Kas lemia žindymo trukmę?

mano drauge turi igimta iskrypusi stubura, bet pasiryzo, labai norejo ir pasigimde vaikuti, nors gydytojai labai skeptiskai i tai ziurejo..kas toj istorijoj labiausiai ikvepia.,.ji savo mergyte ilgai maitino MP...
tiesiog...

Manyčiau pagrindinis ir lemiamas ilgo žindymo faktorius yra pačios mamos nusiteikimas ilgai žindyti.
Išmaitinau savo kūdikį beveik iki 3 metų ir labai dėl to džiaugiuosi, iš pradžių užsibrėžiau tikslą- šeši mėnesiai, kai man pavyko juos įveikt, nusprendžiau, kad galiu dar tiek, paskui dar ir dar, kol galiausiai teko "stabdyt arklius" , manęs laukė darbas, vaiko- darželis, o kadangi sūnui buvo beveik 3 metai, labai lengvai ir greitai susitarėm, kad jau gana.
Tas periodas nebuvo lengvas, vargino kėlimasis naktimis, aplinkiniai manęs nesuprato, nes taip ilgai maitinančių mamų aplink nebuvo, laimei, mano vyras puikiausiai pats laikėsi ir mane palaikė. Aš žinau, kad daviau savo vaikui tai, kas geriausia ir tas artumas, kurį patyriau man buvo pats maloniausias jausmas pasaulyje.
Beje, ką tik gimęs sūnelis labai sėkmingai ir taisyklingai pradėjo žįsti, ko kiti kūdikiai kartais nemoka. Kai išdygo dantukai- bandė kandžiotis, bet atimdavau krūtį ir aiškindavau, kad nebegaus, jei vėl mėgins, padėjo.
Visą informaciją, kaip vaikas turi apžioti spenelį, kaip ir kada maitinti, susirinkau dar iki gimdymo, man tai buvo aktualu, todėl nelaukiau kol kas paaiškins, pamokys, norėjau būti pasiruošus, lankiau kursus nėščiosioms, gimdyti važiavau gerai nusiteikus ir tikėdama, kad viskas bus gerai, juolab, kad dabar net neišėjus iš namų galima prisirinkt daug vertingos informacijos

visu 100 proc. su "...pagrindinis ir lemiamas ilgo žindymo faktorius yra pačios mamos nusiteikimas ilgai žindyti..."
pati nors dar maitinu apie 6 men. bet tikrai zinau kad dar ilgai maitinsiu, nes noriu. toks namo isitikinimas man padeda, zinojau kaip nesiosiu savo leliuka, zinojau kaip gimdy viskas taip ir buvo net dar geriau ir lengviau, ta pati esu sau "suplanavusi" ir del zindymo ir niekas man nesutrumpins siuo svarbaus proceso man ir mano vaikui, aisku jei dukryte paaugus pati neatsisakys, juk per prievarta jos nemaitinsiu.

Na is tiesu ne visom tas dziaugsmas duotas, kitos vos kelias dienas pasidziaugia tuo, veliau nebeturi to malonumo..
As pati maitinau iki 7,5, sakykim iki praejusio Vtad. Nutraukiau pati, nors dar turejau pienelio, bet ne del kokiu tai priezasciu, o tik del to, kad (nors man tai keista) mano maziukas nebenorejo maitintis krutimi nzn kodel..maitinau iki 5men daug kartu per diena kartu jau su ivesta darzoviene ir pan...6men gaves +papildomu kosiu nebenoredavo diena gerti... verkia kad nori gert, duodi, trukteli kelis kartus ir viskas, krimst ir spjauna verkia tada isigudrinau, kad nedingtu pienelis, maitindavau vakare pries miega, nakti pasikeldavau ir ryte(nes tada labai nemaste o apsimiegojes instinktyviai gere pieneli, be jokiu zaidimu..)... o paskutiniu metu net ir vakarais kandziojosi, nebegere...Nezinau, gal kazkur mano klaida padaryta...Kandziojosi o ne gere, zaide ir pan...Na bet yra kaip yra. Svajojau bent iki metuku ismaitinti..7,5men irgi manau neblogai..Kazkaip save guodziu, kad blogiau kai leliui pirmais men dingsta pienelis...Tikiuosi antrasis mus meilesnis siuo klausimu

