Šiandien testavau

Green, green and green by Miller et Bertaux

kvapas atitinka pavadinimą. žalias tačiau ne žalias-citrusinis, o žalias-žolelinis. pradžia - gan kartoka, aštri, tokia žaižaruojanti. nemažai vetiverio. po poros minučių ėmė kamuoti dežavu ką jie man primena... paskui toptelėjo, ogi - Hermes Un Jardin en Mediterranee laaabai panašu, nors natos skirtingos. kvapas beveik nekinta, tik sušvelnėja. gal ne itin ilgai laikosi, bet vasarai būtų labai mielas.

Guerlain Mitsouko (edt)
Vaikystę primenantis, bet toli gražu nevaikiškas kvapas…
Kiek aštrokos pirmosios natos atsiskleidžia Cartier Panthere pakartojimu. Bet tik minutę ar dvi. Vėliau panterinė iliuzija dingsta ir lieka… vaikiškas muiliukas. Ilgai, kantriai, baugščiai laikosi arti odos „neparfumuoto“, sveiko (rekomenduojamo kūdikių odelei), švelnaus mano vaikystės tarybinio muilo (greičiausiai latviško) kvapas. Ne man vienai - uoliai kaišioju riešą MB – pauostyk, čia dar vienas kvapas „su istorija“. Muilas… Tai buvo jo žodžiai – žinai, kažkur skaičiau, kad po pirmo pasaulinio karo muilas buvo itin brangus, galbūt tai ir yra muilo, kaip tuometinės prabangos rodiklio, kvapas. Po kokios valandos ar dviejų baugštusis „muiliukas“ įsidrąsino – švelniai pradėjo sklisti jaukus, labai mielas gėlių ir vaisių kvapas. Rožių nepagaunu, man ryškus alyvų aromatas, jazminaitis. Laimė, cinamono taip pat nesugaunu nė užuominos (vengiu jo kvepaluose, dažniausiai mane erzina). Labai gražiai kyla nuo odos – nereikia kaišioti riešo prie nosies… Šleifas man daug gražesnis, nei tai, kas nusėda ir laikosi ant odos. Įsigysiu. Anksčiau ar vėliau jie stovės mano lentynoje. Dar nemėginau EDP. Bet šie man būtų nuostabus, ramus kasdieninis kvapas. Nepajutau šventiškumo. Tik švelnius prisiminimus apie vaikystę.

Atmintis sugrįžo - jie man giminiuojasi ir ryškiai primena Paco Rabanne 1 Million

Dar pora šios savaitės testavimo įspūdžių:
J. Statkevičiaus kvepalai
Ilgametė dilema - pabandyt iš patriotinių sumetimų ar visgi nekišt nosies - vis tiek ne mano kvapas išsisprendė - įkišau...
Tik atsirado nauja dilema:
J.Statkevičius = Etro Messe de minuit + Chopard Madness arba EL Amber nude . Tik kažin kurie labiau... Žinau, kad nesužinosiu, nes tikrai nesiryžčiau sumaišyti dviejų skirtingų gamintojų kvepalų ir užsipilti ant odos - bijočiau nežinomos reakcijos. Jumoras aišku. Bet be smilkališkumo yra dar kažkas labai mediciniško sterilumo prasme. Pasirodė puikiai išbalansuotas kvapas - nieko nei per daug, nei per mažai. Nepasakyčiau, kad "susilydžiau", bet suabejojau - pirkti didesnį kiekį Messe de Minuit (senokai planavau) ar visgi nusipirkti Juozuko kvepalus. Abiejų man tikrai nereikia, nes pravėsę man jie abu kvepia labai panašiai - šiltai ir bažnytiškai, Messe tampa nebesaldūs, o "Juozas" - be aukštų sterilumo priduodančių natų... Nesu tikrai ar tik susivaideno, nes betaupydama mažučio atomiko turinį pasipurškiau itin kukliai ar laikosi jie nekaip - po poros valandų nebeliko nė pėdsakų .

Idole by Lubin
Net nežinau, nuo ko pradėti. Turbūt nuo to, kad kaip džiaugiuosi eilinį kartą netapusi svetimų liaupsių auka... Pirmi kvepalai mano gyvenime, kurių bazė tiesiogine to žodžio prasme man "per dantis eina" (salsvumas, kutenantis dantis - man taip būdavo nuo kai kurių garsų, bet nuo kvapų - iki šiol ne ... )

Įdomus kvapas - jeigu kam kada reikėtų įvardinti odontologiškiausią kvepalą - tai šių viršutinės natos mano smeginims yra identiška kopija vaistų, kuriuos gydydami kanalus (ar liaudiškai marindami traukydami nervus) naudodavo, o gal ir tebenaudoja dantistai. Neilgai. Vėliau kažkas panašaus į Cartier Drakono bučinį, alkoholiško, sirupiškai saldaus, žolelinio. Stipriai tvyro ore, duodami subtilias (o gal ir ne visai) užuominas, kad kažkur šalia yra prabangaus alkoholio, kuris garuoja, garuoja, garuoja... Beje, vidurinės natos man labai malonios ir jeigu nebūtų dantis kutenančios pabaigos, aš jais susižavėčiau. Bet dabar - esu labai laiminga turėdama vos kokius 3 ml. Pats tas kiekis

