| QUOTE (Kite @ 2004 05 27, 08:01) |
| Ruciele, o ka jis veikia kai negeria? Gal jei jis turėtų kokį malonų užsiėmimą tai ir negertų? Gal pabandykit paieškoti kas jį sudomintų (ne darbas, o hobi). Jei žmogus gali savaitę negerti tai dar jis ne toks ir beviltiškas tik reikai tą žmogų paskatinti. |
Nepyk, bet tokia nesamone gali arasyti tik zmogus, kuris visiskai nera susidures su problema ir visiskai jos neismano. Alkoholizmas yra liga, kuriai nera pakaitalo. Jokio.
Mano tevas, kai negeria, tai knygas skaito. Visas is eiles, kokias tik randa. Nesirenka, Heses tai romanas ar koks eilinis pigus meiles romaniukstis. Ir skaito, kol eilinis noras gert uzeina.
| QUOTE (Smurka @ 2004 05 27, 08:04) |
| Nepyk, bet tokia nesamone gali arasyti tik zmogus, kuris visiskai nera susidures su problema ir visiskai jos neismano. Alkoholizmas yra liga, kuriai nera pakaitalo. Jokio. Mano tevas, kai negeria, tai knygas skaito. Visas is eiles, kokias tik randa. Nesirenka, Heses tai romanas ar koks eilinis pigus meiles romaniukstis. Ir skaito, kol eilinis noras gert uzeina. |
Nepykstu
, Tikrai tos problemos nepažįstu, tik galvoju, kad jei žmogus gali būti negėręs, tai jis nėra beviltiškas. 
Sorry jei klystu, man alkoholizmas žalia pieva
| QUOTE (Kite @ 2004 05 27, 08:01) |
| Ruciele, o ka jis veikia kai negeria? Gal jei jis turėtų kokį malonų užsiėmimą tai ir negertų? Gal pabandykit paieškoti kas jį sudomintų (ne darbas, o hobi). Jei žmogus gali savaitę negerti tai dar jis ne toks ir beviltiškas tik reikai tą žmogų paskatinti. |
Patikek, mes net interneta jam ivedem, o ir siaip uzsiemimu iki kaklo turetu... jei negertu...Kaip jau sake Smurka - tai ne iseitis...
Mano tėvas šiuo metu irgi labai geria. Bet ne mamą reikia nuo jo gelbėti, o tėtį nuo jos. Nes aš iki šiol manau, kad tik ji kalta dėl to, kad tėtis pradėjo gerti, ir kuo toliau, tuo labiau. Manau, kad tėtis pakankamai protingas, ir jei norėtų, tai tikrai rastų jėgų kreiptis į gydymo įstaigą. Bėda ta, kad namuose nėra dėl ko stengtis tą padaryti, nes mama nėra tas žmogus, dėl kurio tėtis sustotų, o mes gyvename per toli, kad ką nors įtakotume. Žinau, kad tėtis iš pradžių visai negėrė, na, tik esant progai. Bet mama jį visada žemindavo ir rėkdavo. Jei ateidavo pas tėtį draugų, ji niekada nepabūdavo kartu, vis pasislėpdavo. Kai atvažiuodavo tėčio giminės, ji vis rėkdavo, kad turi šerti visokius (nors jie atvažiuodavo tik kartą metuose- per atlaidus, ir su savo vaišėmis). Toliau darėsi vis blogiau- jei kas nors atėjęs pas tėtį atsinešdavo butelį (visokių juk progų būna), tai ji tuos draugus iškoliodavo ir išvydavo. Kai pas mus niekas nebeužeidavo, nes visi bijo mano mamos, o tėtis pats užsukdavo pas draugus, ar į barą, tai ji lakstydavo po kaimą, po trobas, kol surasdavo tėtį, ir tada būdavo košmaras: duždavo buteliai, lėkštės, mama kaip furija puldavo visus, kiek kartų ji yra sužeidusi tėtį, kartą jo sugėruvus apipylė fekalijomis iš lauko tualeto. O kaip ji moka vaidinti ir apsimetinėti, kad miršta, kad eina skandintis, kad tik visi pasijustų kalti. Siaubas. Net dabar drebu visa rašydama. Kaltinu savo mamą už tėčio sugriautą gyvenimą, nes jis puikus ir visų gerbiamas žmogus, kompanijų siela. Viską, ką gavau vaikystėje gero- meilę knygai, teatrui, visokioms naujovėms- tik iš jo, nes mamai rūpėjo tik materialinis gėris. Todėl apgailestauju tik dėl vieno, kad tėtis nepaliko mamos dar tada, kai nebuvo įklimpęs į alkoholį, kol dar galėjo surasti laimę. Dabar ir mamos gaila-nes tėtis labai geria, ir nebegrįžta namo, kol neišsiblaivo, nes grįžti namo- reiškia pakliūti į tokią ugnį, kad gali ir sveiko kailio nebeišnešti. Tai va. Baisu. Baisu, kai geria žmogus, kuris visada buvo linkęs į alkoholį. Bet dar baisiau, kai likimas palaužia puikų žmogų. Nežinau, kuo viskas baigsis. Tik žinau, kad jeigu tėčiui kas nors nutiks, aš kaltinsiu savo mamą.