Miela Mamukas***
Gal būt šis priežasties variantas Jums netiks, tačiau dažniausiai kūdikiai krūties atsisako, jeigu pradedami girdyti skysčiais iš buteliko per čiulptuką. Ypač jeigu čiulptuko skylė didoka ir pienas pro ją vos ne srove liejasi. Žindimas, palyginus su gėrimu yra šioks toks darbelis
Dar kita dažnoka ir šiam amžiui būdinga priežastis gali būti dėl dantų dygimo sudirgusios kūdikio dantenos. Kūdikis tada darosi nekantrus. Gal būt daugiau kantrybės reikėtų mamai. Be to, dantenų sudirgimą prieš žindymą galima apraminti ir specialiais tepamais vaistukais, pvz., Dentinox geliu.

Aš manau, kad gana dažnai žindymo trukmę įtakoja įvairūs medikai. Na bent aš taip iš savo patirties prisimenu. Kai maitinau pirmą vaikiuką ties kokiu 3 mėn. man pradėjo augti votys. Aš, aišku, nueinu pas šeimos gydytoją. To verdiktas - nutrauksi maitinimą, atsistatys imunitetas, praeis votys. Na aš nepaklausiau.... Toliau apie metus su kažkiek prasidėjo sūnui kažkoks mielinis grybelis burnoje. Aš jį nuvedžiau pas dermatologę. Ta išsiklausinėjus kokias kelias minutes labai baisėjosi, kad DAR TOKĮ ( ta prasme jau labai didelį ) maitinu, po to išrašė kažkokį tepalą, o aš namie pradėjau naršyti po internetą ar čia tik pienas kaltas. O ta tema radau patarimų, kad tereikia sumažinti cukraus kiekį - kažkuriam laikui išmečiau iš sūnaus raciono visus saldžius jogurtus, varškės sūrelius ir bėda kaip ir savaime išnyko ( tepalo atsisakiau, nes jis žiauriai alergizuodavo odą ). Po to antra kartą pastojau. Va tada atvirai pasakius ir pasimečiau - visur daug gana skirtingos informacijos: jokiu būdu ne ( apvalgys naują leliuką ) ; taip, bet tik iki 24 savaitės ( dėl gimdos susitraukinėjimų ); taip, drąsiai. Mano nėštumą prižiūrinti daktarė primygtinai siūlė iš karto nutraukti visas tas "nesąmones", bet aš kadangi buvau pasimetus, jos kaip ir nepaklausiau. Galų gale sūnus pats nutraukė maitinimą būdamas virš pusantrų metų ( kurį laiką valgydavo tik prieš užmiegant, o po ir visai nustojo ).
O kaip iš tiesų su žindymu ir nauju nėštumu - galima/negalima

manau svarbiausias mamos nusiteikimas vyro ir mediku palaikymas as gimdziau ne Lietuvoje,tad mediku palaikyma jauciau labai svarbu,niekad nepriekaistavo ir nesiule nutraukti maitinimo,nors mazas ir nepriaugdavo reikiamo svorio,bet tik dar labiau skatino maitinti ir vis ramino kad krepsininka auginu dar bunat ligoninej po gimdymo antra nakti mazius sukele triuksma,kad ir kaip bandziau maitinti niekaip nepavyko,po keliatos min atejo sesute ir pasiule su juo pabuti kol as ir jis nusiramins,net nesiule misinuko,nes iskart po gimdymo pasakiau kas pasiryzus maitinti pati (palatoje gulejome 8 ir tik as viena maitinau MP),po kokiu 15 min grizo su juo,jis jau beveik snaude tad galejau ramiai pamaitinti,sesute kantriai gera valanda sedejo su manim ir aiskino kaip teisingai paduoti kruti,todel jokiu bedu su maitinimu neturejau,nei mastitu,nei skilimu ar nugrauzimu o vyro palaikymas buvo labai sbarbus kai turejau grizti i darba (maziui buvo beveik 6 men) jis kas 3 valandas budavo pas mane darbe kad tik nenutraukciau maitinimo( as dirbdavau savaitgaliais),2 men teko nusitraukineti nes mazius budavo su mano mama kol as visa savaite dirbdavau,jau beveik buvo kilusi mintis baigti maitinti ir nusitraukineti,nes po puodelio su snapeliu,buteliuko niekad nedaviau,nelabai noriai imdavo kruti,bet issikelem i kita sali,tad as kuri laika buvau visad namie,tad vel pabandziau sugrizti prie maitinimo is kruties,pradzioj nakti ir ryte,po kiek laiko pries pietu miega ir galu gale vakare bet viena diena mazius (metu ir 4 men) pasake atia atia ir daugiau nebeprase,dar kuri laika nusiraukinejau,bet paskui aptingau ir metu ir 6men baigesi pienelis

