Guerlain L'Heure Bleue (EDP)
Keletas išmainytų mililitrų atomaizeryje... Pirmas papurškimas - o dieve, Mona di Orio? Kurie?
Gėda prisipažinti, bet Minervos blog'ą ir jos įspūdžius paskaičiau jau po išmėginimo - šiaip tiesiog be jokių išankstinių nusiteikimų aklai paėmiau mainams nežinomo kvapo atomiką, žinojau, kad tokie yra, bet niekada nesigilinau... Pasijutau, tarsi būčiau patekusi į parfumerijos pasaulį ne iš tos pusės. Mona di Orio mane buvo sužavėjusi, bet tarsi kokia nepagaunama paukštė ar neįgyvendinama svajonė pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis iš rankų išslįsdavo ir liko tik mėginukų, atomaizerių ir atminimų pavidale. Tai ir nebežinau kurie, o gal net ne vieni jos kvepalai man yra mėlynosios valandos sesuo dvynė, tik pats pradmuo daug priimtinesnis (pakartota ir tėra tik pakartota). Pratestavusi Shalimar pagalvojau, kad labai daug bendra su Mona di Orio Amyitis, bet... Na daug juk panašių kvepalų, maža ką, gal netyčia... Bet šį kartą...
Pati Mėlynoji valanda. Pudriškas, gaubiantis, stiprus, bet kartu neapsakomai lengvas kvapas, gėlės, švelnumas, labai moteriškas aromatas. Būtent tai, ko norėjau, ieškojau, įsivaizdavau kaip norėčiau kvepėti. Trapumas ir stiprybė viename - išraiškinga, bet neslegia, tarsi plevena ore, yra, o atrodo, kad tai tik iliuzija.
Žinoma, vargiai ar pasakysiu ką gražesnio, kas jau pasakyta - švelnios nedusinančios dulkės, prieblanda, neišvengiamumo jausmas. Pro akis prabėgo daugybė nebylių senovinių nespalvotų filmų fragmentų, kažkodėl geležinkeliai, dūmijantys garvežiai, moteriškės senoviškomis skrybelaitėmis ir uniformuoti vyrai (gal tikrai juose įkūnyta karo nuojautos dvasia, aš nebuvau skaičiusi apie jų sąsajas su karu), cigarečių dūmų kamuoliai, pro kuriuos vos matosi kas aplink. Ir tas trapumo arba šios akimirkos jausmas.
Kvėpinčiausi jais turbūt tada, kai įskaudina, norėtųsi pravirkti, bet žinai, kad turi išlikti rami ir be jokių emocijų, tada, kai žinai, kad kažkas jau baigėsi ir niekada nebebus taip, kaip buvo, kai artėja neišvengiami pokyčiai. Tie kvepalai - tarsi nematomas šydas, už kurio gera pasislėpti, nes žinai, kad pro juos mataisi kitokia, nei esi. Etapo, kurį reikia tiesiog išgyventi ir kai nieko negali pakeisti kvepalai, primenantys, kad viskas laikina. Jeigu tai būtų poezija - man jie nuskambėjo Jeseninu -
Все пройдёт, как с белых яблонь дым.
Istorijos pabaiga? Pakvepėjau pusdienį, susiradau, nusipirkau, be jokių blaškymųsi ir svarstymų. Į artimųjų klausimą ko nori gimtadieniui - ačiū, jau nusipirkau dovaną ir daugiau nebenoriu nieko, išskyrus tai, kad galite pasirašyti ant dėžutės "parėmiau šį pirkinį"...
rusma, aš esu labai neabejinga L'Heure Bleue. Jeigu reiktų išsrinkti vienus vienintelius kvepalus, šie man būtų rimti pretendentai. Tiesa, jų EDT ir EDP versijos labai skiriasi. O priimtiniausia mano nosiai yra PP. Aišku, ji neįkandama man einamuoju metu.
Bet buvo taip gera gera gera skaityti, kad dar kažkam irgi taip patiko šie kvepalai