Sveikos visos

Ilgą laiką negalėjau prisiversti parašyti čia, per skaudu, bet daug sudėtinga... Ir nors dabar jau lengviau, tik pirmus žodžius parašiau ir ašaros upeliais... Rumbytės nebėra jau nuo Kovo 8, didžiulė tragedija įvyko, išbėgo mažylė į gatvę... Atrodo, sustojo mano gyvenimas ir tik neseniai pradėjau lyg iš naujo mokytis gyvent be jos, be savo vaiko

Nemoku žodžiais apsakyt, koks skausmas, koks liūdesys apėmė, tik raminamaisiais ir migdomaisiais gyva buvau, kitaip būčiau turbūt neišgyvenus. Kad ir kaip buvau prie jos prisirišus, įsimylėjus, niekada netikėjau, kad gali būti TAIP skaudu... Pernai, kai ji sirgo, buvau nusiteikus, kad greičiausiai tai jau paskutinės jos dienos, tačiau viskas vyko laikui bėgant, buvo galima tarsi atsisveikinti su ja, bet tada ji ėmė ir atsigavo

O dabar... Turėjau ją ir per sekundę netekau... Bijodavau vakare eiti miegoti, nes žinojau, kad atsikelsiu ir jos šalia nerasiu

Ir tik neseniai iš tikrųjų patikėjau, kad jos jau tikrai nebėra ir nebebus...
Kad ir kaip sunku bebūtų, reikia gyventi toliau, dabar jau nebepradedu žliumbt kaip mažas vaikas, pamačius bet kokį šunį gatvėj... O Rumbytės daiktai sukrauti stovi jau du mėnesius, kasdien matau tuos maišus, bet negaliu prisiversti kur nors juos nunešt

Tegu būna... Dėl kito šuniuko, šiaip visi sako, kad geriausias vaistas - naujas šuo, bet aš jo nenoriu jau vien dėl to, kad žinau, kad jis būtų pastoviai lyginamas su JA
Žinau tik tiek, kad tikrai nepaliksiu šitos forumo temos, visų jūsų ir jūsų šuniukų

Ir tikiuosi dar ne kartą juos sutikti... Kai bus šiek tiek lengviau

Nes dabar pamačius bišoniuką net kojas pakerta, netoli mano namų vienas gyvena, vieną kartą pamačius jį lauke net silpna pasidarė, gerai, kad mašinoj sėdėjau, kitu atveju būčiau turbūt nualpus

Ir dar tikrai žinau, kad ateity vis tiek turėsiu du baltus pūkų kamuoliukus ir jie bus ne mažiau mylimi, nei buvo JI

O antra ruja Rumbai prasidėjo praėjus lygiai pusei metų nuo pirmosios
Kaip gaila Flintuko, kaip jums čia taip nutiko? Nelabai ką žinau apie akmenligę