sveiki,

labai noreciau patarimo kaip paskatinti pieno laktacija. prisiskaiciau visko. prof. Vitkausko knyga perskaiciau dar pries gimdyma, taciau ne viskas taip paprasta kaip rasoma. mano kudikeliui jau 11 dienu ir as vis neturiu pakankamai pienuko. maza to jauciu, kad jo mazeja. primaitinu mazyli misinuku, nes pienelio turiu labai mazai ir gydytoja butinai liepe primaitinti, nes kitaip kudikis badaus. duodu mazyliui valgyti is abieju krutu ir dar misinuko kad privalgytu. kartais pieneli nusitraukiu, bet vos po 40 ml. geriu daug arbatu, vandens, pradejau vartoti apilak tabletes, bet niekas neina geryn... nejau tai reiskia, kad negalesiu maitint savo maziuko? labai del to isgyvenu, nes noriu savo suneliui paties geriausio ir zinau, kad past tinkamausias maistas jam yra mano pienukas.

labai nenoriu prarasti jegu ir ryzto, bet su kiekviena diena vis sunkiau, kai matau jog buteliukas su mano pieneliu nepilneja

oi, kokia man si situacija pazistama. Nes man ligonineje irgi pareiske, kad as vaika badu marinu, nes vaikui krito gliukozes lygis. Kiek supratau, tai reiske, kad vaikas negavo pakankamai skyscio, priespienio. Ligonineje maitinau viena diena misinuku, tik tam, kad greiciau isleistu namo. Grizus namo, nusiraminau, nusiteikiau, kad noriu pati maitinti ir kad tas misinukas tikrai nepades siam procesui. Todel gal savaite ar dvi kankinausi su mazyle, ji verkia, o as vis tiek ja zindau. Tikejau, kad gamta viska sureguliuos. O kai per menesi priaugom virs 1 kg. nusiraminau. Beje, pieno nusitraukinejimas ir tikrinimas kiek jo yra, tikrai pieno nepagausins, o tik dar labiau itampos sukels. Man vien jau nuo tos minties, kad reiks piena traukt, pienas nebebegdavo ir as isvis nieko nenusitraukdavau. Jau simta kartu sakyta, kad negalima nusitraukineti ir tikrinti, tik nesuprantu, kodel dar vis gydytojai tai siulo daryti. Tiesiog reikia pasitiketi gamta. Man labai padejo ligonineje vieno gydytojo zodziai, kad moteriai, net nepagimdziusiai savo vaiko, nuo zindymo pradeda gamintis pienas. Tada as labai supykau ant saves, kaip cia taip, kad as negaliu maitinti savo vaikelio, as juk ji pagimdziau. Bet koks isikisimas i gamta, siuo atveju, misinukas tik trukdo susireguliuoti naturaliam procesui. Todel linkiu kantrybes. Bus dar daug visokiu situaciju, kai leliukas nenores zisti, spardysis zindant ir pan. Bet mes juos iveikem ir jau 6 menesius maitinames tik mamos pieneliu. man padejo nusiteikimas, kad vaikelio isgyvenimo instinktas yra labai stiprus, o pasikankinti savaite ar dvi nusiteikus, kad misinuko nera ir negali buti, viska sustato i savo vietas. Mamos organizmas prisitaiko ir pradeda gaminti pieneli. Viskas susitvarkys. reikia tik didziules kantrybes ir begalinio noro maitinti savo pieneliu bei pasitikejimo gamtos procesu. Dar svarbu ismokti teisingai priglausti kudikeli, kad jis taisyklingai zistu. Zindymo konsultantes gali padeti http://www.pradzia.org/node/427

as zindau jau tuoj 3m,ir sustot negalim o jau seniai noriu nutraukt, o man viska leme didelis noras kuo ilgiau zindyti kai aplink visi sake kad tuoj nustosiu.
o siuo metu tai reik daug kantrybes..

