Sveikos, busimos ir esamos mamytes. Papasakosiu savo istorija, kuri, manau, kai kurias moteris privers susimastyti...
Kai pirma karta pastojau man buvo 21 metai, vyrui 29. Abu jauni, sveiki, nerukantys ir negeriantys, gimineje nei pas viena nebuvo jokiu apsigimimu ir t.t. Taigi, jokios tikimybes, kad galime susilaukti nesveiko vaikelio. Lankiausi pas daktarus kaip priklauso, karta per menesi. Leliukas vystesi puikiai, pirmieji judesiukai laiku, pirmasis susipazinimas darant echoskopija su puikia, zvalia, sveikute mergyte. Ir taip iki sptinto menesiuko (31 sav.) Na, ka reikia tikriausiai ruostis ir savo maziukes sutikimui. Uz poros dienu isleidimas i dekreta ir pora menesiuku laukimo, bet... Viena diena judesiukai labai silpni, kitos dienos rytas as jau pas daktare ji padaro echo ir paziurejusi i mane sako : as labai abejoju ar tu turesi gyva vaika. Kadangi mergaites sirdis pradejo plakti jau kas antra duzi, vadinasi ji mirsta.
Ji parase siuntima i klinikas, mes i jas skriste nuskridome, o ten daktare paziurejusi sako NEBEGYVA. Taigi, teko gimdyti negyva vaikeli. Pradejo skatinti gimdyma, dvi paras kankinausi, o niekas ten nesidare, kadangi leliukas dar visiskai nebuvo pasiruoses isvysti pasauli. Trecios paros ryta, po ilgu kanciu pagimdziau negyva savo 910 g, 43 cm ugio savo svajoniu mergaite. Ji buvo nuostabi, tik labai mazute ir visa melyna melyna... Buvo baisu...
Padare tyrimus, del kokiu priezasciu ji mire ir paaiskejo, kad mano vaikutis turejo Edwards'o sindroma. Mes ja palaidojom, nes tai buvo musu kurinelis ir jis buvo pats nuostabiausias.
Dabar as laukiuosi antra karta ir si karta as turiu pamoka, kurios kartoti tikrai nenoriu, nes isgyventi tokius ivykius yra begalo skaudu. Dabar pasidariau genetinius tyrimus echo ir paeme krauja is venos, siandiena buvau klinikose pasiimti atsakymu. Ir vel esu neviltyje, skausme ir laukime, kadangi tyrimai rodo didele rizika pagimdyti Edwards'o sindroma turinti vaikuti 1:144. Manes laukia vaisiaus vandenu tyrimas ir tuomet paaiskes, ar vel nelemta patirti motinystes dziaugsmo ir isgyventi visus tuos ivykius, kuriuos paslepiau giliai sirdyje... Dalinuosi sia baisia patirtimi, kad daugelis mamyciu pasidarytu genetinius tyrimus, kurie galbut padetu isvengti tokio baisaus skausmo, kai netenki taip ilgai laukto ir mylimo vaikelio.
Papasakojau savo istorija ir siame forume, nes is tiesu tai, manau, kad ji cia labiausiai ir tinka
Papildyta:
Toliau pratesdama galiu pasakyti, kad pagaliau visi rupesciai, vargai ir kosmarai baigti. Siandiena suzinojau vaisiaus vandenu tyrimo rezultatus. Mes turesime 100 proc sveika berniuka!!! labai dziaugiuosi, nes tas ilgas tyrimu kelias buvo sunkus. net nesinori pasakoti visu proceduru blogybiu, kurias patyriau, nes nenoriu nei jums kelti baimes kokios, nei pati prisiminti, bet as asmeniskai daugiau nebedaryciau jokiu tyrimu, per daug turbut psichologiniu kanciu, kurios kenkia kudikiui. Beje, pasirodo pasitvirtino mano motiniska nuojata, kuria as visda ir pasikliausiu ateityje. As tikejau atrodo, kazkas man viduje knibzdejo, kad nereikia tu tyrimu, nes viskas gerai, as jauciau lygiai taip, pat kaip jauciau, kad laukiame berniuko ir kai suzinojome nebuvo jokia naujiena, o ana karta kai laukiausi as jauciau, kad neturesim mes tos mergytes atrode, kad kazkas nutiks taip ir buvo, ir beje zinojau kad nesioju mergyte, pati kai tik pastojau pasakiau. Na, bet cia kiekvienos asmeninis reikalas. Kai dare vandenu tyrimus tai man skaudejo ir normaliai, bet gal del to, kad buvau labai isitempusi ir pries pat duri daktaras sako "kai persileisi, nekaltink manes". Tai visa diena verkiau, kazkaip po jo zodziu atrode, kad ta persleidimo tikimybe ne 1, o 90 proc. Na, dabar kai suzinojau, kad viskas ciki jaudinuosi, kad tik vandenu tyrimas nebutu pakenkes vaikuciui ir pan.