| QUOTE (Nega @ 2004 05 27, 08:56) |
| Mano tėvas šiuo metu irgi labai geria. Bet ne mamą reikia nuo jo gelbėti, o tėtį nuo jos. Nes aš iki šiol manau, kad tik ji kalta dėl to, kad tėtis pradėjo gerti, ir kuo toliau, tuo labiau. Manau, kad tėtis pakankamai protingas, ir jei norėtų, tai tikrai rastų jėgų kreiptis į gydymo įstaigą. Bėda ta, kad namuose nėra dėl ko stengtis tą padaryti, nes mama nėra tas žmogus, dėl kurio tėtis sustotų, o mes gyvename per toli, kad ką nors įtakotume. Žinau, kad tėtis iš pradžių visai negėrė, na, tik esant progai. Bet mama jį visada žemindavo ir rėkdavo. Jei ateidavo pas tėtį draugų, ji niekada nepabūdavo kartu, vis pasislėpdavo. Kai atvažiuodavo tėčio giminės, ji vis rėkdavo, kad turi šerti visokius (nors jie atvažiuodavo tik kartą metuose- per atlaidus, ir su savo vaišėmis). Toliau darėsi vis blogiau- jei kas nors atėjęs pas tėtį atsinešdavo butelį (visokių juk progų būna), tai ji tuos draugus iškoliodavo ir išvydavo. Kai pas mus niekas nebeužeidavo, nes visi bijo mano mamos, o tėtis pats užsukdavo pas draugus, ar į barą, tai ji lakstydavo po kaimą, po trobas, kol surasdavo tėtį, ir tada būdavo košmaras: duždavo buteliai, lėkštės, mama kaip furija puldavo visus, kiek kartų ji yra sužeidusi tėtį, kartą jo sugėruvus apipylė fekalijomis iš lauko tualeto. O kaip ji moka vaidinti ir apsimetinėti, kad miršta, kad eina skandintis, kad tik visi pasijustų kalti. Siaubas. Net dabar drebu visa rašydama. Kaltinu savo mamą už tėčio sugriautą gyvenimą, nes jis puikus ir visų gerbiamas žmogus, kompanijų siela. Viską, ką gavau vaikystėje gero- meilę knygai, teatrui, visokioms naujovėms- tik iš jo, nes mamai rūpėjo tik materialinis gėris. Todėl apgailestauju tik dėl vieno, kad tėtis nepaliko mamos dar tada, kai nebuvo įklimpęs į alkoholį, kol dar galėjo surasti laimę. Dabar ir mamos gaila-nes tėtis labai geria, ir nebegrįžta namo, kol neišsiblaivo, nes grįžti namo- reiškia pakliūti į tokią ugnį, kad gali ir sveiko kailio nebeišnešti. Tai va. Baisu. Baisu, kai geria žmogus, kuris visada buvo linkęs į alkoholį. Bet dar baisiau, kai likimas palaužia puikų žmogų. Nežinau, kuo viskas baigsis. Tik žinau, kad jeigu tėčiui kas nors nutiks, aš kaltinsiu savo mamą. |
Gal ne is pirsto lauztas tas mamos inirsis? niekada apie tai nepagalvojai? gal yra dalyku, kuriu tu nezinai?
