Namas ar butas?

Noriu įsijungti į diskusiją ( bet ne į rietenas ir užgauliojimus)

- tėvai turėjo gerą namą, geroje vietoje, greta Vilniaus, ten aš užaugau ir iš ten pabėgau, gyvenu bute ir tuo esu patenkinta (dabar ieškom erdvesnio, nes yra toks poreikis), nenorėjau namo, nes:
A) vargino kelionės į mokyklą ir būrelius ( ypač kai blogas oras)
daugelis draugų, perkančių namus sako, kad vaikams geriau augti name, nes kiemas greta ir etc..... taisau, patogu TĖVAMS, -išleidai vaiką į savo kiemą ir tegu sau duodasi, bet man tas netinka, nes neturėdama savo kiemo esu priversta kelti savo "riebų užpakalį" ir eiti su jais į kiemą, nuolat sukti galvą kuo juos užimti ir etc. taip automatiškai skiriu jiems daugiau laiko ir daugiau bendrauju , o tai, mano vertinimu, yra didelis GĖRIS
C) šiuo metu gyvenimas name mums turėtų daugiau minusų nei pliusų- visi esam užimti, vaikai labai aktyvūs ir žingeidūs, lanko daug įvairių būrelių ir dažnai visa šeima susirenkam tik apie 8-9 val. vakaro - ir tą likusį laiką iki miego man atrodo geriau skirti dūkimui su vaikais, pokalbiams su vyru, o ne žolės pjovimui prie namų...
D) kaip sakiau esam labai užsiėmę, aišku, visus susikaupusius darbus, pramogas ir etc. atidedam savaitgaliui ( vidutiniškai du savaitgalius per mėn. būnam išvykę iš namų) - vėl ne iki namo ir jo aplinkos tvarkymo; aišku, galima numoti į viską ranka, bet, kad apleistam name tikrai negyvensiu
Ir pabaigai -kam mums namas jei grįžtam tik pernakvoti ir praleisti savaitgalius?
abu su vyru augom nuosavuose namuose ir abu esam sutarę gyventi BUTE, nes šiai dienai tai visiškai atitinka mūsų poreikius, bet NAMĄ būtinai turėsim išėję į pensiją ( juk reikia kuo nors užsiimti)

šaunu, šiai dienai tai JŪSŲ šeimai geriausias sprendimas.
bet sutinkate kad kitai šeimai su kitu gyvenimo būdų , kitais prioritetais gali būti kiti poreikiai ir kitas pasirinkimas, ir tas pasirinkas JIEMS bus geriausias?

Cia as tik trumpai apie Maskva.
Maskva yra milijoninis miestas. Gyventoju tiek kiek visoje LT nera. Kamsciai pastovus, is vieno miesto galo i kita gali ir puse dienos vaziuoti.
Nei vienam LT miestui net nera ko lygintis su Maskva.
LT turtingesni zmones gyvendami name netoli centro, i pati centra per 15 min. nuvaziuoja.
O mes kai kurie darome problema, kad mums is namo reikia 10 min. ilgiau vaziuoti nei is buto.

normalaus (šiuolaikiško, gerai įrengto, su geru susisiekimu, gerais kaimynais, nekeliančio bereikalingų rūpesčių) - tikrai neturi . Kitap nebūtų tiek diskusijų. O ne kiekviena būdka svieto pakrašty yra namas...

Nereikia tau namo, gyvenk bute, butas labai super, tikras gėris, namas tik vienos bėdos ir kilpa po kaklu, kam tau tas vargas



jei tas Maskvos turtuolis galėtų iš savo vilos miestą pasiekti per 20-30 minučių, o nereikėtų važiuoti 4-5 valandų, jis irgi gyventų atokiau nuo triukšmo, gamtoj. Kaip kad mūsų turtuoliai gyvena... Prie Maskvos maštabų ir kamčių, kas belieka, tik butas. Bet tai iš reikalo.



o turbūt sąmoningai praleidžiama kad normaliam name normalioje vietoje yra tie patys visuomeniniai transportai, mikriukai, autobusai? Kad dažna šeima, migravusi į užmiestį, ir mieste lygiai taip pat (ne)sėkmingai sprendė vežiojimo į darželius ir mokyklas problemą? (darbas kitoje vietoje nei gyvenimas, o vaikas lanko gimnaziją o ne arčiausiai esančią mokyklą), pati juk taip pat ištisai dirbi vairuotoja, nors taip liaupsini centro privalumus), kad 2 automobiliai šeimoje - norma ir kasdienybė, nesvarbu kur gyveni?