Na, ka Kovo pradzioje laukiame stebuklo, o dabar laukimas ir didelis rupinimasis savo Tuktuku berniuku O jums, mielosios, tik geru emociju nestumo metu ir tyrimo rezultatu laukimo metu!!! Beje, apie genetinius tyrimus viska zinau, tad jei kils kokiu klausimu rasykit, mielai atsakysiu. Na, zinot kai toks kelias praeitas tai tiek informacijos suzinojau ir tuo paciu visus visus tyrimus patyriau savo kailiui.
Kai pirma karta pastojau man buvo 21 metai, vyrui 29. Abu jauni, sveiki, nerukantys ir negeriantys, gimineje nei pas viena nebuvo jokiu apsigimimu ir t.t. Taigi, jokios tikimybes, kad galime susilaukti nesveiko vaikelio. Lankiausi pas daktarus kaip priklauso, karta per menesi. Leliukas vystesi puikiai, pirmieji judesiukai laiku, pirmasis susipazinimas darant echoskopija su puikia, zvalia, sveikute mergyte. Ir taip iki sptinto menesiuko (31 sav.) Na, ka reikia tikriausiai ruostis ir savo maziukes sutikimui. Uz poros dienu isleidimas i dekreta ir pora menesiuku laukimo, bet... Viena diena judesiukai labai silpni, kitos dienos rytas as jau pas daktare ji padaro echo ir paziurejusi i mane sako : as labai abejoju ar tu turesi gyva vaika. Kadangi mergaites sirdis pradejo plakti jau kas antra duzi, vadinasi ji mirsta.
Ji parase siuntima i klinikas, mes i jas skriste nuskridome, o ten daktare paziurejusi sako NEBEGYVA. Taigi, teko gimdyti negyva vaikeli. Pradejo skatinti gimdyma, dvi paras kankinausi, o niekas ten nesidare, kadangi leliukas dar visiskai nebuvo pasiruoses isvysti pasauli. Trecios paros ryta, po ilgu kanciu pagimdziau negyva savo 910 g, 43 cm ugio savo svajoniu mergaite. Ji buvo nuostabi, tik labai mazute ir visa melyna melyna... Buvo baisu...
Padare tyrimus, del kokiu priezasciu ji mire ir paaiskejo, kad mano vaikutis turejo Edwards'o sindroma. Mes ja palaidojom, nes tai buvo musu kurinelis ir jis buvo pats nuostabiausias.
Dabar as laukiuosi antra karta ir si karta as turiu pamoka, kurios kartoti tikrai nenoriu, nes isgyventi tokius ivykius yra begalo skaudu. Dabar pasidariau genetinius tyrimus echo ir paeme krauja is venos, siandiena buvau klinikose pasiimti atsakymu. Ir vel esu neviltyje, skausme ir laukime, kadangi tyrimai rodo didele rizika pagimdyti Edwards'o sindroma turinti vaikuti 1:144. Manes laukia vaisiaus vandenu tyrimas ir tuomet paaiskes, ar vel nelemta patirti motinystes dziaugsmo ir isgyventi visus tuos ivykius, kuriuos paslepiau giliai sirdyje... Dalinuosi sia baisia patirtimi, kad daugelis mamyciu pasidarytu genetinius tyrimus, kurie galbut padetu isvengti tokio baisaus skausmo, kai netenki taip ilgai laukto ir mylimo vaikelio.
