Ar jau laikas?

Aciu uz palaikima

Jei noresi parasyk daugiau apie savo situacija , cia issipasakojus galima pazvelgti i situacija kitomis akimis . As pati ne perseniausiai buvau labai nemalonioje situacijoje . Man tikrai buvo lengviau ..... Laikykis

Aciu, zinau kad padeda pasirasius cia ir darau tai gan inirtingai jei idomu tai situacija tokia, bent MANO akimis:

Pradesiu nuo pastebejimo, kad as tikrai nemanau kad esu idealiausias zmogus ir nedarau klaidu Gyvenam kaip tikriausia daugelis jau zino visai neseniai, ir is tikro pradeti gyventi buvo gan sudetiga, nes abejojau del jausmu ir t.t. Na bet visdelto apsigyvenom is pradziu lyg viskas ir gerai, bet jau anksciau pastebedavau, kad dazniausiai mes bendraujam kaip kokie kambariokai: jis sedi prie vieno kompo ir darosi savo darbelius, as prie kito atsukus nugara, bet vyliausi kad atejus vasarai viskas bus gerai, bus daugiau laiko ir tt. Na matot as dirbu nuo 15 iki 23 (realiai dabar sugebu iki 21-22 apsisukti), o jis nuo ryto iki 19-20 sakykim, tai laiko susimatyti ne taip jau ir daug bet gi nesvarbu kokiu laiku grizus norisi sulaukti silumos, demesio ir svelnumo, bet dazniausiai sutikdavau tik pavargusi zmogu, kuris jau nebeturi jegu su manim nei bendrauti nei apskritai kuo uzsiimti (suprantu kad jis pavarges), bet buna gi tokiu akimirku kai tiesiog plysti nuo neisakytu zodziu jausmu ir tt, o butent tokiais atvejais sunkiausia ziuret kai jis nusisuskes jau miega, tuo tarpu kai tu meginai issikalbeti ir is sirdes paparaskot kas trukdo ir neramina...antra problema - pastangos del buities. As nesu toks auksas kuris perims visus buitinius darbus sau ant peciu, as noriu ir vyriskos pagalbos ne tik dulkiu valyme ir siurbliavime bet ir gaminime (nes seimoje brolis kulinaras, tetis ir nespiriojasi, tai tokio elgesio laukiau ir is vaikino), o labai daznai tekdavo grizti vakare po darbo ir begti bent makaronu isvirti su desrelem (ka manu gali padaryti ir nemokantis gaminti). As persilauziau del gaminimo ir tai gal net pradejo patikti bet buvo didziausiais sokas kai jis i mano prasima bent karta pagaminti ir pasirupinti manim atsake, kad jei reiketu pasigamintu ka nors, bet jis zino kad as grisiu ir visitek ka paruosiu tai ir laukdavo, man tai buvo pirmas sokas pasijutau kaip isnauduota, o dar mokslai prisidejo su panasia problema tipo jei gali gauti is manes kam rupintis paciam. Ir viena karta as nusprendzia nieko nebepadeti, tai ant galo is girdau tik "tu nieko nedarai" ir "savanaude"... taip dabar jis sako kad buvo piktas, kad taip negalvoja, bet man uzteko ir siu zodziu dar prie visos sunkumu kruvos prisidejo ir tai kad paskutines dienas pries priimdama sprendima ar kraustytis lauk ar ne jis vengdavo pokalbio su manim (o tai isejo tikrai ne i nauda), ir 2 dienas is eiles isejo su draugais pabuti. sakydamas kad gris 22, parbirbendavo tik 24-1h sau as padariau isvada kad draugai jam vertingesni nei as, kad as tik namie reikalinga kad jam nebutu nuobodu, kad kazkas pagamintu ir jam padetu...zinoma yra blogybiu ir is mano puses, tai kad as ji negirdavau (nes nelb moku tai daryti) ir pan. taigi viena diena visa tai sukaupus ir dar gal kelias smulkmenas mano kantrybe sprogo ir pasakiu "iseinu"
dabar jis megina suprasti mane, isklausyti ir tt, bet as jau nusprendziau kad noriu gyventi atskirai, kad jis pajustu ka reiskia pilnai savim rupintis ir gal tada ivertins tas gal nepastebimas bet mano pastangas o jis paleisti nenori, zada kad viskas pasikeis ir tt. daug skaiciau forume panasias problemas radau ir pan., bet isvada viena aiski "zmones nesikeicia" tai noriu palikti ji kaip sunku bebutu...
tokia cia ir istorija vaikinas zinoma turio ir savo versija

Ką gi, vaikino istoriją skaičiau, labai stebiuosi, kad merginos istorija beveik nesiskiria nuo vaikino aprašytosios.
Faktiškai viską ką norėjau pasakyti pasakiau tenai. O jums norėčiau tik pasakyti, kad jei jums nepatinka, jog vaikiną randate miegantį - keiskite darbą.
Ir šiaip, užteks gyventi Cosmopolitan straipsniais. O tai liksite prie suskilusios geldos, vaikystė baigėsi, laikas žiūrėt gyvenimui į nasrus ir pradėt mąstyti pačiai. Arba likti gyventi su tėvu ir broliu.
Nepykit, nenoriu įžeisti.

