mamulia, nebuvo dar bernų, bet bus
Tai va, kur mes ten baigėm?
Aha, ties rūmais, už įėjimą į kuriuos pagailėjau 52 litų. Kadangi nesu nei turkė, nei gidė, niekaip kitaip išspręsti šio klausimo nebuvo įmanoma.
Bet buvau tą dieną po naktinės kelionės iš Mersino, tad pusiau leisgyvė. Su Pinokiu nuėjom pavalgyti ir aš kaip tyčia "užsiroviau" ant gana prabangaus baro. Pinokis dar išvakarėse buvo mane įspėjęs, kad neturi daug pinigų, bet nebuvo įspėjęs, jog neturi net tiek, kad nesugebėtų susimokėti už sriubą, tortą ir arbatą (na, už save, jei jau konkrečiai kalbėsim) . Todėl man pietūs dviems kainavo 40 litų, teko susimokėti Pinokiui už gido paslaugas
Tas tik pažiūrėjo į sąskaitą, išlemeno "expensive" ir net nesiruošė traukti piniginės.
Jis žmogelis paprastas. Kai pasakiau, jog esu pavargusi ir turiu eiti pamiegoti, jis sako, gerai, kol tu miegosi, aš teliką kambaryje pažiūrėsiu
Trumpam netekau amo, bet atsipeikėjau greitai ir pasiūliau jam vyniotis namo. Vėliau paaiškėjo, kad teliką jam būtų tekę žiūrėti labai ilgai, nes aš nuo trečios valandos išparpiau iki pat devintos
Aišku, vakare nelabai ką viena ir paveiksi, tad atsikėlusi aš dar nuėjau į interneto kavinę. Ten sutikau mamulią (ne kavinėje, o online, aišku savaime
) ir jinai man prisuko savo internetinį draugą, kad šis kitą dieną mane pavedžiotų ir geras vieteles parodytų.
Susitarusi su tuo vaikinu, kad po darbo pas mane užlėks (pavakary kažkur), nuėjau atgal į viešbutį. Sklaidydama Stambulo žemėlapį iki to pavakario nutariau dar aplankyti Grand bazarą. Ten po vienu stogu ištisas šopų pasaulis, net kelios mečetės veikia.
Kol pratęsiu tolesnius savo nuotykius su iliustracijomis, įmetu žadėtuosius straipsnius apie moters padėtį šeimoje ir visuomenėje
Turkės nebenori būti tik namų šeimininkėmis
Artimiausiu metu Europos Sąjunga turėtų pradėti realias derybas su Turkija dėl jos priėmimo į bendriją. Manoma, kad realiai Turkija galėtų tapti ES nare ne anksčiau, nei po 10-15 metų. Per šį laikotarpį šalis turi išspręsti nemažai su žmogaus teisėmis, lyčių lygybe ir lygiomis galimybėmis susijusių problemų, priimti galybę eurointegracinių įstatymų.
Dėl Turkijos narystės bendrijoje kyla įvairiausių diskusijų, kai kurios ES narės atvirai prieštarauja šios šalies integracijai. Jei Turkija taptų ES nare, tai būtų pati didžiausia bendrijos nare tiek savo apimtimi, tiek gyventojų skaičiumi. Be to, tai būtų vienintelė šalis, kurioje 99 proc. gyventyojų išpažįsta islamą. Taip pat baiminamasi ir dėl ES nepalankių Turkijos kaimynių Irako, Irano ir Sirijos.
Integracija į ES yra valstybinė Turkijos politika, tačiau eiliniai šalies gyventyojai iš esmės yra euroskeptikai. Jie mano, kad eurointegraciniai procesai iškreips šalies kultūrą ir papročius, o pinigų reforma turės neigiamos įtakos šalies ekonomikai. Tačiau vyriškoji šalies pusė labiausiai nerimauja dėl to, kad smarkiai pasikeis moters padėtis visuomenėje. Šiuo metu moterų padėtis yra gana kontrastinga. Gatvėje galima išvysti ir šiuolaikiškai apsirengusią, ir skarele apsigobusią, ir aklinai nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusią moterį, veidą prisidengusią čadra.