Papasakojau savo istorija ir siame forume, nes is tiesu tai, manau, kad ji cia labiausiai ir tinka
Papildyta:
Toliau pratesdama galiu pasakyti, kad pagaliau visi rupesciai, vargai ir kosmarai baigti. Siandiena suzinojau vaisiaus vandenu tyrimo rezultatus. Mes turesime 100 proc sveika berniuka!!! labai dziaugiuosi, nes tas ilgas tyrimu kelias buvo sunkus. net nesinori pasakoti visu proceduru blogybiu, kurias patyriau, nes nenoriu nei jums kelti baimes kokios, nei pati prisiminti, bet as asmeniskai daugiau nebedaryciau jokiu tyrimu, per daug turbut psichologiniu kanciu, kurios kenkia kudikiui. Beje, pasirodo pasitvirtino mano motiniska nuojata, kuria as visda ir pasikliausiu ateityje. As tikejau atrodo, kazkas man viduje knibzdejo, kad nereikia tu tyrimu, nes viskas gerai, as jauciau lygiai taip, pat kaip jauciau, kad laukiame berniuko ir kai suzinojome nebuvo jokia naujiena, o ana karta kai laukiausi as jauciau, kad neturesim mes tos mergytes atrode, kad kazkas nutiks taip ir buvo, ir beje zinojau kad nesioju mergyte, pati kai tik pastojau pasakiau. Na, bet cia kiekvienos asmeninis reikalas. Kai dare vandenu tyrimus tai man skaudejo ir normaliai, bet gal del to, kad buvau labai isitempusi ir pries pat duri daktaras sako "kai persileisi, nekaltink manes". Tai visa diena verkiau, kazkaip po jo zodziu atrode, kad ta persleidimo tikimybe ne 1, o 90 proc. Na, dabar kai suzinojau, kad viskas ciki jaudinuosi, kad tik vandenu tyrimas nebutu pakenkes vaikuciui ir pan.
Na, ka Kovo pradzioje laukiame stebuklo, o dabar laukimas ir didelis rupinimasis savo Tuktuku berniuku O jums, mielosios, tik geru emociju nestumo metu ir tyrimo rezultatu laukimo metu!!! Beje, apie genetinius tyrimus viska zinau, tad jei kils kokiu klausimu rasykit, mielai atsakysiu. Na, zinot kai toks kelias praeitas tai tiek informacijos suzinojau ir tuo paciu visus visus tyrimus patyriau savo kailiui.
QUOTE(vittutee @ 2010 10 15, 15:39)
Na, ka Kovo pradzioje laukiame stebuklo, o dabar laukimas ir didelis rupinimasis savo Tuktuku berniuku O jums, mielosios, tik geru emociju nestumo metu ir tyrimo rezultatu laukimo metu!!! Beje, apie genetinius tyrimus viska zinau, tad jei kils kokiu klausimu rasykit, mielai atsakysiu. Na, zinot kai toks kelias praeitas tai tiek informacijos suzinojau ir tuo paciu visus visus tyrimus patyriau savo kailiui.
sveikinu sulaukus pacio geriausio atsakymo
QUOTE(rugelė @ 2010 10 15, 12:39)
Sveika, saula ir visos isgyvenusios ta pati
Matyt teks pasimatyti pirmadini...Musu situacija analogiska.Penktadieni daremes echo, kartu paeme kraujo tyrimus, o antradieni jau suzinojau nekokius atsakymus -padidintos rizikos DS.1:200. Pasiule vaisiaus vandenu tyrima..Ir as nesitikejau tokio atsakymo, echo metu viskas buvo kuo puikiausiai, mums taip pat pasake, kad turesim mergyte. Beje, dariausi ir Prisca I tyrima-tai tiek sprando raukslele, tiek kraujas buvo geri.
Tikiuosi geriausio, kazkaip stengiuosi ramiai islaukti.Bet, zinoma, mintys lenda visokios..
