Mano močiutė kartą pasakė kažką panašaus į: tavo tėčiui negaliu nieko sakyti, jis man svetimas žmogus, supyks, nevažiuos, kam to reikia, o tavo mama man dukra, pasipyksim ir vis tiek susitaikysim.
Man dabar atrodo, kad labai protingi žodžiai.
Paskaičiau čia truputį, tai aprimau su savo anyta, neberūpi man jos tvarka ar netvarka.
Vyras sako, kad negražiai kalbu su savo mama (o mūsų giminėje visi kažkokiu pakeltu tonu ir labai užsidegančiai kalba), o jis niekad balso nėra pakėlęs prieš tėvus. Jie susiskambina, V gerbia savo tėvus, kartais jiems pataria, pasako savo nuomonę, bet kažkaip nelabai jie klauso.
Matau, kad ir mane jo tėvai gerbia.
Reiktų ir man pakeisti požiūrį, ne mano ten namai ir ne mano tvarka. Močiutė dar gerą dalyką sakė: savo namuose - kaip nori, o svečiuosi - kaip pridera.
Tai va, norėčiau, kad mano mama ir anyta mums su vyru būtų tokios, kokias turėjo mano ir vyro tėvai. Visos močiutės šiuo požiūriu buvo nuostabios.
Ir jums linkiu ramiai su jomis gyventi

Ir pačioms ateity būt geroms anytoms/uošvienėms.