Labas rytas.
Na va, aš jau pabaigiau
J. Saramago "Aklumą". Na žinot, knyga pribloškiančiai gera! Skaičiusios, manau, supras ką tuo noriu pasakyti. Ji mane sukrėtė ir šokiravo. Skaitydama "Aklumą" kartais savęs paklausdavau - "kas būtų, jeigu ir realiame gyvenime taip atsitiktų?". Ar tada žmonės išsaugotų savy nors kiek žmogiškumo, ar elgtųsi kaip žvėrys, genami instinkto išgyventi? Gindavau šį klausimą šalin, bet jis vis man stodavosi ir stodavosi. Saramago aprašytas pasaulis mane išgąsdino, tą reikia pripažinti.

Dar vienas svarbus momentas - skaitant knygą, aš į ją įsitraukiau kaip niekad. Atrodo, išgyvenau su herojais tą patį košmarą, viską labai juste jaučiau. Romanas, beje, yra ir labai žiaurus, vietomis net šlykštus. Nelabai mėgtu žiaurumus, bet šioji kritinė situacija , vaizduojama knygoje, man nelaido jos paleisti, turėjau skaityti iki galo. Pati pabaiga, tiesa, mane šiek tiek ir nustebino, aš nesąmoningai maniau, jog
aklumas kaip epidemija ir toliau liks. Bet gerai, kad jau taip baigėsi, vis dėlto aš visada labiau linkusi prie
happyendo. Dar paminėsiu, kad skaitytoją knygos pradžioje gali sugluminti tokia skyryba, kur nėra nei šauktukų, nei klaustukų, o svarbiausia - tiesioginė kalba nėra išskirta. Bet kaip sakė Doriforė, paskui į tokį dalyką jau net dėmesio nebekreipiama, knyga "neša" tave tolyn, ir viskas. Pabaigai, jeigu reiktų šį kūrinį įvertint balu, duočiau jam 10/10.