Gal ir žinau savo mamos įniršio priežastis- manau, kad ji paveldėjo beprasmį žiaurumą iš savo tėvo, mano senelio, kuris užtaisė mano senelei vaiką, ir kad nereikėtų jos vesti, norėjo ją nušauti, tik nepataikė, ir nušovė kitą merginą. Už tai atsėdėjo kiek reikia, ir vis tiek senelę vedė. šiurpu.
Aišku, suprasčiau, kad mama turi pagrindą pykti ant tėčio, jei tik su juo šitaip elgtųsi. Bet mama ir mane visą laiką žemino, terorizavo, o mano vestuvių išvakarėse net prakeikė. Kuo gali būti kaltas vaikas, kuo jis gali užsitraukti savo nuosavos mamo įniršį ir laukinę neapykantą? Kai buvau maža, norėdavau numirti, kad mama suprastų ir susimastytų, kokią skriaudą padarė savo nuosaviems vaikams. Niekada nebuvau sunkus vaikas- mokiausi puikiai, viskuo domėjausi, visur dalyvavau, namuose irgi dirbdavau viską- ir karves tekdavo pamelžti, ir pan. Bet visada buvau bjauri, neišauklėta, nevėkšla, anot mamos. Taigi, gal mama ir kažko bet aš tikrai nežinau-ko- pyko ant tėvo, bet kuo dėti mes-jos vaikai?
Aišku, suprasčiau, kad mama turi pagrindą pykti ant tėčio, jei tik su juo šitaip elgtųsi. Bet mama ir mane visą laiką žemino, terorizavo, o mano vestuvių išvakarėse net prakeikė. Kuo gali būti kaltas vaikas, kuo jis gali užsitraukti savo nuosavos mamo įniršį ir laukinę neapykantą? Kai buvau maža, norėdavau numirti, kad mama suprastų ir susimastytų, kokią skriaudą padarė savo nuosaviems vaikams. Niekada nebuvau sunkus vaikas- mokiausi puikiai, viskuo domėjausi, visur dalyvavau, namuose irgi dirbdavau viską- ir karves tekdavo pamelžti, ir pan. Bet visada buvau bjauri, neišauklėta, nevėkšla, anot mamos. Taigi, gal mama ir kažko bet aš tikrai nežinau-ko- pyko ant tėvo, bet kuo dėti mes-jos vaikai?
| QUOTE (Nega @ 2004 05 27, 09:19) |
| Gal ir žinau savo mamos įniršio priežastis- manau, kad ji paveldėjo beprasmį žiaurumą iš savo tėvo, mano senelio, kuris užtaisė mano senelei vaiką, ir kad nereikėtų jos vesti, norėjo ją nušauti, tik nepataikė, ir nušovė kitą merginą. Už tai atsėdėjo kiek reikia, ir vis tiek senelę vedė. šiurpu. Aišku, suprasčiau, kad mama turi pagrindą pykti ant tėčio, jei tik su juo šitaip elgtųsi. Bet mama ir mane visą laiką žemino, terorizavo, o mano vestuvių išvakarėse net prakeikė. Kuo gali būti kaltas vaikas, kuo jis gali užsitraukti savo nuosavos mamo įniršį ir laukinę neapykantą? Kai buvau maža, norėdavau numirti, kad mama suprastų ir susimastytų, kokią skriaudą padarė savo nuosaviems vaikams. Niekada nebuvau sunkus vaikas- mokiausi puikiai, viskuo domėjausi, visur dalyvavau, namuose irgi dirbdavau viską- ir karves tekdavo pamelžti, ir pan. Bet visada buvau bjauri, neišauklėta, nevėkšla, anot mamos. Taigi, gal mama ir kažko bet aš tikrai nežinau-ko- pyko ant tėvo, bet kuo dėti mes-jos vaikai? |
nu as be zodziu...
Nega,niekaip nesuprantu tavo mamos 
Tai kas pas ja gyvenime-sventa,jei del jos turi kenteti visa seima 
Pameginkit jus vaikai su ja pakalbeti.
Kaip ji zada sulaukti senatves, vaikai-Dievo dovana.
Kantrybes tau mieloji.
Tai kas pas ja gyvenime-sventa,jei del jos turi kenteti visa seima Pameginkit jus vaikai su ja pakalbeti.Kaip ji zada sulaukti senatves, vaikai-Dievo dovana.
Kantrybes tau mieloji.