Kodėl daryti apibendrinančias išvadas per savo supratimą ir patirtį? Net ir tie kurie tavo supratimu vargsta vežiodami - gal jie visai nevargsta o mėgaujasi, nes vairavimas juos veža, be to daugiau pabūna su vaikais, pabendrauja (važiuojant ir kalbantis su vaiku gali daug daugiau iš jo išgirsti, mašinos erdvė labai gera vieta pokalbiams) , tuo pačiu - vežiojimas yra ir savotiška vaikų kontrolės forma?

Minėjai daug savo pažįstamų besiskundžiančių gyvenimais name. Na kodėl jie ten gyvena, jei taip blogai? Parduotų ir nusipirktų išsvajotą butą. Bet neperka. Tai gal vistik nėra toks blogis, kažkas juos ten laiko, gi nepririšti su lenciūgu....

Mano nuomone tie kurie renkasi butą mieste motyvuodami kad tingi vežioti, tingi rūpintis aplinka, tingi pajudinti užpakalį - kaip tik labiau egoistiškai galvoja apie save o ne apie apie vaikų gerovę. Prisidengdami būreliais - dengia savo egoizmą. Organizuotas žmogus ras kaip tas problemas išspręsti, kad tik noro būtų.

pati sakei kad šviesiausi prisiminimai iš vaikystės - draugai, tvenkiniai, miškai... Negirdėjau kad būtum sakius 'butas, centras, kabakas, muzikinė' .Vistik akcentas vaiko akimis buvo kiemas, laukas...

Mūsų vaikystės kiemai su būriu vaikų, su žaidimais nuo ryto iki vakaro nuėjo užmarštin, šiandienis daugiabučio kiemas - ankštas, nešvarus ir nesaugus,
todėl norint bent kiek tam vaikui suteikti to ką turėjome mes, nuosavas namas mano supratimu vienintelis variantas. Čia ir lanką gali išsidrožti, ir kamuolį paspardyti, ir plaustą susikalti , į krepšį pamėtyti, ir su palaidu šuniu palakstyti, dviračiu pavažinėti, pašūkauti iš širdies, neiššaukdamas bobučių pasipiktinimo ir nervingų kaimynų atakos.

taip, voras34 galbūt pajudins kaip sako užpakalį ir išeis kokį kartą su vaikais į parką kai jie to norės. Bet 10x neišeis, nes atsiras kas sutrukdys (užimtumas/nuovargis/tingulys). Į kiemą vienų taip pat neleis (nesaugu/ką ten veikti), todėl vaikas liks kompanijoje su televizoriumi ir kompiuteriu.

O kai kurios pramogos ir užsiėmimai (pvz žirgynas) išvis centro vaikui būtų sunkiai pasiekiamos, ten net visuomeniniu nenuvažiuosi, o jei užsiėmimas darbo metu - niekas ir nepavežės.... Kai tuo tarpu iš užmiesčio jis gali būti pasiekiamas savarankiškai, pėsčiomis arba dviratuku. Žinoma gyvenamoji vieta įtakoja ir užsiėmimus - galbūt šalia baseinas, tai vaikas lankys jį, o gal šalia sklandymo mokykla, tai bus ir kitas pasirinkimas... Bet tai nereiškia kad baseiną lankantis vaikas pranašesnis arba kažkuo nuskriaustas prieš kitą. Mūsų gyvenimas ištisa virtinė pasirinkimų. Gyvenamoji vieta - tik viena iš jų, ir tikrai ne pati svarbiausia...

