QUOTE(Gordon @ 2010 11 19, 06:12)
Galima buti 100 partneriu turejus, bet jei myli vienas kita, kitu nenoresi. Juk manau dauguma musu cia esanciu buvome bent karta isimyleje. Pamenate ta jausma? Ar norejosi tuo metu kitu...? Ne.
Didžiausia bėda ta, kad įsimylėjimas (nepainiokim su meile) sąlyginai greit praeina....
QUOTE(Mirtenė @ 2010 11 19, 10:41)
O, kad visi tuo klausimu galvotų taip, kaip tu. Čia neseniai vienas vaikinas teigė, kad jei moteris papasakoja ką iš praeities, simpatija ir jausmai jai smarkiai sumažėja...O kad moterys labiau smerkia, tai tas tiesa, ir neaišku, kodėl taip yra.
Man tai pakankamai aišku. Todėl, kad negali, o paslapčia labai nori gyventi (labai dažnai tai tolygu visuomenės nerašytų taisyklių laužymui...) taip, kaip tos, ant kurių dergiasi
QUOTE(KlausykŠirdies @ 2010 11 19, 11:49)
nebutinai. Zmones, tureje ne viena partneri daug tiksliau zino ko nori is gyvenimo ir santykiu. Nesutinku su tokia versija is esmes.
Nebūtinai. Buvusių partnerių (santuokų) turėjimas jau savaime reiškia, kad žmogus nesugebėjo išlaikyti, kurti santykių (ar pasirinkti jiems tinkamo žmogaus). Žodžiu, minusas. Tuo labiau, kad ir statistika tai paliudija: antrosios ir sekančios santuokos išyra dažniau (procentaliai) negu pirmosios. Be to, sutikę naują žmogų gal ir nekartojame senų klaidų (nors irgi dar klausimas), tačiau pridarome daugybę naujų. Gal būt iš dalies ir dėl to, kad patys sau galvojame: "va, dabar tai jau pasimokiau ir žinosiu, kaip reiks kitą kartą" ir tuo pačiu tampame mažiau budrūs savo klaidoms.
Manau, tavo frazę galima būtų perfrazuoti taip: žmonės daug tiksliau žino, ko nenori iš santykių, bet ko tiksliai jie nori, vis dar jiems paslaptis.
QUOTE(KlausykŠirdies @ 2010 11 19, 13:12)
Papasakosiu pora paskutiniu atveju...
Iš vienos pusės gerai, kad "neapankate" ir matote, kas negerai. Iš kitos... Situaciją mes linkę vertinti pasitelkdami tik tai, ką patys žinome ir suprantame. Kartais tai tas pat, kaip esant 10-ies metų skaityti Nyčę - lyg ir mokam skaityti, suprantam žodžius, bet labai daug kas lieka mums paslaptyje, daug ko nematom ir nesuprantam, tad po kelių perskaitytų puslapių metam knygą į šalį, nes ji baisiai nuobodi ir neįdomi.
Man kartais iškyla klausimas, kur ta riba, kai žmoguje matomas trūkumas mums nepakenčiamas tik todėl, kad esam riboti ir netolerantiški, o kur jau mūsų pastabumas yra mums draugas, nes padeda pamatyti ir įvertinti tai, dėl ko su žmogum neverta kurti artimų santykių?