Stiprybes visoms
ir visos isgyvenusios ta pati Matyt teks pasimatyti pirmadini...Musu situacija analogiska.Penktadieni daremes echo, kartu paeme kraujo tyrimus, o antradieni jau suzinojau nekokius atsakymus -padidintos rizikos DS.1:200. Pasiule vaisiaus vandenu tyrima..Ir as nesitikejau tokio atsakymo, echo metu viskas buvo kuo puikiausiai, mums taip pat pasake, kad turesim mergyte. Beje, dariausi ir Prisca I tyrima-tai tiek sprando raukslele, tiek kraujas buvo geri.
Tikiuosi geriausio, kazkaip stengiuosi ramiai islaukti.Bet, zinoma, mintys lenda visokios..
Stiprybes visoms
O kiek jums savaiciu? as galiuosi, kad nedariau PriscaI, nes jei kazkas negerai, tai jau butu anksciau viska istyre, o dabar... nestumas jau labai didelis, vaikelio judesius jauciu jau apie menesi, net baisu pagalvot, jei kazkas bus negerai
na bet tikiesimes geriausio
QUOTE(vittutee @ 2010 10 15, 18:39)
Sveikos, busimos ir esamos mamytes. Papasakosiu savo istorija, kuri, manau, kai kurias moteris privers susimastyti...
Kai pirma karta pastojau man buvo 21 metai, vyrui 29. Abu jauni, sveiki, nerukantys ir negeriantys, gimineje nei pas viena nebuvo jokiu apsigimimu ir t.t. Taigi, jokios tikimybes, kad galime susilaukti nesveiko vaikelio. Lankiausi pas daktarus kaip priklauso, karta per menesi. Leliukas vystesi puikiai, pirmieji judesiukai laiku, pirmasis susipazinimas darant echoskopija su puikia, zvalia, sveikute mergyte. Ir taip iki sptinto menesiuko (31 sav.) Na, ka reikia tikriausiai ruostis ir savo maziukes sutikimui. Uz poros dienu isleidimas i dekreta ir pora menesiuku laukimo, bet... Viena diena judesiukai labai silpni, kitos dienos rytas as jau pas daktare ji padaro echo ir paziurejusi i mane sako : as labai abejoju ar tu turesi gyva vaika. Kadangi mergaites sirdis pradejo plakti jau kas antra duzi, vadinasi ji mirsta.
Ji parase siuntima i klinikas, mes i jas skriste nuskridome, o ten daktare paziurejusi sako NEBEGYVA. Taigi, teko gimdyti negyva vaikeli. Pradejo skatinti gimdyma, dvi paras kankinausi, o niekas ten nesidare, kadangi leliukas dar visiskai nebuvo pasiruoses isvysti pasauli. Trecios paros ryta, po ilgu kanciu pagimdziau negyva savo 910 g, 43 cm ugio savo svajoniu mergaite. Ji buvo nuostabi, tik labai mazute ir visa melyna melyna... Buvo baisu...
Padare tyrimus, del kokiu priezasciu ji mire ir paaiskejo, kad mano vaikutis turejo Edwards'o sindroma. Mes ja palaidojom, nes tai buvo musu kurinelis ir jis buvo pats nuostabiausias.
Dabar as laukiuosi antra karta ir si karta as turiu pamoka, kurios kartoti tikrai nenoriu, nes isgyventi tokius ivykius yra begalo skaudu. Dabar pasidariau genetinius tyrimus echo ir paeme krauja is venos, siandiena buvau klinikose pasiimti atsakymu. Ir vel esu neviltyje, skausme ir laukime, kadangi tyrimai rodo didele rizika pagimdyti Edwards'o sindroma turinti vaikuti 1:144. Manes laukia vaisiaus vandenu tyrimas ir tuomet paaiskes, ar vel nelemta patirti motinystes dziaugsmo ir isgyventi visus tuos ivykius, kuriuos paslepiau giliai sirdyje... Dalinuosi sia baisia patirtimi, kad daugelis mamyciu pasidarytu genetinius tyrimus, kurie galbut padetu isvengti tokio baisaus skausmo, kai netenki taip ilgai laukto ir mylimo vaikelio.
