Mano mažius ir kartais užlanksto taip, kad nors lįsk į žemę ir kažkodėl tuo metu juokinga nebūna
Maniškiui trys metai, veiksmas kilometrinėj maximos eilėj. Prisiminiau, kad dar kažko nepaėmiau, aišku nueinu ieškot, eilėj lieka mano vyrai. Grįžtu tekina, kad spėčiau, mano mažius visa gerkle "mama pareina" ir visa gyva eilė taip automatiškai į mane atsisuka ir juoką tramdo

Nu dar taip durnai niekad nesijaučiau, nesu iš tų gražuolių kur žmonės akim nulydi, o čia visi kaip vienas į mane akis blizgina. Stoviu raudona kaip burokas, mintyse "triaukščius dėlioju", kur žmonių kultūra.... žinau, kad išlėkiau ant smūgio iš namų tik į džinsus iš treningų peršokus, "špakliaus" nusprendus negadint. Nu bet ar reikia taip žmogų nužiūrinėt, visiem gi būna dienų kaip tyčia. Ale stoviu, kur dingsi
Vyras šnypščia į ausį kas čia įvyko ir žvengia. Taigi mano mažius eilėj stovėdamas ir sako tėvui "Tėti, žiūrėk kokia graži merga. Visai kaip mūsų mama"
Tad ko stebėtis, kai žmonės automatiškai atsisuka išgirdę skelbimą apie besiartinančią gražuolę

Juoko gal ir nedaug, bet nepatogumo tai sočiai