Nuo vasaros pabaigos perskaiciau kruva knyga, cia kelios labiau isiminusios. Jau net nepamenu, gal apie kazkurias jau rasiau

, tai nepykit, jei pasikartosiu.
Kazuo Ishiguro "Nocturnes" (Noktiurnai) - 5 trumpi apsakymai, juos sieja muzika ir gyvenimo ironija/paradoksai. Buvo malonu skaityti, apsakymai persmelgti Ishiguro tipiskos nostalgijos, bet vietomis istorijos atrode labai jau pavirsutiniskos (gal apgaulingas ispudis, bet niekur giliau "nukeliauti" nepavyko), kitos akivaizdziai komiskos/farsiskos (vel gi farso prasme pasirode per daug akivaizdi). Verta demesio knyga, bet Ishiguro sedevrams neprilygsta.
Ir toliau su pasigardziavimu skaitau
Isaac Asimov Foundation serijos knygas, beliko 3 paskutiniosios (pgl parasymo data, o ne pasakojimo chronologija). Jau senai tokio malonumo nebuvau apturejusi, panasu i paauglystes laikus, kai pasinerdavau i pvz Diuma muskietininku pasauli ir niekas aplinkui nebeegzistuodavo. Jei galeciau, skaityciau non-stop
Andrei Makine "The woman who waited" (Moteris, kuri lauke) - meistriskai parasyta, grazi kalba, grazus vaizdai, bet kartojasi "Prancuziskojo testamento" tema, nuotaika ir t.t. Neitrauke.
Michael Dibdin "End games" (?Paskutiniai zaidimai) - kazkada buvau pasizadejusi Aurelio Zen serijos nebeskaityti, pirmosios 2 knygos buvo nieko, bet treciaja numeciau nebaigta, labai jau erzino nuspejamas, nerealus siuzetas. "End games" lyg ir paskutinioji is sios serijos, neblogas "italiskas" detektyvas, nors pabaiga ir vel labai jau nekokia (su siuzetu susitaikiau, nerealus, bet tas buvo aisku nuo pradziu). Vienintelis dalykas, kuri prisiminsiu (jei tai tiesa - dar netyrinejau), tai knygoje aprasomas kulinarinis faktas, jog pomidorai nera tokia italiskus patiekalus dominuojanti darzove, kaip mums atrodo. Zen mama is Venecijos niekada su pomidorais nieko negamino ir vadino juos "tu pietieciu maistu" ar kazkas panasaus.
Su prisokimais skaitau (ir jau beveik baigiu) labai neiprasta knyga -
James A.Michener "The Source", (Saltinis) isleista 1968. Storule 1088 psl knyga apie ... beveik viska. Archeologai 7-aje desimtmetyje (XXa) pradeda kasineti viena piliakalni Izraelyje ir pasiekia vis ankstesnius civilizacijos sluoksnius. Paraleliai pasakojama zmonijos istorija nuo urvinio zmogaus iki musu dienu sioje Izraelio dalyje (ir ne tik), ypac daug demesio skiriama religijos/religiju/judaizmo atsiradimui ir visai zydu tautos istorijai. Kadangi niekada labai tuo nesidomejau, tai man tikrai idomu. Pasikapsciusi radau, kad autorius garsejo nepaprastai kruopsciu ziniu/istoriniu faktu rinkimu ir pasiruosimu knygos rasymui, tai esu linkusi priimti beveik viska uz gryna piniga. Tiesa, vietomis tos trumpos, vis kita laikotarpi atspindincios istorijos pradeda erzinti, nes skaitosi kaip biblijines pasakos apie nepaprastai dorus, savo religijai istikimus, uz ja savo ir savo vaiku gyvybes atiduodancius zydus. Bet tuo paciu scenos, gyvenimo budas meistriskai aprasyti, spalvingi ir gyvi kaip Breigelio paveikslai. Rekomeduoju.
Gal siam kartui uzteks...