Papasakojau savo istorija ir siame forume, nes is tiesu tai, manau, kad ji cia labiausiai ir tinka
Papildyta:
Toliau pratesdama galiu pasakyti, kad pagaliau visi rupesciai, vargai ir kosmarai baigti. Siandiena suzinojau vaisiaus vandenu tyrimo rezultatus. Mes turesime 100 proc sveika berniuka!!! labai dziaugiuosi, nes tas ilgas tyrimu kelias buvo sunkus. net nesinori pasakoti visu proceduru blogybiu, kurias patyriau, nes nenoriu nei jums kelti baimes kokios, nei pati prisiminti, bet as asmeniskai daugiau nebedaryciau jokiu tyrimu, per daug turbut psichologiniu kanciu, kurios kenkia kudikiui. Beje, pasirodo pasitvirtino mano motiniska nuojata, kuria as visda ir pasikliausiu ateityje. As tikejau atrodo, kazkas man viduje knibzdejo, kad nereikia tu tyrimu, nes viskas gerai, as jauciau lygiai taip, pat kaip jauciau, kad laukiame berniuko ir kai suzinojome nebuvo jokia naujiena, o ana karta kai laukiausi as jauciau, kad neturesim mes tos mergytes atrode, kad kazkas nutiks taip ir buvo, ir beje zinojau kad nesioju mergyte, pati kai tik pastojau pasakiau. Na, bet cia kiekvienos asmeninis reikalas. Kai dare vandenu tyrimus tai man skaudejo ir normaliai, bet gal del to, kad buvau labai isitempusi ir pries pat duri daktaras sako "kai persileisi, nekaltink manes". Tai visa diena verkiau, kazkaip po jo zodziu atrode, kad ta persleidimo tikimybe ne 1, o 90 proc. Na, dabar kai suzinojau, kad viskas ciki jaudinuosi, kad tik vandenu tyrimas nebutu pakenkes vaikuciui ir pan.
Na, ka Kovo pradzioje laukiame stebuklo, o dabar laukimas ir didelis rupinimasis savo Tuktuku berniuku O jums, mielosios, tik geru emociju nestumo metu ir tyrimo rezultatu laukimo metu!!! Beje, apie genetinius tyrimus viska zinau, tad jei kils kokiu klausimu rasykit, mielai atsakysiu. Na, zinot kai toks kelias praeitas tai tiek informacijos suzinojau ir tuo paciu visus visus tyrimus patyriau savo kailiui.
Kai pirma karta pastojau man buvo 21 metai, vyrui 29. Abu jauni, sveiki, nerukantys ir negeriantys, gimineje nei pas viena nebuvo jokiu apsigimimu ir t.t. Taigi, jokios tikimybes, kad galime susilaukti nesveiko vaikelio. Lankiausi pas daktarus kaip priklauso, karta per menesi. Leliukas vystesi puikiai, pirmieji judesiukai laiku, pirmasis susipazinimas darant echoskopija su puikia, zvalia, sveikute mergyte. Ir taip iki sptinto menesiuko (31 sav.) Na, ka reikia tikriausiai ruostis ir savo maziukes sutikimui. Uz poros dienu isleidimas i dekreta ir pora menesiuku laukimo, bet... Viena diena judesiukai labai silpni, kitos dienos rytas as jau pas daktare ji padaro echo ir paziurejusi i mane sako : as labai abejoju ar tu turesi gyva vaika. Kadangi mergaites sirdis pradejo plakti jau kas antra duzi, vadinasi ji mirsta.
Ji parase siuntima i klinikas, mes i jas skriste nuskridome, o ten daktare paziurejusi sako NEBEGYVA. Taigi, teko gimdyti negyva vaikeli. Pradejo skatinti gimdyma, dvi paras kankinausi, o niekas ten nesidare, kadangi leliukas dar visiskai nebuvo pasiruoses isvysti pasauli. Trecios paros ryta, po ilgu kanciu pagimdziau negyva savo 910 g, 43 cm ugio savo svajoniu mergaite. Ji buvo nuostabi, tik labai mazute ir visa melyna melyna... Buvo baisu...
