Išsiliejimo skyrelis 2

Aš tau kaip sena tarka pasakysiu - nieko tu niekam neįrodysi. Jei norės tikėt, tai tikės ir be jokių įrodymų, o jei nenorės, nors ant galvos atsistok, nieko nepeši. Manau - spėju - kad jis čia ant tavęs "važiuoja", kad nesijaustų toks kaltas dėl to, kad tau melavo - nes aplamai tu jam nieko nepadarei, o jis tave apgaudinėjo. Ir dar spėju, kad tuo "važiavimu" bando ar tai save, ar tai tave nuteikt, kad skiriatės. Nes panašu, kad jis nori likti su ana, o tavęs mest nėr dėl ko. Tai va, "rado". Diedai taip daro.

Dar manau, kad tokie dieddai yra neperspektyvūs (meluojantys, neištikimi sugyventinėms, klausantys pletkininkų, nepasitikintys) ir aplamai jo atsikračius nieko neprarasi, apart to, kad dūšią paskaudės. Bet žinok, kad paskaudės ir praeis.

Patarčiau daryt kaip japonui "pasitikt savo skausmą", nebijot, kaip bus blogai, kai išsiskirsi, nebesusitikinėk su juo, ir viskas. O geriausia, jei turi galimybę - aplamai išvažiuot. Ar prie jūros, ar į kaimą, ar - ypač gerai - į užsienį, kad ir trumpam.

O jei dabar nutrauksi ir jo nebematysi, tai po poros mėnesių max. (tarkim, spalio pradžioj ) tau bus nei šilta, nei šalta. Ko ir linkiu.

Labai teisinga Noa pasakė, kad nesuranda prie ko prikibti, tai pats susigalvojo mesk tu jį, kam tau išdavikas? kažkada, kai buvau jauna ir naivi (xe xe ) turėjau ir aš tokį vyrą, kuris pabijojo iškart pasakyti, jog turi panelę (irgi daug draugauja). Tai kai sužinojau, reikėjo priimti sprendimą ar toliau griaut šeimą vardan savo laimės ar palikt. ir labai padėjo jo pasakyta frazė (netyčia leptelėjo): "Tavęs noriu labiau, nes tu meilužė". vadinas, jeigu aš tapsiu žmona, meilužė bus kažkas kita. na ir palikau tą vyrą.. dar dabar jis neatstoja, rašinėja, o man jau nulis emocijų. Nenoriu aš tokių santykių ir Dieve atvesk į protą jo draugę, kad nepadarytų klaidos ir nesietų gyvenimo su tokiu

Dar ką pastebėjau, kad pastaruoju metu pradėjo irti net labai rimtos šeimos. tokios iš kurių to niekada nesitikėčiau. taip pat visos draugės kaip susitarusios verkšlena, kad yra negražios nesuprantu, kas čia vyksta? ar čia žiniasklaida mums tą kūno kultą taip įrėžė į smegenis, kad net tikrai gražios moterys nori darkyti save visokiom operacijom ir tt? aukščiau galvas, merginos net ir tokias mus kažkas myli:)

Na, man Greitosios pagalbos ligoninėj išrašė stiprių nuskausminamųjų, vaistinėj norėjau Olfeno pleistrų nupirkti, bet sakė, gali kirstis su vaistais, nes ta pati medžiaga įeina, tai netepu niekuom, turiu Diclac namie. Ledą vakar dėjau, šian beveik neskauda, tik naktį nelabai miegojau.
Dėkui

O aš esu labai susipykus su savimi dėl savo kvailo nepasitikėjimo savimi Aplinkiniai man tik ir kartoja, kiek daug jau pasiekiau (pagal savo amžių), kokia esu protinga ir t.t., o aš taip nemanau, vis susirandu priežasčių, kodėl esu nevykus ir t.t. Nemoku džiaugtis savo sėkmėmis, pastoviai jaučiuosi lyg viską daryčiau blogai (nors lyg ir gerai viskas). Aš manau, kad toks mano mąstymas man kiša koją ir negaliu visko padaryti dar geriau...

Nežinau, iš kur pas mane toks durnas mąstymas, galbūt iš vaikystės atėjęs. Mano dėdė mėgo kartoti, kad aš niekam tikusi, bet aš jo žodžius priimdavau kaip iššūkį ir stengiausi dar labiau, kad įrodyčiau jam (o gal sau?), kad nesu nevykėlė... ir kai, rodos, jau įrodymų nemažai, vis tiek to džiaugsmo savimi ir pasitikėjimo savimi nėra Ką man, po velniais, su savim daryti? ...