Nežinai apie kokias čia "budkas" rašai, bet nesvarbu. Teisingai, idealizuoti galima betką, bet gyventi realų gyvenimą su realiais kasdieniniais užsiėmimais - kas kita. Lietuviai pasižymi sėslumu ir retai kada keičia savo būstą, net jei jis nešiuolaikinis, nepatogaus išplanavimo, pasenusiomis technologijomis ar nepatogus susisiekimas. Todėl tai iš dalies yra atsakymas, kodėl nenori nieko keisti, net jei keikia. O yra dar kiti, kurie trūks plyš ištrūko iš tų butų, su įsivaizdavimu, kaip čia pakaifuos, prisiskolinę pinigų, užmojai gi ne pas visus kuklūs. Tai pusę namo neįrengta ir laukia amžinų investicijų, tai aplinka apleisti dirvonai, nes laukia investicijų. Ir kas dabar belieka? Tik džiaugtis. Nes skųstis/guostis atsiradusiais nepatogumais (ko nebuvo gyvenant butuose) gi ne fasonas, ar ne? Todėl ir gaunasi toks iškreiptas vaizdelis, susikuriama ta didžios laimės iliuzija. O kad išlenda kartais per gerklę, tai tik anoniminiuose komentaruose išpažintis pila arba gerų artimų bičiulių būrelyje. Ir visa ta tarkim mano blogųjų momentų patirtis tik iš tų pačių žmonių nuoskaudų. O kad daugelio namai stovi prie auto stotelių ir ten vis kursuoja autobusai bei mikriukai - dar vienas mitas. Tai iš kur tos problemos su transportavimu? Mieste gyvenant nebūtina vaikus už rankos vedžioti. Dažnas naudojasi visuomeniniu tr. ir vargo nemato, nes neturi kada tuo užsiimti arba neturi už ką. Po darbo nereikia maistu rūpintis, nes mokinys, grįžęs iš mokyklos, turi laiko tuo pasirūpinti. Bent jau kasdieniniais produktais. Viskas gi vietoj. O kad aš vežioju, tai ko man nevežioti, jei turiu tam laiko? Be to vaikai dar per maži. Va paūgės ir patys važinės, kaip kiti daro. Bet nemanau, kad man reikės juos vežioti iki 12 klasės, o kas turi ženkliai skirtingo amžiaus vaikus, tai dar ilgiau. Nebent kažkas pasikeistų gyvenime.

o kodėl kabėti apie 'daugelio' namus, 'daugelio' plynlaukius, kažkokių mistinių pažįstamų namus ir jų problemas? Ar visa tai by default priskiri ir sau -
t.y. neperki namo, nes nenori vežioti vaikų iki 12kl?

taip reikia suprasti, kad iškart susitaikai jog nepajėgsi įsigyti namo ar sklypo šalia stotelės ir netoli miesto, kad nereikėtų vaikų vežioti ir jie paūgėję galėtų būti savarankiški?

Ir vėl tu varai savo vagą. Ką aš pajėgsiu ar nepajėgsiu - ne tavo reikalas Verčiau rūpinkis savo galimybėmis, nes jau pradedi nusipiginti su tokiom replikom. Tu vis mane menkini, nors nei žinai tų galimybių, nei kuo kvėpuoju. Bet vis asmeniška pozicija menkini ir menikini Ar tu nuo to jautiesi aukščiau, ar kokia dar priežastis? Man negaila. Bet tema gi ne apie mano galimybes, tiesa? Tai gal laikas ramintis. Nes nenorėk, kad pradėčiau replikuoti apie tavąsias. Tau bus nesaldu, o aš sugebu.

O dabar tu man pasakyk, kaip labiau žinanti, kiek realiai yra
" šiuolaikiško, gerai įrengto, su geru susisiekimu, gerais kaimynais, nekeliančio bereikalingų rūpesčių" namų? Kiek tokių yra procentaliai. Kad ir kaimynai šalia gerai gyventų, o ne būtų apleisti namai ar bomžynai, ar badytų akis budulizmo apraiškos. Kad rajonas būtų superinis ir kt. Ar tai 99% užmiesčio realybė? Ar 50%? Ar 5%? Ar dar mažiau. Ar tu pati gyveni tokiame name?

Dabar gi, nusileidžiam ant žemės apie išskirtinius butus, ir jau ilgokai diskutuojame apie masines tendencijas bei tragizmus ar privalumus. Miegamieji rajonai, kokie privalumai, trūkumai ir infrastruktūra. Kodėl žmonės nebegali išlaikyti butų ir ieško pigesnių variantų, taupo. Nors kažin ar sutaupo išsikeldami į sodus, kažkiek keliolika km už miesto ribos ir kt. Kodėl apie tai nerašai?

Aš suprantu diskusiją kur kaip kad voras34 pasisako, kad 'mes renkamės gyvenimą bute, nes A, B, C, D...' (kaip suprantu namo jiems iš principo nereikia, net jei ir už dyką kas pasiūlytų).

O kodėl Subjektyvi renkasi gyvenimą bute? Nes Petrauckis iš Pajotijų kaimo užsikniso vežioti vaikus į mokyką? Nes pažįstamam pusbrolio arklio anūkui žolė sklype labai greitai želia ir jis jos nespėja pjauti? Nes Birutei iš plynlaukio stogas ant galvos užgriuvo? Neradau kad būtų "Subjektyvi renkasi gyvenimą bute nes .... A, B, C, D"

Ar taip smagu sirgti kitų ligomis? Nė vieno argumento neradau tik tą kad nepaisant visiškos pilamos anti-propagandos, - patys dairotės pirkti namą, bet kurį šiandien įpirktumėte - ten gyventi ne fasonas, ne prestižas ir ne VIPas, o kurių norėtumėte niekas neparduoda už jūsų norimą sumą. Tik tiek. Yra daugiau?

