Įkraunama...
Įkraunama...

Nusižudymas

QUOTE(Dagilis @ 2011 08 06, 19:45)
Savo kūdikėlio gali atsiprašyti. Jei nesi baisiai priešiškai nusiteikus, gali nueiti išpažinties ar tiesiog pokalbio. Nežinau kur esi, būtum Kaune, bandyčiau patarti. Abortas taip, jis nepataisomas, bet mieloji, klaidos prieš gyvybę neištaisysi kita klaida prieš gyvybę. Suprantama, kad skauda ten, kur yra didžiulė žaizda, turbūt pati didžiausia - žmogaus širdy. Bet kaip tik tokia kaip tu, suvokianti šito baisumą ir skausmą (juk ne visos pergyvena, kitoms čia "nieko tokio"), galbūt kada ateityje padėsi sustabdyti kitos pakeltą ranką prieš savo mažylį. Galbūt kažkas kaip tik tavęs paklausys tada, kai nesinori nieko nei matyt nei girdėt iš "to nepatyrusių teoretikų". Neišsaugojai savojo (nereikia įrašyti ir kitų įtakos tame, nesi kalta tik viena), bet kas žino gal kada bus tas, kuris lauks tavo pagalbos. Nesu psichologė, bet po skaudžių patirčių atsitiesusių žmonių pagalba kartais iš tiesų būna neįkainuojama. Ir tavo kūdikėlis tavo mirties nenori. Jei tiki antgamtiniais dalykais, tikėk, kad jis dabar mylinčiose rankose. Mirtimi, kaip Una rašė, nieko nepataisysi. O iš kur žmonės nusprendžia, kad po "savarankiškų pasitraukimų", po jos bus geriau, aš nežinau. Oj jei ne?  Nueisi ir susitiksi su savo vaikeliu kai tam natūraliai ateis laikas. O dabar turi progą gyventi, gydyti savo žaizdas ir galbūt kada išsaugoti kitą. Esi stipri jau vien todėl, kad įsivardiji kas iš tiesų padaryta. Kad esi sąžininga.  Anokia čia stiprybė po tokių patirčių švilpaut lyg niekur nieko. Dabar verta būti sąžininga ir prieš save - tavo gyvybė taip pat labai svarbi. Kažkaip sudėtinga rankiot žodžius,bet tikrai tikiu tuo ką rašau. Netikėčiau, kam man svetimam ir dar nepažįstamam žmogui rašinėt. ;]

As buvau visur...nesiau geles i baznycia verkiau klupojau ejau ratus naktimis aplink baznycia meldziausi kiekviena vakara maldas kalbejau prie zvakiu..as nesuprantu kaip as leidau jam tai padaryti man...zinai paskiau jis man skambino sake dziaugiuosi auka padla tu kad padariau tau ta aborta buciau gyvenima susiedes su tokia stierva......zodziu as visada buvau pries visiem sakiau kad tikrai gimdysiu simtas procentu pasakiau draugem kad laukiuosi paskiau pasakiau kad persileidau nes negalejau pati patiket kad leidau jam padaryti tai...jis kita diena tik juokesi sako kas tau yra eik pabegiok eik i pirti atsigauk debile...as menesi nekalbejau paskiau pradejau kapstytis bet nepadeda niekas niekas.....as paprasciausiai nekenciu saves,..visi visada sakydavo kokia as gera ir grazi...as zmogzude as negaliu tiesiog negaliu neistengiu susitaikyti su tuom kaip as taip galejau kaip as maldavau ant keliu verkiau sakiau prasau dieve padaryk kad viskas butu gerai...neisgirdo jis...bet nekaltinu as jo as kaltinu save save tik save....prasydama verkiu..seniai neverkiau..turiu jausmus as zmogzude dar verkiu...kaip as galejau slikstyne as ne zmogus
Atsakyti
QUOTE(dedisss @ 2011 08 06, 20:35)
drauge sake kad kai isgeri raminamuju daug uzmiegi ir nebeatsikeli ir nejauti skausmo..

turiu sesute mazute ja uzauginau praktiskai..jai jau 15 .kaip as ja myliu...