Sveika, ar nebus tavo problemėlė ne ten, kur tu manai - kad nepasitiki savimi, o tame, kad nori ką bedarytum, daryt kaip rašai paryškintoj vietoj - dar geriau?
Gal klystu, bet man regis, [ne]pasitikėjimas savimi ir troškimas viską daryti tobulai yra du skirtingi dalykai, dvi skirtingos "problemos"...
Skirtingai su jom ir kautis reik...
Kai nepasitiki savim, įprastai labai svarbus galvoje būna klausimas "Ką apie mane galvoja [pagalvos] kiti, jei vienaip ar kitaip pasielgsiu", ir tada tiesiog susikaustai ir "nesielgi niekaip", tūnai sau savo kiaute, ginkdie kokios galūnės neiškišdamas aplinkinių teismui... Tokiu atveju reik mirtinai sau įkalt, kad iš tiesų tai aplinkiniams labiausiai rūpim ne "mes", o "jie patys", todėl kaip ir nesvarbu, kaip mes ką darysim ir kaip elgsimės.
O kai sieki tobulybės, kiekvienas atliktas darbas, kiekvienas poelgis atrodo nepakankamai geras, tarsi galėtum atlikt dar geriau - ir tada ne tiek svarbu, ką galvoja apie tai aplinkiniai, čia jau žmogus "pats" galvoja apie save, kad jis nėra pakankamai geras. Ir tada neišeina ir pasidžiaugt savo sėkme, nes juk galima padaryti "geriau".
Žodžiu tęsiant, šiuo antruoju tobulybės siekimo atveju tu ne bijai, kad aplinkiniai tave lygins su kitais ir šaipysis, jog per mažai pasiekei (nepasitikėjimas savimi), o pati lygini save su aplinkiniais, ir, savaime suprantama, kadangi gyvename informacijos amžiuje, būtinai kiekvienam veiksmui, kuriuo lyg ir norėtum pasidžiaugti, atrandi po žmogų ar po ištisą tuntą žmonių, kuris [-ie] atliko jį geriau už tave...
Koks sprendimas? Jei nuvažiuojant į filosofijas, galima stengtis mėgautis pačiu procesu, o ne rezultatu, būt dėkingam gyvenimui [likimui, Dievui], jog išvis leidžia užsiimti viena ar kita veikla - taip sakant, lyginti save ne su žmonėmis, kurie pasiekė daugiau (galvojant apie rezultatą), bet su tais, kuriems gyvenimas [likimas, Dievas] užkirto kelią ne tik kad sėkmei veiklos pabaigoje, bet išvis tai veiklai, kuria užsiimi (galvojant apie procesą).
Nefilosofiškai tuo tarpu nesugalvoju, bet tikrai reiktų pasvarstyt, ar nepasitikėjimas savim čia kaltas tiek, kiek manai

Jūs, ko gero, teisi Man retai kada rūpi aplinkinių nuomonė, ką jie pagalvos apie mane, tačiau ir perfekcioniste pavadinti savęs negalėčiau Tiesiog nemoku džiaugtis savo pasiekimais, vis atsargiai, kažkur minčių kamputyje pagalvoju, kad jeigu per daug džiaugsiuos, bus blogai Nežinau, iš kur pas mane toks mąstymas. Tiesiog nėra užtikrintume beveik viskame, ką darau. Vieną akimirką atrodo, kad gerai padariau savo darbą, kitą - kad galima buvo padaryti kitaip ir dar geriau... Na žodžiu, manau, reikia dirbti su savimi ir džiaugtis pačiu procesu, kaip Jūs ir sakėte

O man liudna, kad as neturiu zmogaus salia manes, kurio noreciau. Matau ji kasdien, bet negaliu tureti. Kodel mes isiziurim, leidziam sau galvoti ir svajoti apie zmogu, kurio ir taip jau aiskiai zinom, kad negalesim tureti??? (cia siaip retorinis klausimas)
Galvoju gal kiek palengves, jei cia parasysiu. Taip noreciau dabar rekti, saukti, issikrauti, pabegti nuo visu ir visko, namu, darbo, zmoniu.......
Matyt jau pavargau...... nuo visko, nuo svajoniu, nuo laukimo, tikejimo, kad gal..., nuo vienatves ir beprotisko troskimo buti laimingai!

O man liudna, kad cia, kur dabar gyvenu nera tikru draugu :verysad:aplink mane vien paviduoliai ir veidmainiai prie akiu apsimeta geri, o uz akiu apsneka ir juokias atrodo turetu dziaugtis, kad gerai gyvenu, pildosi mano svajones, o jie tik pavydi

Suprantu kaip jautiesi.. Pati gyvenu tokį gyvenimą. Tiesiog stenkis pozityviau į viską žiūrėti, nors ir tai kartais atrodo neįmanoma..


