Dvasines NE/GALIOS atsiradimo priezastys - tesinys

pažįstu jauną vyrą, kuris kažkur nuo 18 serga psioreze, naktimis miega po kelias valandas, daug dirba ir plius dar impotentas, nu gal ne visai, nes kažkaip turi du mažus vaikus, šeimoje šiltų santykių su žmona nėra, atseit sexo irgi nėra, nors ką ten žinosi kaip yra ištiesų, bet matyt, kad taip ir yra, jei būtų geri santykiai tų problemų būtų mažiau, aš taip galvoju. Plius dar susigaudo visas peršalimo ligas, nu vienužodžiu visa puokštė. O kai patariau kreiptis į gydytojus tai buvo pasakyta, kad tam neturiu laiko, pas gydytojus einama tik dėl vaikų, bet ne dėl savęs. O dėl psiorezės pats mato, kad ji nuo nervų ir nuovargio paūmėja, bet irgi nieko nedaro, kad kažkas pasikeistų. Dar plius baimė kažką keisti savo gyvenime, ar nenoras to daryti, net nežinau. Kaip tokiam žmogui padėt? Padėti čia turbūt ne mano reikalas, bet gaila, kad jaunas vyras taip gyvena.. O kaip vienas protingas žmogus pasakė reikia galvoti ne kodėl tas žmogus toks, o kodėl jis atsirado tavo gyvenime? tai vat ir galvoju, padėt negaliu tai ką turiu suprasti? Aš gyvenu su nuostata, kad žmogus turi gerai gyventi ir kai sutinku žmones, kurie mano supratimu gyvena negerai (pagal mano vertinimo skalę), tai mane apima neviltis, kad kažką reikia daryti, nereikia taip gyventi, bet realiai juk aš negaliu pakeisti jų gyvenimų. Matyt tokie žmonės atsiranda šalia, kad sugriautų mano idealizacijas.

p.s. dar grįžtant prie to žmogaus susidarė įspūdis, kad žmogui priimtina tokia neigiama jo būsena, tarsi jis mėgaujasi, kad va pažiūrėkite kaip man blogai, koks aš vargšas, gailėkite manęs, mylėkite mane. Aš toks pavargęs, aš taip daug dirbu, aš toks nelaimingas... bet keisti kažką aš neturiu nei sąlygų, nei galimybių.... nei turbūt noro. Kaip jau ir buvo rašyta, kad psioreze serga dvasios mazochistai, tai čia labai panašu.

Prievarta žmogaus nepakeisi. Ir nereikia keisti. Nebent jei tau neramu del jo, pabandyti pasikalbėti ką jis jaučia, ar patenkintas savo gyvenimu, savimi. Na žodžiu pabandyti jį suprasti. Gal ir jam tas pokalbis naudingas, gal kitaip ims į save žiūrėti. Bet jo gyvenimo už jį nenugyvensi.

hm, nesuprantu iš kur šita žinutė išlindo

Tuomet realybė būtų tokia: Meksikoje nėra daugiau apiplėšimų (kaip sako absoliučiai visos statistikos), ten paprasčiausiai yra per daug ¨traukiančių¨ aukų...

kalbėjau, bet jo kažkokia keista aukos pozicija, daugmaž nieko negaliu pakeisti, toks mano gyvenimas ir viskas.

Realybė nėra tokia, kokią mes ją norime matyti... O argi sunku buvo Dievuliui Meksikoje apgyvendinti tam tikrus žmones?

Jam tiesiog patinka buti auka...

Daugybei žmonių patinka būti aukomis...Tai ką dabar?

tai kokio velnio jos vis atsiranda mano gyvenime? iš tiesų tai žinau, nes aš jaučiu pareigą iš jų išmušti tą aukos sindromą, negaliu priimti, kad jiems gali tiesiog patikti būti auka ir neduodu jiems to ko jie iš manęs tikisi... gailesčio. Vis dar negaliu su tuo susitvarkyti tai vėl ir vėl pakiša man kokią eilinę auką Kada gi aš susiprotėsiu

Velnią mini, velnias ir duoda...
O pačios visi dirvonai tvarkingai suarti, apsodinti, palaistyti, kad lieka laiko svetimiems?

matyt lengviau yra svetimus dirvonus pradėt art, nes savuose tiek piktžolių prižėlę, kad nežinau iš kurio galo pradėt ravėt

Va va