Durna mano galva vis nesulaiko žodžių - iš serijos "ar mes ženysimės?", "noriu vaiko, nu labai noriu vaiko" (jau daugiau nei prieš metus garsiai jo norėjau, prieš puse metų dar pasitikslinau, kad taip, pavasarį darom).. Ir naiviai tikėjausi, kad gal pasipirš, nes pati apie vestuves pradėdama snekėti jaučiuosi tarytum kaulinanti saldainio

jau mane tie dalykai nervuoja. jis apie tai nė žodžio nesako, pokalbio nepradeda.. apie pasipiršimą, tai net kalbos nėra! O kas jam? Juk visai patogu kartu gyvent.. Iš serijos "o kas pasikeistų? juk nieko.." Tik negalvokit, kad aš tyliu ir linkčioju galvą.. Jis žino, kad as nekenčiu sugyventinės statuso, kad vestuvių man reikia (ne, ne baltos suknelės, U raidės stalo, rūtų vainikėlio.. man reikia šventės mums, moralinės šventės)
Ir kartas nuo karto su krokodilo ašarom sedžiu ir sau sakau, kad nesižeminsiu, nemaldausiu žiedo ir jokio vaiko nebus susimetus.. Tik kad būčiau sveika (turiu tokią ligą), taip nebūtu skaudu, nes iš viso galiu niekada nepastoti. O metai bėga...
Ai.. biškutį išsiliejau, palengvėjo

Nors ką čia palengvėjo. Rezultate aš apatiška, padaugėjo klaidelių darbe, liūdna ir kartkartėm užsidepresuojanti, kad maniškis visai kitokią sampratą turi, kad jam tai "didelės išlaidos".. *****, nors pasipirštų.. Tada būčiau sužadėtinė.....

Nu, esmė ta, kad nesiženyt jiem visai patogu...