Padare tyrimus, del kokiu priezasciu ji mire ir paaiskejo, kad mano vaikutis turejo Edwards'o sindroma. Mes ja palaidojom, nes tai buvo musu kurinelis ir jis buvo pats nuostabiausias.
Dabar as laukiuosi antra karta ir si karta as turiu pamoka, kurios kartoti tikrai nenoriu, nes isgyventi tokius ivykius yra begalo skaudu. Dabar pasidariau genetinius tyrimus echo ir paeme krauja is venos, siandiena buvau klinikose pasiimti atsakymu. Ir vel esu neviltyje, skausme ir laukime, kadangi tyrimai rodo didele rizika pagimdyti Edwards'o sindroma turinti vaikuti 1:144. Manes laukia vaisiaus vandenu tyrimas ir tuomet paaiskes, ar vel nelemta patirti motinystes dziaugsmo ir isgyventi visus tuos ivykius, kuriuos paslepiau giliai sirdyje... Dalinuosi sia baisia patirtimi, kad daugelis mamyciu pasidarytu genetinius tyrimus, kurie galbut padetu isvengti tokio baisaus skausmo, kai netenki taip ilgai laukto ir mylimo vaikelio.
Papasakojau savo istorija ir siame forume, nes is tiesu tai, manau, kad ji cia labiausiai ir tinka
Papildyta:
Toliau pratesdama galiu pasakyti, kad pagaliau visi rupesciai, vargai ir kosmarai baigti. Siandiena suzinojau vaisiaus vandenu tyrimo rezultatus. Mes turesime 100 proc sveika berniuka!!! labai dziaugiuosi, nes tas ilgas tyrimu kelias buvo sunkus. net nesinori pasakoti visu proceduru blogybiu, kurias patyriau, nes nenoriu nei jums kelti baimes kokios, nei pati prisiminti, bet as asmeniskai daugiau nebedaryciau jokiu tyrimu, per daug turbut psichologiniu kanciu, kurios kenkia kudikiui. Beje, pasirodo pasitvirtino mano motiniska nuojata, kuria as visda ir pasikliausiu ateityje. As tikejau atrodo, kazkas man viduje knibzdejo, kad nereikia tu tyrimu, nes viskas gerai, as jauciau lygiai taip, pat kaip jauciau, kad laukiame berniuko ir kai suzinojome nebuvo jokia naujiena, o ana karta kai laukiausi as jauciau, kad neturesim mes tos mergytes atrode, kad kazkas nutiks taip ir buvo, ir beje zinojau kad nesioju mergyte, pati kai tik pastojau pasakiau. Na, bet cia kiekvienos asmeninis reikalas. Kai dare vandenu tyrimus tai man skaudejo ir normaliai, bet gal del to, kad buvau labai isitempusi ir pries pat duri daktaras sako "kai persileisi, nekaltink manes". Tai visa diena verkiau, kazkaip po jo zodziu atrode, kad ta persleidimo tikimybe ne 1, o 90 proc. Na, dabar kai suzinojau, kad viskas ciki jaudinuosi, kad tik vandenu tyrimas nebutu pakenkes vaikuciui ir pan.
Na, ka Kovo pradzioje laukiame stebuklo, o dabar laukimas ir didelis rupinimasis savo Tuktuku berniuku O jums, mielosios, tik geru emociju nestumo metu ir tyrimo rezultatu laukimo metu!!! Beje, apie genetinius tyrimus viska zinau, tad jei kils kokiu klausimu rasykit, mielai atsakysiu. Na, zinot kai toks kelias praeitas tai tiek informacijos suzinojau ir tuo paciu visus visus tyrimus patyriau savo kailiui.
saules ir ramybes tavo sirdutei, belaukiant stebuklo. Zaibas netrenkia du kart i ta pacia vieta.