Gal kas turite panasia patirti gal kas pasveikote ir vel toliau normaliai gyvenote.....abejoju..girdejau kad dideles psichologines traumos metu kai niekas nepadeda zmogus gali isproteti..

Nežinau, ar tikrai gali kas pasakyti, kaip jaučiasi mirdamas žmogus, nesvarbu, nuo ko jis miršta. Kaip manai, kodėl taip ginčijamasi dėl mirties bausmės nuskaltėliams, kodėl vis keičiami jų nužudymo būdai? Ogi vis paaiškėja, kad rekomendavę mirties bųdą mokslininkai suklydo, kad pasmerktieji jaučia nežmoniškas kančias, taigi bausmės vykdytojai bando būti humaniškesni, ieško naujų "neskausmingų" būdų... Nei vienas išėjęs nebepareis pasakyti, kaip labai gailisi, kad pasirinko tokį būdą.

Kaip manai, kokį poveikį tavo sesytei padarytų tavo mirtis?

Turiu draugę, kuri buvo priversta pasidaryti abortą būdama penktą mėnesį nėščia (prievartą ji patyrė iš vyro ir jo šeimos visus tuos mėnesius, grasinimą palikti su trim vaikais, nustumti nuo laiptų, kad vistiek neišnešiotų savo vaikelio, bet galiausiai ją palaužė medikai, kurie jai susirgus raudonuke pradėjo gasdinti, kad vaikas bus labai nelaimingas, nes gali gimti kurčias arba būti nevaisingas...), raudojo jinai metus, nebėra lygiai tokia pati, kokia buvo, turųt niekada nepamiršta savo skausmo, bet jau penkiolika metų praėjo, ji gyvena, dirba, yra nuostabi moteris, rūpestinga motina ir gera draugė.

Žmogus gali išprotėti, bet kai skaitau prisiminimus apie karą, lagerius, tremtis, vėl ir vėl stebiuosi, kiek daug žmogus gali ištverti. Ypač, kai sutinki tuos žmones senatvėje ir jie yra šviesūs, džiaugsmingi, jautrūs kitiems, gera šalia jų būti. Tu irgi gali pabandyti tapti tokiu žmogumi, niekas nėra baigta, kol gyveni, visada turi šansą ištaisyti klaidas ir daryti didelius darbus, teikti pagalbą kitiems.

Savaitė vaistų tikrai nepadės, jų poveikis pastebimas tik po mėnesio. O ir vaistai gali netikti, juos tada reikia keisti, ieškoti tokių, kurie tau padėtų. Ligoninė irgi ne pati maloniausia vietas sergant dvasios ligomis... Būrėjai ir ekstrasensai tokiu metu tik įneša destrukciją, jie puikia sugeba žmogų įsiūbuoti ir juo naudotis. Jei esi krikštyta, geriau nueik į bažnyčią, ten rasi daugiau ramybės.
Atsakyti
QUOTE(Una Li @ 2011 08 06, 15:17)
Bet juk lygiai taip pat skaitydami tavo istoriją galvoja kiti... Jauna perspektyvi studentė, visas gyvenimas dar prieš akis, kiek daug neišnaudotų galimybių, kiek daug dar nepažintų dalykų, o jau nebemato prasmės. Neįsivaizduoju, kiek reikia jėgų nueiti pas gydytoją, kai nesinori net keltis iš lovos, bet tau būtina tai padaryti. Gal turi kokią draugę, kuri galėtų dėl tavęs tai padaryti - užregistruoti, nueiti kartu, palaikyti tave? Mano mama sirgio depresija, pusę metų gulėjo lovoje užtamsintame kambaryje, visiškoje tyloje, nes negalėjo pakęsti nei garso, nei šviesos. Ir tik mėnesio minimaliausios vasitų dozės užteko, kad išeitų į lauką, nebebūtų jautri triukšmui ir vėl norėtų gyventi. Deja, vėžys jai nebepaliko laiko...Gyvenimas yra brangi dovana ir tik gyvendama gali ką nors ištaisyti, pakeisti, atrasti, numirdama tu nubrauksi visas savo galimybes, pasiliksi būtent šitoje nepakenčiamoje būsenoje. Ieškok pagalbos.

