Pasipasakosiu ir aš, nes vis tik tai vienas iš įsimintiniausių gyvenimo momentų..
Kaip tik mūsų dviejų metų draugystės proga atostogavome Tenerifėje. Turėjau šiokią tokią moterišką nuojautą, kad kažkuriuo metu tai gali įvykti

, na ir ta nuojauta neapgavo

Vieną vakarą išėjome pavakarieniauti į restoraną, o ten kažkuriuo metu jis taip laaabai susikaupė, pradėjo kalbėti, kaip labai mane myli, kad nori su manimi praleisti visą likusį gyvenimą, išsitraukė dėžutę su žiedeliu ir aišku paklausė, ar tekėsiu už jo

O aš pasimečiau tuo momentu labiausiai

Tai vietoj normalaus "Taip" paklausiau, "o ką man dabar sakyti..?"

Ir apsiverkiau dar prie to paties

Bet aišku vis dėlto atsakiau, tai ką ir reikėjo, t.y. "Taip".
Tiesa, dar man be galo gera ir malonu pasidaro, kai pažvelgiu į savo žiedelį, kurį brangiausiasis visiškai pats išrinko, nes tas žiedelis tikrai nuostabus, visiškai toks, kokio turbūt visada norėjau

Taip gera, kai žinau, kad artimiausias žmogus mane taip labai pažįsta
Na va, su pačiomis vestuvėmis pernelyg dar neskubėjome, jos bus tik šią liepą, t.y. nuo sužadėtuvių praėjus šiek tiek daugiau nei 1,5 m.