
Bent as tai labai dziaugiuosi, kad mama buvo tas zmogus, kuris visada supras. isleis visur, kol pasitikes. negerdavau ne todel, kad mama reks, pyks. O todel, kad paminti mamos pasitikejima, man buvo 100k baisiau nei gauti dirzu per subine. Bet kaip ji man tai iskiepijo, negaleciau pasakyti, turbut artimu bendravimu ir kalbejimu. Nesu nei musta, nei kazkaip bausta..bet po siai dienai, nuvilti ar iskaudinti mama man atrodo baisiau uz viska.