Kiek tavo mamai buvo metu?ar ji susirgo depresija kai suzinojo kad jai vezys ar tik po to kai vel pradejo noreti gyventi?
Atsakyti
QUOTE(Una Li @ 2011 08 06, 20:04)
Nežinau, ar tikrai gali kas pasakyti, kaip jaučiasi mirdamas žmogus, nesvarbu, nuo ko jis miršta. Kaip manai, kodėl taip ginčijamasi dėl mirties bausmės nuskaltėliams, kodėl vis keičiami jų nužudymo būdai? Ogi vis paaiškėja, kad rekomendavę mirties bųdą mokslininkai suklydo, kad pasmerktieji jaučia nežmoniškas kančias, taigi bausmės vykdytojai bando būti humaniškesni, ieško naujų "neskausmingų" būdų... Nei vienas išėjęs nebepareis pasakyti, kaip labai gailisi, kad pasirinko tokį būdą.

Kaip manai, kokį poveikį tavo sesytei padarytų tavo mirtis?

Turiu draugę, kuri buvo priversta pasidaryti abortą būdama penktą mėnesį nėščia (prievartą ji patyrė iš vyro ir jo šeimos visus tuos mėnesius, grasinimą palikti su trim vaikais, nustumti nuo laiptų, kad vistiek neišnešiotų savo vaikelio, bet galiausiai ją palaužė medikai, kurie jai susirgus raudonuke pradėjo gasdinti, kad vaikas bus labai nelaimingas, nes gali gimti kurčias arba būti nevaisingas...), raudojo jinai metus, nebėra lygiai tokia pati, kokia buvo, turųt niekada nepamiršta savo skausmo, bet jau penkiolika metų praėjo, ji gyvena, dirba, yra nuostabi moteris, rūpestinga motina ir gera draugė.

Žmogus gali išprotėti, bet kai skaitau prisiminimus apie karą, lagerius, tremtis, vėl ir vėl stebiuosi, kiek daug žmogus gali ištverti. Ypač, kai sutinki tuos žmones senatvėje ir jie yra šviesūs, džiaugsmingi, jautrūs kitiems, gera šalia jų būti. Tu irgi gali pabandyti tapti tokiu žmogumi, niekas nėra baigta, kol gyveni, visada turi šansą ištaisyti klaidas ir daryti didelius darbus, teikti pagalbą kitiems.

Savaitė vaistų tikrai nepadės, jų poveikis pastebimas tik po mėnesio. O ir vaistai gali netikti, juos tada reikia keisti, ieškoti tokių, kurie tau padėtų. Ligoninė irgi ne pati maloniausia vietas sergant dvasios ligomis... Būrėjai ir ekstrasensai tokiu metu tik įneša destrukciją, jie puikia sugeba žmogų įsiūbuoti ir juo naudotis. Jei esi krikštyta, geriau nueik į bažnyčią, ten rasi daugiau ramybės.