labai norėjau ir parašyti savo nuomonę šia tema. Pati auginu du vaikučius . Pirmąjį krūtimi maitinau iki 3metų 6 mėnesių ( dar tikrai būčiau maitinusi, bet pastojau su antru vaikučiu, tai maitinimą teko nutraukti ). Antrąjai mano 2metai ir šeši mėnesiai dar maitinu sėkmingai. Susimąsčiau kas lėmė ir lemia mano tokį ilgą maitinimą? Esu mama jau nejauna pirmagimio susilaukiau 30metų būdama. Visų pirma niekada, niekada nesuabejojau savimi, niekada... Nebuvo jokių abejonių, kad nėra pienuko, kad jo mažai, kad nepakanka, jei vaikutis verkia ar neramus niekada nekilo mintis kad tai yra todėl kad nėra ar trūksta pienuko. Maitinau kada tik kūdikis panorėdavo ir kiek norėdavo, dieną ir naktį. Tiesa gerdavau labai labai daug skysčių, o valgydavau ką širdis geisdavo.
Šiaip kas liečia nemaitinimą krūtimi tai manau meškos paslaugą padarė ir dirbtini mišinukai. Labai paprasta užpili vandeniu, pamakaluoji ir viskas... Gydytojau, sutikite, kad žmogaus mintis visagalė. Ar ne taip?
Papildyta:

žinokit ir man tas pats buvo. Aplinkiniai, bendradarbės vis užmesdavo , kad jau kaip baisu kaip baisu vaiką maitinti iki 3metų tai absurdas. Bet aš galvoju žmonės matyt baisumų nemato. Baisu, kai mama išsižada savo kūdikio, baisu kai mama kūdikį išmeta į konteinerį, kai jį badu marina. Dieve, mano , kad tik tokie baisumai būtų... Žmonės kartais šneka , kad tik šnekėti ir patarimus kvailus ir pavydžius sako. Protingas žmogus tikrai Jums pasakys esate ŠAUNUOLĖ. Skaitau, viena mamytė rašo kokia gėda, kai didelis vaikas prašo papo... O kokia čia gėda??? Taip komentuoti gali tik mama , kuri pati maitino neilgai. Sėkmės. Kaip sakoma nemeskite kelio dėl takelio.
Šiaip manau nereikia labai jau kaltinti gydytojų, artimųjų ... reikia visų pirma pačiai turėti savo nuomonę ir protą. Čia maždaug iš tos serijos gryžo vyras girtas, tai ne jis kaltas ale draugas koks kiaulė įpylė. Tai ir apie maitinimą tas pats savas protas reikalingas visur ir visada.

Labai norėčiau išsakyti savo patirtį ir paprašyti pagalbos. Pirmąją dukrytę maitinau 10 mėn ir labai sėkmingai. Nutraukiau todėl, kad pastojau (nors tai galbūt ir nebuvo geras sprendimas, bet čia jau kita tema). Antrąją taip pat buvau nusiteikusi žindyti ilgai ir sėkmingai, bet.....koją pakišo pats vaikas. Mažoji po gimimo numetė 300 g, pirmąjį mėnesį nepriaugo nė gramo, o antrajį mėn priaugo 400 g. Bet žiūrint į sausus skaičius, tai ji nuo gimimo svorio tepriaugo 200 g.... ir dėlto mūsų pediatrė mane labai "kankina" Įkyriai siūlo mišinuką, nes neva aš neturiu pakankamai pieno, vaikas neprivalgo, todėl neauga svoris. Bet aš matau, kad vaikelis sveikas, žvalus, vystosi normaliai ir daro tai, ką tokio amžiaus vaikai turi daryti. Mane vos ne kas savaitę vis siuntinėja svertis ir vis "gieda" savo giesmelę apie tai, kad neturiu pieno. O aš esu tikra, kad jo TURIU. Tiesiog nežinau, kaip atlaikyti spaudimą, ką man daryti ir įrodyti, kad vaikas sveikas, kad tie gramai nieko nereiškia, kad reikia žiūrėti į visumą, o ne į atskiras detales. Noriu, kad mane paliktų ramybėje ir galėčiau ramiai toliau žindyti savo vaiką