QUOTE(Forget @ 2010 09 05, 12:22)
Aš tai suprantu. Nes visuomet tokiose knygose bandau rasti motyvų kodėl taip buvo elgiamasi, kaip sunki vaikystė paveikė žmogų, kas iš jo išaugo ir panašiai. Ypatingai įdomu, jei žmogus tiek pasiekęs kiek Pelzer.
Papildyta:
Ir šiaip patinka knygos, kurios remiasi tikrai išgyvenimais, nebūtinai apie vaikystę. Esu dokumentinių, autobiografinių knygų mėgėja.
Dokumentinės / autobiografinės knygos - labai platus žanras.
Mane stebina būtent "
misery memoirs" ažiotažas - kad tiek daug yra jų skaitytojų, kad tų knygų tiek masiškai "prikepta", kad jos keletą metų vieną kitą keisdavo perkamiausių knygų sąrašuose. Na, vieną ar dvi tokias knygas perskaityti - ok. Bet skaityti dešimtis knygų apie traumuotą vaikystę... Nebent psichologams.
Ai, aš daug populiarių reiškinių nesuprantu - pvz., "žvaigždžių". Man žvaigždės - tai tos, kur danguje naktį šviečia

Ir labai buvo liūdna, kai prieš keletą metų lankydamasi Londone sužinojau, kad planetariumas uždarytas, o jo patalpas perėmė šalia įsikūręs vaškinių figūrų muziejus (dar vienas reiškinys, kurio nesuprantu

).
QUOTE(martux @ 2010 09 05, 21:40)
Parsisiunčiau filmą "Mergina, kuri žaidė su ugnimi", bet taip pat ugdau valią, tik pažiūrėjau, kad filmo pradžioje jau rodo tai, ko knygoje net po gero trečdalio dar nėra...
turbūt pakliūsiu ir aš į šių knygų verpetą. Bendradarbė žadėjo paskolinti. Tik va kaip reiks rasti laiko skaityti per rugsėjo darbų maratoną, dar nesugalvojau