Sutinku su tavimi,zmogus isproteja kai yra visiskai vienas,kai neturi veiklos tokios kuri jam teiktu dziaugsmo,kai yra skoloj artimiesiems...dabar situacija tokia kad ne man o as turiu padeti mamai o pati gyvenu ty negyvenu o miegu lovoje uzsidariusi ..viska isbandziau ir maldas ejau pas mociute i kapus atsiklaupiau verkiau sakiau padek dar noriu gyventi... as savanaude man per sunku dziaugtis kitu dziaugsmais man per sunku dziaugtis kad drauges mano su mylimais vyrais laukiasi leliuku..jei as bent viena tureciau as buciau tokia laiminga..bent viena/...zinau as tokiu pazystamu kurios ir ne po viena daresi isvalyma ir nieko gyvena toliau joms vienodai zydi sodai...as nesuprantu...na bet pas jas yra kazkas kas neleidzia mirti,,yra vaiku yra darbas yra vyras salia..cia nera nieko ..keturios sienos ir lova kuri tokia nebemiela,kai miegu atrodo kad ten as gyvenu..esu priversta atsibusti islipti...ir suprantu kad tada tikraja situacija greitai geriu xanaksa drebanciom rankom.....zinau mirti baisu labai...bet geriau viena karta tai padaryt nei vel ir vel atsikelt..kas nakt maldauju Dievo kad nebeatsikelciau...nzn tik ar nuosirdziai tai darau nes giliai sirdyje labai bijau to
Atsakyti
QUOTE(dedisss @ 2011 08 06, 21:05)
Kiek tavo mamai buvo metu?ar ji susirgo depresija kai suzinojo kad jai vezys ar tik po to kai vel pradejo noreti gyventi?

Mano mama buvo jau senutė ir labai stipri moteris. Ji susirgo vėžiu, išoriškai laikėsi labai stipriai, bet po gydymo pradėjo pamažu klimpti į depresiją, nors pati tuo negalėjo patikėti. Gaila, kad vos praėjus depresijai ir atsiradus norui gyventi, keltis iš lovos, eiti į lauką, džiaugtis saulėlydžiais ir žvaigždėtu dangum, vėžys atsinaujino. Po pakartotinės operacijos ji išgyveno dar pusantrų metų. Bet dėkoju Dievui, kad išsigydė nuo depresijos, nes mums būstų buvę nepakeliamai sunku slaugyti tokį ligonį. Ji man parodė nepaprastai gražų pavyzdį, kaip dera gyventi ir kaip pasitikti gyvenimo pabaigą.
Atsakyti
QUOTE(Una Li @ 2011 08 06, 20:33)
Mano mama buvo jau senutė ir labai stipri moteris. Ji susirgo vėžiu, išoriškai laikėsi labai stipriai, bet po gydymo pradėjo pamažu klimpti į depresiją, nors pati tuo negalėjo patikėti. Gaila, kad vos praėjus depresijai ir atsiradus norui gyventi, keltis iš lovos, eiti į lauką, džiaugtis saulėlydžiais ir žvaigždėtu dangum, vėžys atsinaujino. Po pakartotinės operacijos ji išgyveno dar pusantrų metų. Bet dėkoju Dievui, kad išsigydė nuo depresijos, nes mums būstų buvę nepakeliamai sunku slaugyti tokį ligonį. Ji man parodė nepaprastai gražų pavyzdį, kaip dera gyventi ir kaip pasitikti gyvenimo pabaigą.

Depresija sunki liga, sunkiausia artimiems zmonems salia...
Atsakyti
QUOTE(dedisss @ 2011 08 06, 21:22)
viska isbandziau ir maldas ejau pas mociute i kapus atsiklaupiau verkiau sakiau padek dar noriu gyventi...

as savanaude man per sunku dziaugtis kitu dziaugsmais man per sunku dziaugtis kad drauges mano su mylimais vyrais laukiasi leliuku..jei as bent viena tureciau as buciau tokia laiminga..

cia nera nieko ..keturios sienos ir lova kuri tokia nebemiela,kai miegu atrodo kad ten as gyvenu..esu priversta atsibusti islipti...

kas nakt maldauju Dievo kad nebeatsikelciau...nzn tik ar nuosirdziai tai darau nes giliai sirdyje labai bijau to

Gerai, kad kalbėjai su močiute. Ji tave myli, ji žino, kaip tau dabar svarbu gyventi. Žinok, nei viena malda nepraeina veltui.

Visi mes savanaudžiai ir nėra jokio reiklo džiaugtis kitų džiaugsmais. Patikėk, kiekvienam yra atseikėta ir džiaugsmo ir skausmo, tik savuosius labiausiai matom ir jaučiam... Kai tu pasigydysi, juk galėtum baigus mokslus užauginti kokį vaikelį, kurį tėvai paliko, koks jis būtų laimingas.

