Aš užaugau bute, bet visas vasaras praleisdavau pas močiutę kaime, taigi galiu palyginti. Vyras užaugo nuosavam name. Dabar gyvenam bute. Vyras vis dar kliedi apie namą...
O man patinka butas: kai pradėjau leisti vyresnėlį į darželį, tai poliklinika vos ne antrais namais patapo

O ir pačios sveikata po gimdymo taip subyrėjo, visokios ligos pult pradėjo, kad vos į tą polikliniką nušliaužiu su temperatūra...Gerai, kad ji kitoj gatvės pusėj

Šalia didelis prekybos centras(jame net sekmadieniais vaistinė dirba iki 22h), mažas prekybos centras, troleibusai, vaisių, daržovių ir mėsos turgus, drabužių turgus, keturios padėvėtų rūbų parduotuvės, du parkai ir netoli miškas... Kaimynai ramūs, laiptinė užrakinta ir gražiai išdažyta... Prieš laiptinę yra neužimtų plotų gėlių mylėtojoms pasireikšti. Tiesa, dėl vietos mašinai tenka pakovot.
O ką aš matau nuvažiavus pas vyro tėvus: visą žiemą reikia kūrenti pečių

(aišku, yra dabar technologijų, kur nieko nereikia daryti, bet senukai neįperka). Karštas vanduo irgi greitai pasibaigia - reikia didesnio boilerio. Niekur negali išvažiuoti,nes NEGALI PALIKTI NAMO. Dėl ramybės: vienas kaimynas nuo 6 ryto džyruoja - remontuoja mašinas. Kitas laiko kiaules (vidury miesto), tai smarvė neapsakoma, nors ir skundžia jį, ir baudas tas moka.
Visa laimė, kad tas namas mieste. O užmiesty... nenorėčiau. Aš už butą ir kolektyvinį sodą vasarai.