Situacija yra tokia , kokia yra . Tik viena tu vistiek turesi suprasti , kad gyvenimas su kitu zmogumi reikalauja kompromisu ir daug daug kantrybes . O noreti kad kitas zmogus lauktu taves pastoviai ik isnaktu , ne visai sazininga . Nors as pati niekad neuzmiegu kol maniskis negrizta . Rupintis reikia abiems , vienas kitu , jei neiseina tai gal atskitai ir geriau , kad ir kaip sunku iseiti ir issiskirti . Patikek zinau ka sakau . Laikykis

Nepykit ir Jus, bet as esu tvirtos valios zmogus ir tikrai zinau ko noriu gyvenime, bent kokios seimos noriu. As jau senokai nebeskraidau padebesiais ir moku ivertinti realia situacija. Jei vaikinas nesugeba suprasti kad mane kazkas kankina ir kad noriu jam pasipasakoti ir mieliau miega nusisukes nei isklauso ka as turiu pasakyti (nes kai as pradedu poklabi jis dazniausiai vengia jo ar nukelia i kita diena) tai as tai suprantu savaip, kad as jam nerupiu, nemanau kad pvz jus miegotumet kai jusu artimas zmogus noretu su jumis spresti susiklosciusia nemalonia situacija. As nereikalauju kas vakara demesio ir tt. Ir jei skaitet ka rase vaikinas tai zinot kad problema ne kekybej laiko o kokybei.
Kas liecia darba, nemanau kad cia problema. Visi darbai geri ir nereikia ju skirstyti i tinkamus ir netinkamus. Beje manau jau geriau dirbti vakarini darba nei sedeti tevam ant sprando. Beje su tevais jau virs 3 metu nebegyvenu o brolis man tik kaip kambariokas buvo, jau seniausia ismokau skirstyti savo pajamas racionaliai ir atsakyti uz tam tikras turimas pareigas. Todel nemanau kad esu jau tokia svajokle.

P.S. Cosmopolitan niekad neskaiciau ir neskaitysiu, ne mano skonio tie zurnalai
Papildyta:

Gal pasikartosiu, bet esme tame, kad as suprantu kad jis pavarges ir nori pailseti ir nereiklauju inirtingai kas vakara su manim cackintis kaip su mazu vaiku. Bet kai noriu pasneketi apie musus santykius manau miegas turetu buti paskutiniame plane. Beje grizus dazniausia ji randu tai prie televizoriausi tai prie kompo, vadinas jis laukia manes, bet tik uztenka man izengti i namus tai beveik iskart lova paklota ir girdisi "as jau miegu", manau jau geriua jis miegotu kai as griztu, priekaistu maziau butu

As suprantu kad gyvenimas kartu reikalauja kompromisu ir rupinimosi ne tik savim, ir manau kad as kartais prieidavau kompromisus, nusileisdavau ir tt, bet amzinai negalima gi nusileidinet, nes "atsises nat sprando" ir jau tada tai tikrai niekaip nenumesi daznai kai jam papriekaistaudavau del ko nors ateidavo atsakymas "tai tu turi man paaiskinti, pastumeti, prasyti kad as daryciau" bet supraskit, kad ne as turiu prasyti kad jis manim pasirupintu ar kazka padarytu jis turi tai noreti pats.

tuomet jums reikia susirasti 10-15 metų vyresnį vyrą, išsiskyrusį dėl žmonos kaltės, su 2 vaikais.
Pasakykit paprastai - vaikinas nedaro ko aš noriu, o aš to noriu, todėl aš jo nenoriu. Pagasdinsiu tai gal pasikeis. Jis nepasikeis, nes jis teisus. Tiesiog tam, kad tai suprasti jums reikės pereiti per keletą vyrų. Viskas baigsis netyčiuku, skubota santuoka, šeimyniniais barniais, ankstyvomis skyrybomis ir neapykanta visai vyriškai giminei. Nelinkiu.

10-15 metu viresni vyrai? manes jie nedomina esme ne tame kad jis nedaro tai ka as noriu, as nenoreciau vyro kuris sokinetu pagal mano dudele, esme tame, kad jis nevisai supranta kad man kaip ir jam reikia rupescio, demesio ir tt.

Iš to vaikino ir tavo pasisakymų supratau, kad jis nėra blogas, bet dar nesubrendęs bendram gyvenimui, dar nemoka rūpintis savo moterimi. Tavo gyvenimo patirtis kur kas didesnė. Jūs abu kiekvienas atskirai esat teisūs. Jei labai norėsit, sugebėsit prisitaikyti - juk idealų nebūna. Svarbiausia atvirai kalbėtis, ko norit vienas iš kito. Medinis iš dalies teisus - tau tiktų vyresnis vyras.

Aciu bent uz sioki toki palaikyma mano patirtis santykiose tikrai nera didele, tik gal mes augom skirtingose seimose, mano - mylinti ir tt, o jis be tevo tai manau todel ir kyla sunkumu viresnis vyras gal ir padetu, bet jug "i aki" krito butent jis, o ne vyresnis

Na tai sėkmės jums abiems. Kalbėkitės, derinkitės vienas prie kito ir negraužkit dėl smulkmenų.

Mums gyvenimas kartu gavosi labai natūraliai - nebuvo svarstymų jau galim gyventi ar ne.. Tiesiog vieną dieną susivokėm, kad pas jį būnam daugiau ir, kad mano daiktų ten padaugėjo
Mano manymu, nereikia įvykių forsuoti. Kai ateis laikas, tas apsigyvenimas kartu įvyks net nepastebimai