Ir as turiu didele problema su savo teciu...taip skauda sirdi kad net nezinau kur detis...net rasyti nesinori, kaip sunku. Bet vis tiek noriu issisakyti.
Mano tetis gere jau nuo to laiko kai as buvau maza. Jis prisigeres terorizuodavo visus mus seimoje (turiu dar ir seseri). Jis pakankamai stiprus ir vis grasindavo, kad uzmus mano mama. O mama remdavosi i mus, prasydavo pagalbos, kad mes teti sutvardytume. Blogiausia, kad ji mus naudodavo kaip iranki pries teva. As budavau svelni ir jautri - taigi galedavau savo svelnumu teti nuraminti. Ta pareiga mane taip traumavo, jog jau 7 metus geriu antidepresantus ir niekaip negaliu issikapstyti is depresijos.
Teti matau kaip monstra, kuris visus issiurbia kaip slyvas. Blogiausia pasidare, kai mes su seserim isvaziavom mokytis i Vilniu. Tuomet tetis is viso pradejo emociskai ir fiziskai prievartauti mama. Ji mums paskambindavo ir sakydavo "Jus neisivaizduojat ka tevas su manim isdarineja"
Ta siauba nesioju sirdy iki siol. Negaliu to pamirsti. Strese uzaugau nuo mazens.
Pagaliau mama po 30 metu bendro gyvenimo su tevu issiskyre. Tevas isvaziavo i kita miesta pas savo motina. Tai dabar geria ten ir terorizuoja mociute. Ta skambina ir guodziasi man ir mamai.
As nesuprantu kaip pasaulyje gimsta tokie kenkejai, kaip juos zeme nesioja. Tokius kaip mano TEVAS. Jis visa musu seima traumavo.
Ir niekaip neisnesa, jog tas zmogus yra mano tevas.
Dziaugiuosi, jog mama gyvena viena, ji bando atsistot ant koju ir pradeti normalu gyvenima.Suvokiu, jog niekas nepades istrinti tos mano praeities.
Negaliu atleisti tevui, jau 1,5 metu jo nemaciau.
pagaliau galiu nebendrauti su zmogum, su kuriuo nenoriu bendrauti, o anksciau tekdavo, nes mama to norejo.
Pykstu ir ant mamos, kam verte mane taip elgtis. Kaip ji galejo nematyti kad tai man sunku, kaip as kenciu.
Kai pagalvoji, jog artimiausi zmones taip pasielgia tai atrodo, kad nieko sventa siame pasaulyje nera.
Blogiausia, kad negaliu dabar normaliai bendrauti su savo mama ir ja pasitiketi. Ji labai gailisi ka padare, bet vistiek liko baime atsiverti. O taip noretusi.
Na va issisakiau.
Niekam nelinkiu tokios vaikystes kaip as turejau
Mano tetis gere jau nuo to laiko kai as buvau maza. Jis prisigeres terorizuodavo visus mus seimoje (turiu dar ir seseri). Jis pakankamai stiprus ir vis grasindavo, kad uzmus mano mama. O mama remdavosi i mus, prasydavo pagalbos, kad mes teti sutvardytume. Blogiausia, kad ji mus naudodavo kaip iranki pries teva. As budavau svelni ir jautri - taigi galedavau savo svelnumu teti nuraminti. Ta pareiga mane taip traumavo, jog jau 7 metus geriu antidepresantus ir niekaip negaliu issikapstyti is depresijos.
Teti matau kaip monstra, kuris visus issiurbia kaip slyvas. Blogiausia pasidare, kai mes su seserim isvaziavom mokytis i Vilniu. Tuomet tetis is viso pradejo emociskai ir fiziskai prievartauti mama. Ji mums paskambindavo ir sakydavo "Jus neisivaizduojat ka tevas su manim isdarineja"
Ta siauba nesioju sirdy iki siol. Negaliu to pamirsti. Strese uzaugau nuo mazens.
Pagaliau mama po 30 metu bendro gyvenimo su tevu issiskyre. Tevas isvaziavo i kita miesta pas savo motina. Tai dabar geria ten ir terorizuoja mociute. Ta skambina ir guodziasi man ir mamai.
As nesuprantu kaip pasaulyje gimsta tokie kenkejai, kaip juos zeme nesioja. Tokius kaip mano TEVAS. Jis visa musu seima traumavo.
Ir niekaip neisnesa, jog tas zmogus yra mano tevas.