QUOTE(saula @ 2010 10 15, 18:53)
O kiek jums savaiciu? as galiuosi, kad nedariau PriscaI, nes jei kazkas negerai, tai jau butu anksciau viska istyre, o dabar... nestumas jau labai didelis, vaikelio judesius jauciu jau apie menesi, net baisu pagalvot, jei kazkas bus negerai
na bet tikiesimes geriausio
na bet tikiesimes geriausio
Mums 17 sav.
Mergaites
O kaip istiesu su ta persileidimo rizika? Ka jums gydytojai sako?Mane labai ramina, sako, jei persileidzia, tai tik tos moterys, kurio ir taip butu persileide.Dabar geriu po 2 tabletes magnio 3 kart dienoj, gimda kaip ir rami, nespazmuoja...Bet taip neramu...
QUOTE(rugelė @ 2010 10 16, 09:05)
Mums 17 sav.
Mergaites O kaip istiesu su ta persileidimo rizika? Ka jums gydytojai sako?Mane labai ramina, sako, jei persileidzia, tai tik tos moterys, kurio ir taip butu persileide.Dabar geriu po 2 tabletes magnio 3 kart dienoj, gimda kaip ir rami, nespazmuoja...Bet taip neramu...
Mergaites
O kaip istiesu su ta persileidimo rizika? Ka jums gydytojai sako?Mane labai ramina, sako, jei persileidzia, tai tik tos moterys, kurio ir taip butu persileide.Dabar geriu po 2 tabletes magnio 3 kart dienoj, gimda kaip ir rami, nespazmuoja...Bet taip neramu...Na, is tiesu as irgi klausiau genetiko, tai sako dazniausiai persileidzia tos moterys, kurioms buna gresiantys persileidimai, arba vaisius labai silpnas, aisku to priezastis ir buna apsigimimas ar pan. Na, po tyrimo man praejo jau 3 dienos. Siek tiek spazmavo gimda, bet tik kelis kartus. Dvi dienas intensyviai ir labai aktyviai mano berniukas davesi, matyt, del to, kad sunerimo, juk kazkoks svetimkunis brovesi i jo nameli. O dabar jis vel ramesnis, todel jaudulys vel atsiranda "ar jam viskas gerai, kad tiek mazai juda? O gal adata pakenke?" ir t.t. Bet daktaras sake nurimti, nes gresme persileisti jau isnyko, o leliukas tiesiog nurimo ir vel grizo i iprastini savo gyvenima pilvuke.
na va, paskaitai ir vel net gyvent nesinori... kazkaip reik ismusti ta nora skaitineti ten kur nereikia..
QUOTE(vittutee @ 2010 10 15, 17:39)
bet as asmeniskai daugiau nebedaryciau jokiu tyrimu, per daug turbut psichologiniu kanciu, kurios kenkia kudikiui. Beje, pasirodo pasitvirtino mano motiniska nuojata, kuria as visda ir pasikliausiu ateityje.
Sveikinu su gera zinia
O man vis tik atrodo, kad geriau pasikankinti tas kelias savaites nei istisus menesius. Nes juk vis tiek butu kirbejusi mintis ar sveikas sikart mazylis isciose?..
As pasizymiu visiskos nuojautos neturejimu, tai man tie tyrimai kaip isganymas...
laba vakara visoms
senosios sio forumo dalyves tikriausiai mane
,man buvo nustatyta vaikeliui kaklo rauksle 2,7mm,dariausi ir as tos PRISCA tyrimus,nors jie buvo zymiau ribos,tik amziaus virsijo,toliau jokiu tyrimu nebedariau,tai va 10.05 susilaukem sveiko savo sunelio,visoms stiprybes ir ko maziau jaudulio,nes tikrai visa nestuma su baime sirdyje vaiksciojau 
senosios sio forumo dalyves tikriausiai mane
,man buvo nustatyta vaikeliui kaklo rauksle 2,7mm,dariausi ir as tos PRISCA tyrimus,nors jie buvo zymiau ribos,tik amziaus virsijo,toliau jokiu tyrimu nebedariau,tai va 10.05 susilaukem sveiko savo sunelio,visoms stiprybes ir ko maziau jaudulio,nes tikrai visa nestuma su baime sirdyje vaiksciojau