Išvada iš nuosavos patirties - geriau jokių draugų, nei tokių. Ir išvis tokius žmones vadinti draugais neitin suprantama.. Spjauk į juos, lai pavydi. Svarbiausia, kad tu pati esi laiminga

O man siandien taip pikta,kad susprogsiu.
Ryt turejo but mano ir drauges,bei musu ex'u isleistuves.Mes i uzsieni jie ir siaure studijuot,zodziu turejom kaip ir atsisveikint,vel susibegt,planavom,jau apie pusantros savaites.Nors tai mano buves draugas kazkaip maniau,kad jau atsigavo zmogus su savo esama mergike.O ana pasirodo durne kazkokia paskutine.Kai jam siandien skambinau griebe telefona ir pamate,kad vel ta pati jo buvusi skambina.***** tai pagalvokit dabar man ex skambina ir pradejo aiskint kazkokias pievas,del ko ta pana (tai as) skambino ,kad atsisveikinimai ir pan,sakau stop dar karta ir isnaujo,ir sutrumpintai prasyciau.Tada pasimete ir suprato,kad kalba su manim,o ne su savo drauge.Sakau tu ka vis dar taip pat aiskinies.O tipo ana labai pavydi,nors blecha pats pries gerus pora menesiu siulesi prisimint senus laikus ir panuotykiaut koki vakara,nu ozys negaliu Tai gavosi taip,kad ryt jis dirbs visa diena (pirma kart girdziu apie darba,kam darbas,kai sekmadieni jau lietuvoj jo ne kvapo) zodziu aisku viskas,issigando savo mergelkos ir atsimazino,ot minkstastuburis,jis man klauptis ant keliu turetu,kai as jam nieko nekontroliavau ir man nusisikt buvo ka jis dare,nes jis taip sudo gabalas.Zodziu as ir mano drauge istume i ledyna kadangi mano ir jos ex yra geriausi draugai,tai cia kerstas matyt vadinosi.Ot subingalviai,o dar kazkada skiede apie tikraja meile,jezus kiausus nurauciau.Nu tokia pikta senai buvau,nes buvau ipratus tik ji zeminti,tai va gavau i skudurus as si kart.Lai jam sekmes toj suknistoj danijoj,nerades darbo parbegs klumpakojis
Dar nervai paeme,mama man pasake,jog as su ja nesiskaitau o cia isvis nesupratau nesiskaitau,kai as jos dienu dienom nematau
Paskiau dar labiau susinervinau,kai grizau namo ir supratau,kad visgi lazda turi du galus,kaip as elgiausi tai dabar viskas atsisuko pries mane.Tas mano ex subingalvis sekmingai vysto santykius,o as va ir sedziu kiaurus metus be nieko.Apart menkulyciu nuotykiu kurie neissivysto i nieka.Zodziu jauciuosi vienisa ir sudina.O dabar kaip niekad man viduje verda kraujas,nes man truksto kuniskos silumos,noriu atsiduot kazkam visu kunu ir siela,noriu kazka mylet,noriu kazkuo rupintis.Bet dievulis matyt man sio malonumo nesuteiks.
Jopsikmat penktadieni isvykstu,bet taip ir nezinau noriu as ar ne.
Zodziu issiliejau atrodo tikrai lengviau,nors siandien jau liejuos kiekvienam sutiktam zmogui,nes tooookia pikta senai buvau,tikiuosi bent kiek supratot

Nu blem kaip nekenciu savo 2 kaimyniu vasarvieteje.Pagiezingos senes-aplink langus,duris nuolat sukiojasi.Stebi kur einam,kada pareinam,ka kalbam...Ir paskui viska garsiai pakomentuoja.Nuolat isgalvoja nebutu dalyku,tai as prisiukslinau,tai koridoriuj plauku primeciau ( ).Tevai nustebo,kad neisbuvau,net 2 sav.vasarvietej.Tevai nuolat kartoja,neprasidek su jom,ignoruok.Nu,bet neimanoma kai kiekviena miela diena uz duru loja.Dukra irgi kreivai nuziuri,liezuviais apskalbia...Ir taip jau gerus 10 metu,kiekviena vasara.Viena vasara speju neislaikysiu ir tas intiligentes tokiu matu pasiusiu,kad iki mirties tures kuo piktintis.Juokingiausias tetuciu bajeris ryte prieina sako "Labas rytas",as joms atgal "Labas rytas" ir tada jos kaip paaugles ima zvengt ir vaipytis.Butu 15m.-net demesio neatkreipciau,bet kai jau apie 60m. abiems,vaizdelis kraupokas...Abieju snukiai nuolat susisuke,taip ir tyko prie ko prikibt.Ir kai yra bendro naudojimo patalpu ir jas tenka sutikt kasdien...Visai nepailsiu nuo tokiu atostogu.

pas mane panašiai..
tarsi yra tas žmogus, bet tarsi ir nėra.. (teoriškai yra, o fiziškai per daug toli jis..) ir taip pavargstu.. pavargau tikėti, laukti, svajoti... bet laikas pabusti ir sudėti taškus..bet vis tam nepasiryžtu..taip temdama gumą laimingesnė nuo to nesijaučiu..tik dar daugiau baimių, liūdesio, abejonių.. Nors atrodo jau mesiu viską..bet vėl jis sulaiko..vėl kažką pasako, kuo aš vis patikiu..ir tikiu..o gal tik noriu tikėti..
matyt ir aš jau pavargau nuo vienatvės..ir nuo noro tiesiog turėti žmogų su kuriuo galėčiau dalintis savo meile, rupesčiu, džiaugsmu....