Nesuprantu, kur čia neaiškūs punktai, jei jau trečioj temoj sėdim, visi punktai nuolat narstomi
Tiesiog mūsų gyvenimo būdas kitoks, ne sėslus, jau dabar gyvename trijose skirtingose šalyse, o planuojam ketvirtą. Mes nuolat kažkur kažką veikiame, nesėdime užsidarę ir nepuoselėjame krapų. Be to šiai dienai du namai - sočiai, jų ir nesiruošiam parduoti, nes atlieka savo funkcijas. Be kitų objektų. O pirkti kainų pike galėjo tik absoliutūs diletantai arba gavę pinigų iš pinigų medžio. Juk tiek diskutavom NT kainų temytėje, tad puikiai žinai mano požiūrį - pirkti tik tada, kai palanku, o ne kai visi perka už banko paskolas mln "vip". Nes perkam už savus, o ne už skolintus. Kai perki už savus, tai ir skaičiuoji kiek kitaip. Todėl tavo replikos apie nepajėgumus yra labai keistos, nebent tu žarstai pinigų maišus ir gyveni be skolų, tad nežinai uždirbamų pinigų kainos. Kam atiduoti dabar, kai kainos dar tik įsibėgėjusios kritimo etape? Aš taupau, man tai įdomu. Ir nesiruošiu švaistytis. Juolab, kad tikrai gerų objektų vienetai. O kainos vis krenta ne po 1 ir ne po 100 tūkst.
O kad nežinai ką reiškia darbas su vaikais, tai tik todėl, kad jų neturi. Iš kur tau žinoti apie vežiojimo malonumus? Štai kai pavežiosi po darželius/būrelius/treniruotes/mokyklas, nors vieną, nors iki paauglystės, tada suprasi, kiek vaikai turi poreikių. O dabar gali tik svaičioti apie kitų vargus ar džiaugsmus.

Aš, užaugau labai dideliame name. Mama, po šiai dienai gyvena dideliame name. Tiesą sakant, kai buvau paauglė ir na, maždaug iki trisdešimties, visada prisiekinėjau, kad niekada negyvensiu name. Nes, mane užknisdavo jį tvarkyti (Namų tvarkytojos tais laikais nemadingos buvo).
Dabar, galiu pasakyti, gyvenimas sukosi, sukosi, ir vėl gyvenam name. Tiesa, jau su vyru ir vaikais. Ir, pagalvojom su vyru: na, niekas neįkištų mūsų atgal į butą Niekas.
Tiesa, kitas mūsų nekilnojamas turtas, vis dar yra butas. DAbar planuojam atostogas, kaip kažkas rašė: duris užrakinam, signalizaciją įjungiam ir trims savaitėms "Ate" Atostogausim bute. Kaip, atostogoms, labai šaunu, - nes jos bus gan intensyvios. Bet, pastoviam gyvenimui į butą grįžti nenorėtume

na ir diskusijos o bendrų išvadų vistiek niekas niekad neprieis kažkam geriau gyvent bute, kažkas niekada neatsisakytų namo.. o bet tačiau.. yra ir ten, ir ten gerų bei blogų kaimynų, namų ruošos ir kvailų nepaaiškinamų mokesčių... aš, atgyvenus kol kas didžiąją savo gyvenimo dalį bute, mielai kelsiuos į namą, kad padaugės- pakeliagubės tvarkymosi- žinau, bet už tat atsiras galimybė išgert rytinės kavos terasoje, atsiras žolepjūtė, bet ir svirpliai vasaros naktį su metioritų lietumi...dings už sienos kelintą dešimtmetį remontą darantys kaimynai, bet atsiras kitų kaimynų lojantys šunys... o bet kokiu atveju- jei namai yra NAMAI, o ne "būstas" NT ir panašiai, jei šeimoj santarvė ir jaukuma, tai ar butas, ar namas ant kalno viršūnės- jie yra ir bus NAMAIS

[quote=axa,2010 08 20, 14:12]
Aš suprantu diskusiją kur kaip kad voras34 pasisako, kad 'mes renkamės gyvenimą bute, nes A, B, C, D...' (kaip suprantu namo jiems iš principo nereikia, net jei ir už dyką kas pasiūlytų).

tikrai taip, bet manau nuomonę pakeisčiau, jei
-gyvendama bute pro langą matyčiau "kaimyno užpakalį", o ne Gedimino pilį
-laiptinėje butų "prikakota, prisisiota ir dar neaišku kokie tipai" slankiotų
-būtų triukšmingi kaimynai...