Dziaugiuosi, jog mama gyvena viena, ji bando atsistot ant koju ir pradeti normalu gyvenima.Suvokiu, jog niekas nepades istrinti tos mano praeities.
Negaliu atleisti tevui, jau 1,5 metu jo nemaciau.
pagaliau galiu nebendrauti su zmogum, su kuriuo nenoriu bendrauti, o anksciau tekdavo, nes mama to norejo.
Pykstu ir ant mamos, kam verte mane taip elgtis. Kaip ji galejo nematyti kad tai man sunku, kaip as kenciu.
Kai pagalvoji, jog artimiausi zmones taip pasielgia tai atrodo, kad nieko sventa siame pasaulyje nera.
Blogiausia, kad negaliu dabar normaliai bendrauti su savo mama ir ja pasitiketi. Ji labai gailisi ka padare, bet vistiek liko baime atsiverti. O taip noretusi.
Na va issisakiau.
Niekam nelinkiu tokios vaikystes kaip as turejau
atene,man labai gaila del to ka tau teko isgyventi,bet praeiti reikia palikti praeiciai,zinau kad lengva pasakyti sunku padaryti,bet juk pati zinai kad kol to nepadarysi,paprasciausiai neturesi ramybes.ir man sunku suprasti tavo mama kuriai prireike net 30 metu suprasti kad nei ji ,nei jos vaikai nera laimingi,ir atejo laikas kazka keisti.ir jei tavo mama atrado stiprybes po 30 metu pakeisti savo gyvenima i gera,nubraukti skaudzia praeiti,tai tos stiprybes tikrai turi ir tu 
kai man uzeina tamsiu prisiminimu priepuoliukas,as paliudziu,kartais paverkiu o paskui liepiu sau galvoti apie tai kokia grazi bus mano ateitis,kiek dar gero aplink mane liko
dar uzsidedu koki smagu filma paziuret ir tas piktumas preina 
nuo savo praeities nepabegsi,jos nepakeisi su galima tik susitaikyti
laikykis,sekmes tau 
kai man uzeina tamsiu prisiminimu priepuoliukas,as paliudziu,kartais paverkiu o paskui liepiu sau galvoti apie tai kokia grazi bus mano ateitis,kiek dar gero aplink mane liko
dar uzsidedu koki smagu filma paziuret ir tas piktumas preina nuo savo praeities nepabegsi,jos nepakeisi su galima tik susitaikyti
laikykis,sekmes tau
žinau šitą problemą, nes mano šeimoje yra žmogus, dirbantis su anoniminiais alkoholikais. kai žmogus geria, artimas, ar šeimos narys, ar draugas, realiai artimieji negali nieko pakeisti. gali siūlyti gydytis, bet jokia prievarta nepadės. visų pirma turi gultis į detoksikaciją, kad išsivalytų, o po to anoniminių alkoholikų grupės. be abejonės labai sunku, kai artimas žmogus geria, bet reikia, kad žmogus pasiektų dugną, kad suprastu. tas dugnas kiekvienam yra skirtingas - vienam kapstymasis konteineryje, kitam - jei žmona išvaro iš namų. labai individualu. svarbu, kad pats žmogus pripažintų, kad serga, tada tik dėdamas pastangas pats, gali pagyti. nors pagyti irgi netinkamas žodis, serga alkoholizmu tai visą gyveimą, tai nėra išgydoma.
šeimos nariams yra atskiros grupės, jie serga taip vadinama ko-priklausomybe. jie priklausomi nuo žmonių, sergančių alkoholizmu (ar narkomanija, ar lošimu etc.) tokiose grupėse apmokoma kaip gyventi su tuo, kaip elgtis su sergančiu žmogumi.
jau kai žmogus meta gerti, tada patartina lankytis palaikomosose grupėse. reikia labai daug kantrybės, labai labai daug.
šeimos nariams yra atskiros grupės, jie serga taip vadinama ko-priklausomybe. jie priklausomi nuo žmonių, sergančių alkoholizmu (ar narkomanija, ar lošimu etc.) tokiose grupėse apmokoma kaip gyventi su tuo, kaip elgtis su sergančiu žmogumi.
jau kai žmogus meta gerti, tada patartina lankytis palaikomosose grupėse. reikia labai daug kantrybės, labai labai daug.