Kai nebegali miegoti, reikėtų keltis, nusiprausti ir eiti pasivaikščioti, tol, kol labai pavargsi. Geriausia ne mieste, o gamtoje (parke, pievoj, miške).

Dievo prašyk, kad išgydytų. Jam nereikia patarinėt, ką su tavim daryti. Jis tave pažįsta geriau, nei tu pati save, juk jis tave sukūrė, tu esi Jo vaikas, dėl tavęs Jėzus kentėjo, kad tu galėtum gyventi.

Kai galvoji apie savo padėtį, niekda nepamiršk pridėti žodelio "dabar". Viskas taip yra tik dabar, vęliau bus kitaip, kiekviena diena atsineša savo dalį. Praeina ir geri ir blogi dalykai. Svarbu ištverti dabar.
Atsakyti
QUOTE(AusrineR @ 2011 08 03, 17:29)
Tikrai nesutapimas... tai tiesa...šis jaunas vaikinas išėjo iš gyvenimo... niekas jam nepadėjo arba nežinojo, kad reikia pagalbos... jei tik ankščiau būčiau pamačiusi jo šias žinutes... jei tik būčiau žinojusi... dabar taip negera širdyje... toks sumišimas... juolab, kad Mantą iš matymo pažinojau, tikėjau, kad jis ir jo brolis daug pasieks... o čia tokia baisi žinia... tiesiog nesuvokiama, kaip žmogus, turintis ateitį, atrodo dėl tokio menkniekio kaip bendravimas, gali nusižudyti... gaila labai gaila....Tikiu, kad jam buvo sunku, bet taip pat tikiu, kad būtų buvę žmonių, kurie padėtų

Bendravimas nera menkas dalykas...bendravimas yra gyvybiskai svarbus kiekvienam zmogui..be bendravimo zmogus neegzistuoja..
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2011 08 06, 20:49)
Gerai, kad kalbėjai su močiute. Ji tave myli, ji žino, kaip tau dabar svarbu gyventi. Žinok, nei viena malda nepraeina veltui.

Visi mes savanaudžiai ir nėra jokio reiklo džiaugtis kitų džiaugsmais. Patikėk, kiekvienam yra atseikėta ir džiaugsmo ir skausmo, tik savuosius labiausiai matom ir jaučiam... Kai tu pasigydysi, juk galėtum baigus mokslus užauginti kokį vaikelį, kurį tėvai paliko, koks jis būtų laimingas.

Kai nebegali miegoti, reikėtų keltis, nusiprausti ir eiti pasivaikščioti, tol, kol labai pavargsi. Geriausia ne mieste, o gamtoje (parke, pievoj, miške).

Dievo prašyk, kad išgydytų. Jam nereikia patarinėt, ką su tavim daryti. Jis tave pažįsta geriau, nei tu pati save, juk jis tave sukūrė, tu esi Jo vaikas, dėl tavęs Jėzus kentėjo, kad tu galėtum gyventi.

Kai galvoji apie savo padėtį, niekda nepamiršk pridėti žodelio "dabar". Viskas taip yra tik dabar, vęliau bus kitaip, kiekviena diena atsineša savo dalį. Praeina ir geri ir blogi dalykai. Svarbu ištverti dabar.

Jau daugiau nei puse metu...sita padetis..kuo toliau tuo blogiau..tik tiek kad is pradziu buvo trauma baisi ejau klykiau prasiau visu pagalbos..kai pamaciau kad niekas tik pats sau gali padet nuleidau rankas apsipratau su situacija ..
Atsakyti
QUOTE(dedisss @ 2011 08 06, 21:40)
Depresija sunki liga, sunkiausia artimiems zmonems salia...

