oj vargom mes su dičke... aš nesu jos tikra motina, ir ji su mumis gyvena daugiau nei pusmetį. į bet kokias mano pastabas būdavo vienas atsakymas: tu esi niekas (mama pasitengė, bet čia ne riebiausi pasisakymai).
mums teko su vyru suremt pečius ir stovėt kaip sienai, nes ji melavo, klykė, rėkė, šantažavo, grasino nuskriaust mažiuką, dusdavo, žiaukčiodavo, krisdavo ant žemės.... sąrašas be galo...
ėjom pas psichologus, soc. patarėjas ir taip toliau, nes iš pradžių galvojom, kad pagrindinės priežastys gyvenamosios šalies pakeitimas, nauja "mama". svarbiausia ką mes išgirdom, kad reikia griežtų taisyklių, kad vaikas jaustųsi saugus, ir kad taip elgdamasi mergina testuoja ribas.
nelinksmi buvo keli pirmi mėnesiai, ir nervas ėmė ir ašaros byrėjo.
galų gale išmoko kelias taisykles:
1. tėvai yra autoritetas - jokių derybų ar nuolaidų. kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir tai yra paaiškinama. nekeliamas balsas, nesigrąsinama diržais.
2. jei darai gėda žmonėse, sėdi ten kur svetimi nemato (isterija parduotuvėj - su tėtuku į mašiną, svečiuose klykiam mušamės - važiuojam namo). jokių derybų ar nuolaidų.
iš pradžių nelengva, bet rezultatai džiugina, nors ir iki tobulybės dar ojjjj kaip toli... pradžiai, bent atsikratėm keiksmų (keliom kalbom), į parduotuvę važiuojam beveik be problemų.
You wouldnt care what people thought of you if you realised how seldom they do.