro mama,as neketinu su ja taikytis,nes zinau kad veliau vel bus konfliktai del kazko.O issigalvojimai nebutu dalyku,ypac kai esi 50metu moteris,tikrai yra gedinga. Juolab,kad kuo galejau,tuo jai padejau.Tegul ji nesimaiso mano kely,as jos.