O gal tai nuo kiekvieno individualiai priklauso? Ar yra kažkokie minusai (tokie kaip alkoholizmas, egoizmas etc.), kurie minusai yra kiekvienam?
QUOTE(Priklausoma @ 2010 11 19, 13:37)
1. jei moteris nepajunta traukos iškart-netikiu, kad ji atsiras vėliau...geismas yra geismas.
2. Vyras, iki tokio amžiaus ir nieko neturintis-jis ir neturės nieko.
1. O gal moterį traukia tokie dalykai, kurie iš karto nematomi, t.y. atsiskleidžia tik vėliau ir yra kur kas stabilesni? Juk ta aistra "noooooriu, nors negaliu paaiškinti, kodėl" anksčiau ar vėliau praeina.
2. O gal žmogus ir neturi tikslo "turėti" (iš serijos "man pinigai nesvarbu")?
Na, čia bendrai klausiu, nes 'n' vaikų ir 'k' iširusių santuokų kažkodėl neįtikina, kad "nieko neturėjimas" buvo sąmoningas
QUOTE(Gordon @ 2010 11 19, 23:13)
Naivu yra taip imti ir susileisti. Zmogu, su kuriuo nori susieti gyvenima, reikia pazinti, pabendrauti pakankamai ilga laika, stebeti iprocius, gyvenimo buda ir t. t., o ne taip kad jau is karto myliu... Uzsideda moterys rozinius akinius, o paskui stebisi, kas atsitiko mano brangiausiajam, kai susituokem, taip pasikeite... Tai ne brangiausiasis pasikeite, o roziniai akiniai nukrito, kuriuos PATI moteris del savo naivumo ir uzsidejo. Vos pamacius zmogu suprasti, kad jis yra vertas savtuokos ir buti tavo vaiku tevu, yra NEIMANOMA!!!!!!!!!! Is pirmo zvilgsnio galima ivertinti tik isvaizda, o kaip vidines savybes, kurios santykiuose reiskia ypac daug?
Intuicija, nuojauta, ekstrasensorika, pasąmonės galia - vadinkit tai, kaip norit, tačiau tai nėra meilė iš pirmo ar kažkelinto žvilgsnio. Ir, manau, tai neturėtų būti pagrindinis kriterijus renkantis sau žmogų, tačiau jeigu žmogus visiškai atitinka tavo susikurtą idealą, gal net ir aistrą jam jauti, verta susimąstyti, jeigu kažkas giliai viduje sako "ne". Niekada netikėjau paranormaliais reiškiniais, taip sakant, esu mokslo žmogus ir norisi mokslinių paaiškinimų viskam, tačiau kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad mokslas nėra pajėgus visko paaiškint. Mums taip norisi viską apskaičiuoti ir suspausti į mokslo rėmus, kad nebemokam įsiklausyti į save. Juk mes patys geriausiai žinom, ko mums reikia. Dargi - ne tik nemokam, bet dažnai užgniaužiam menkiausias pasąmonės pastangas kažką pasakyt.
QUOTE(Forget @ 2010 11 20, 12:35)
Yra toks dalykas kaip nuojauta. Kai susipažinau su savo vyru, man jo išvaizda stilius nelabai imponavo, šiaip net nebūčiau ėjus susitikti.
BET kažkodėl nuojauta liepė eiti ir pažinti tą žmogų, kuris atsiskleidė daug vėliau. Dabar džiaugiuosi, kad klausiau ką sako šeštas jausmas

jei mažiau klausytume proto, o daugiau širdies, tuomet pažintume žmones ir gal tarp tų "visai netinkamų" kandidatų atsirastų visai tinkamas
Man labai dažnai nuojauta liepia eiti ir pažinti. Net ir tais atvejais, kai pažintis pasmerkta baigtis labai greit, tačiau gaunu neįkainojamų patirčių iš jos.
P.S. Nepainiokit "šešto" jausmo su širdies balsu. Širdis - tai tik raumuo
QUOTE(Gordon @ 2010 11 20, 15:41)
Na, cia jau reikia buti neeilinei grazuolei, kad visi vyrai taip jau ir noretu.
Tai pripažįstat, kad vyrai yra tokie paviršutiniški, jog jiems nereikia "ilgų mėnesių susipažinimui ir pažinimui, įpročių išsiaiškinimui ir dar, bala žino, kam", kad norėtų moters - užtenka tik išvaizdos?
QUOTE(wit @ 2010 11 20, 15:45)
galiu pasakyti tik tiek kad retas vyras draugauja be jokių pašalinių minčių

ir dar retesnis sugeba atskirti kad tu jam rodai tik draugiškumą ir nieko daugiau

(nekalbu apie draugus kuriuos pažįsti senai ) , tačiau jei susipažinus bendrauji lengvai ir parodai nors kažkokį susidomėjimą (kaip žmogumi), dažnas prisikuria istorijų kaip tu čia juo susižavėjai ir jei laisvai bendrauji tai vadinasi nieko prieš neturi prieš artimesnius ryšius...
Man neseniai buvo situacija su vienu grupioku. Kažkaip pradėjom dažniau ir daugiau bendraut, diskutuot iki panakčių apie viską - man buvo įdomu. Tik paskui buvau gerokai nustebinta, kai jis lyg teisindamasis bandė mane įtikinti, jog mums ne pakeliui, jis "ne toks" ir pan. Trumpai tariant, jis manė, jog aš jį kabinu

Bet aš net minties tokios neturėjau, nors jis kaip žmogus iš ties yra labai įdomus, protingas, su juo apie viską galima pasišnekėti ir esu gavusi nemažai gyvenimiškų patarimų iš jo. Bet va kartais susimąstau, gal mano bendravime riba tarp draugiškumo ir flirto, kabinimo yra labai menkutė, kurią ne visi pastebi?
QUOTE(Gordon @ 2010 11 20, 16:09)
Moterims pacioms butu zymiai paprasciau, jeigu is karto
ieskotu tokio, kokio joms reikia, o ne isikliopintu visokius neaiskius veikejus ir paskui temptu juos ant savo kurpalio. Yra gi tu vyru, galima rasti toki, kuris atitiks, reikia tik paieskoti.
Štai ir grįžom prie temos esmės

Kai kurios labai ilgai ieško. Savo kely sutinka labai daug neaiškių veikėjų, kurių ant savo kurpalio tempti nenori, todėl paleidžia. O kiti ir skalambija, kad paturėjo "dar vieną" ir pametė, nes nežino, ko nori