Bet tą depresiją išgydė tik po pusę mažulytės tabletytės per dieną (mažiausia dozė buvo nurodyta 1 tabletė, bet jai nė tiek nereikėjo). O pusę metų žmogus kankinosi, gulėjo lovoj, neturėjo jokio džiaugsmo, kiek nuostabių akimirkų prarado... Ji buvo įsitikinusi, kad ji negali sirgti depresija, nes yra neištižusi, tvirtai tikinti, nebijanti realybės. Aš prieš besaikį vaistų vartojimą vos suskaudus galvai ar sukosėjus, bet šiuo atveju kvailystė uždaryti savo gyvenimą į lovą, kai truputis cheminių medžiagų atstato žmogų, kad jis vėl galėtų būti tvirtas, priimti savo gyvenimą ir dalintis juo su kitais.
Atsakyti
QUOTE(Una Li @ 2011 08 06, 20:57)
Bet tą depresiją išgydė tik po pusę mažulytės tabletytės per dieną (mažiausia dozė buvo nurodyta 1 tabletė, bet jai nė tiek nereikėjo). O pusę metų žmogus kankinosi, gulėjo lovoj, neturėjo jokio džiaugsmo, kiek nuostabių akimirkų prarado... Ji buvo įsitikinusi, kad ji negali sirgti depresija, nes yra neištižusi, tvirtai tikinti, nebijanti realybės. Aš prieš besaikį vaistų vartojimą vos suskaudus galvai ar sukosėjus, bet šiuo atveju kvailystė uždaryti savo gyvenimą į lovą, kai truputis cheminių medžiagų atstato žmogų, kad jis vėl galėtų būti tvirtas, priimti savo gyvenimą ir dalintis juo su kitais.

Man psichiatras buvo išrašęs ne po vieną o po keturias per dieną,aš taip pat nebuvau niekada ištižusi....žianau kokia yra realybė,papraščiausiai žinau kad vaistai nepadės,padėtų tik gyvenimo salygų pasikeitimas..o joms pasikeisti nebėra šansų..
Atsakyti
QUOTE(dedisss @ 2011 08 06, 22:10)
Man psichiatras buvo išrašęs ne po vieną o po keturias per dieną,aš taip pat nebuvau niekada ištižusi....žianau kokia yra realybė,papraščiausiai žinau kad vaistai nepadės,padėtų tik gyvenimo salygų pasikeitimas..o joms pasikeisti nebėra šansų..

Jai buvo skirta po tabletę, jei nebus efekto, ir daugiau, bet ji padidino iki tabletės, po kurio laiko grįžo prie pusės ir to visiškai pakako. Tavo atvejis galbūt sunkesnis, tu jaunas žmogus, tai ir dozė didesnė, gal ir vaistai kiti, bet juk reikia kaip nors atsigauti, kad vėliau vėl galėtum pati valdyti savo gyvenimą. Iš to, ką papasakojai, tu tikrai tvirtas žmogus ir tikrai vėl atsistosi ant kojų, tereikia trupučio pagalbos.
O gyvenimo sąlygos tikrai pasikeis. Ir deja, ne vieną kartą. Ir nebūtinai visada į gera. Bet visada yra šansas.
Atsakyti
QUOTE(Dagilis @ 2011 07 30, 15:53)
Pasakykit, kad tik sutapimas detalėse...

http://kriminalai.at...tas-janusauskas
Bet kaip taip būna, kad kiti tai juk mato tavo perspektyvą, o pats  nebe... Gyvenkit žmonės. Praeis tas sunkus laikas, pamatysit ir jūs savo perspekyvas.


O dieve. unsure.gif TIKIUOS ČIA NE JIS verysad.gif
Bet... viskas atitinka. Aš su juo bendravau skaipu kažkur nuo vasario mėnėsio, mat kažkiek panašių bėdų turėjom, bet pas jį viskas buvo daug stipriau. Velnias, einu į skaipą pažiūrėt, man rodos jo skaipo acc tai būdavo prisijungęs unsure.gif
jis man dar liepos 23 d. rašė .
angel_sadangel.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo dumb: 06 rugpjūčio 2011 - 23:42