Statkevičiaus kvepalai bent jau man laikosi laabai gerai. Nors man patinka ir Messe de Minuit, bet rinkčiausi Statkevičiaus kvapą (ir jau labai jų noriu). Nes Statkevičiaus visgi yra labiau dėvimi. O Messe de Minuit aš tikrai ne kiekvieną dieną galėčiau kvėpintis, netgi, sakyčiau, pakankamai retai. Etro man labiau sukelia asociacijas su senove, kaimiškomis močiučių spintomis, labai nostalgiškas kvapas (teko girdėti, kad kai kuriems jis net liūdesį, ašaras sukelia). O Statkevičiaus kvepalai man asocijuojasi su bažnyčia.

Idole Lubin man irgi labiausiai patinka vidurinės natos. Viršutinės natos primena ne vaistus, o labaui daug alkoholio su prieskoniais. Jų bazė man irgi mažiausiai įdomi iš visos šių kvepalų kompozicijos.

Ingėnai, dėl Messe de Minuit labai pritariu - man jie irgi kvepia senovine mano močiutės troba Aukštaitijoje, atrodo, net sienos, senoviniai baldai, rakandai prisigėrę to kvapo. Močiutė mirė kai man buvo kokių 11 metų ir nuo tada nesu tame name buvusi, bet tobulai prisimenu kvapus - sena mediena persipina su dūmais. Aš irgi nesikvėpinčiau kasdien tokiais kvepalais, bet ir J.Statkevičiaus kvepalus labiau norėčiau turėti ne todėl, kad kvėpinčiausi jais eidama į darbą. Norėčiau turėti greičiau iš patriotinių sumetimų ir tam tikrai nuotaikai. Šilta ir dūmų prisigėrusi mediena man vienas pagrindinių akcentų jų abiejų "pabaigose", tik pradžios visiškai visiškai skirtingos.

rusma, prašau patikslinti, apie EDC ar EDT ''Messe de Minuit'' versiją kalbate. Mano nosiai viena nuo kitos jos laabai skiriasi.

EDC. Nesu mėginusi EDT (net nežinojau, kad tokių yra - visur kiek esu mačiusi pirkti - tik EDC )

Gal galima plačiau, kuo jos skiriasi?

Aš tai net nežinau, kurios iš jų kelis ml turiu atomike

rusma, labai įdomūs įspūdžiai.
O man Statkevičiaus kvepalai ganėtinai skiriasi nuo Messe de Minuit (turiu EDC). Sutinku su Ingėnu, Statkevičiaus mano nosiai žymiai labiau dėvėtini - švarus, elegantiškas, sausokas kvapas, man bažnyčios net neprimena, mielai jai kvepinuosi.
O su MdM mano santykiai įdomūs - nusipirkau likutį neuostydama, ir dabar praeidama pro kvepalyną vis įkišu nosį į juos, bet kur eiti jais pasikvėpinus dar nesugalvojau Gal į bažnyčia Ten su jais pritapčiau, nes man tas kvapas visiškai bažnytinis, ir nesuprantu, ar jis mane traukia, ar atstumia. Todėl pamedituoju ties jais, ir kol kas neapsisprendžiu, ar reikia man jų, ar nešti į išparduotuvę.

vasarą sodyboj atidariau spintą su senom pintinėm, tai kvepėjo kaip Messe de Minuit EDC...

Man MdM labiau patinka uostyti, o ne kvėpintis Bet kvapas tikrai įdomus.
O va su Juozuko kvepalais drąsiai galiu eiti į trasą

Prisiminiau vieną savo neseną šunybę. Kartais virtualioms draugėms, su kuriomis keičiamės atomikais, mėgstu įpilti kvepalų ir neužrašyti pavadinimų. Po to paklausti įspūdžių. Tai viena iš jų gavo Messe de Minuit. Ir iš karto žmogus parašė - bažnytinis, smilkalinis, ar nebus čia Etro, nes kažką panašaus apie vienus jų kvepalus skaičiau. Matyt daugumai jie plukdo asociacijas su bažnyčiomis. Man - ne visai, tik iš dalies. Kaip sakiau - siejasi man su sena troba, šilta, gyvenama. Smilkalai juose - taip - bažnytiniai. Bet pats kvapas gi šiltas. O bažnyčios man asocijuojasi tik su šalčiu. Man ten beveik visada šalta - žiema tai ar vasara...

Su Etro, turint jų keletą, galima smagiai pažaisti juos sumaišius - turiu kelis Etro ir galiu kasdien turėti naujus kvepalus. Man tai vienas didžiausių jų privalumų . Tą patį Messe galima padaryti visai dėvimą . Jeigu rinktis gryną kvapą, taip, aš irgi sutinku su jumis abiem, Statkevičiui teikčiau pirmenybę pagal priimtinumą kasdieniam dėvėjimui.