Pagal moterų apsirengimo stilių galima spręsti, koks gilus yra jos tikėjimas. Juodai apsirengusios moterys laikosi Hidžabo tradicijų. Žodis hidžab yra kilęs iš arabiško žodžio hadžaba, kuris reiškia pasislėpti nuo žvilgsnių. Teigiama, kad savo kūno linijų nedemonstruojanti moteris susilaukia daugiau pagarbos, nes taip esą yra vertinama ne jos išvaizda, o į asmenybė ir protas. Tačiau savo protą ji gali pademonstruoti nebent patiems artimiausiems vyrams šeimos nariams ir artimiems giminaičiams, nes su kitais vyrais jos tiesiog nebendrauja. Tokios moterys niekur nedirba, yra atsakingos tik už buitį ir vaikų priežiūrą, gatvėje gali pasirodyti tik su savo sutuoktiniais. kitais artimais giminaičiais ar keliomis draugėmis. Tačiau juodai nuo galvos apsitaisiusių moterų yra mažuma, jų daugiau galima išvysti nebent atokesniuose Turkijos kampeliuose ar kaimuose.
Skarele apsigobusios galvą Turkijos musulmonės gali jaustis laisviau. Dažniausiai jos irgi yra namų šeimininkės, o jei dirba, tai žemės ūkyje, kambarinėmis viešbučiuose ar tekstilės parduotuvėse. Nors pagal savąją islamo religijos interpretaciją jos gali rodyti veidą, tačiau turi slėpti plaukus, rengtis nepermatomais ir laisvais drabužiais, kad šie neišryškintų jos figūros.
Turkijoje beveik niekur nepamatysite moters, dirbančios padavėja kavinėje ar bare. Tai moteriai yra pats neprestižiškiausias darbas. Kai vienoje kavinėje paklausiau, kodėl yra ignoruojamos ir nepriimamos dirbti moterys, sulaukiau atsakymo, jog tai yra neįmanoma, nes klientai prie tokių moterų pradėtų seksualiai priekabiauti.
Šiuolaikiškai, moderniai apsirengusi moteris pastaruoju metu Turkijos miestų gatvėse sutinkama dažnai. Tai reiškia, kad tokia moteris nėra giliai praktikuojanti musulmonė. Liberalesnis požiūris į religiją joms atveria platesnes galimybes. Baigusios vidurines mokyklas, merginos neretai renkasi tolesnes studijas aukštosiose mokyklose, o po to sėkmingai darbinasi tarnautojomis valstybės institucijose, bankuose, privačiuose biuruose, viešbučiuose, medicinos įstaigose ir pan. Tačiau laisvu stiliumi apsirengusi moteris dažniausiai yra jauna. Jei gatvėje sutiksite jauną moterį, apsigobusią skarele, tai, išskyrus retas išimtis, galite manyti, jog ji geriausiu atveju turi tik vidurinį išsilavinimą ir yra namų šeimininkė.
Turkijoje kas dešimtas šalies pilietis neturi darbo. Ir didžiąją dalį bedarbių sudaro moterys. Be abejo, kai kurios iš jų nedirba ne todėl, kad neranda darbo, o todėl, kad privalo laikytis nuo seno susiklosčiusių tradicijų moteris turi būti namų šeimininkė. Tačiau jaunos merginos pamažu vaduojasi iš religijos primestų apribojimų, siekia išsilavinimo ir geros tarnybos. Todėl nenuostabu, kad vyrai, jausdami didėsiančią konkurenciją darbo rinkoje, yra nelabai patenkinti.
Moterims susirasti darbo trukdo dar vienas faktas jos neturi kur palikti savo vaikų, nes Turkijoje nėra vaikų darželių. Į lavinimo įstaigas vaikai priimami nuo penkerių metų, kur yra ruošiami mokyklai. O iki tol moteris turi arba pati prižiūrėti vaiką namuose, arba, jei šalia nėra niekur nedirbančios mamos ar anytos, samdytis auklę.
Tačiau padėtis smarkiai keičiasi. Patys turkai, nors ir nenoriai, bet pripažįsta faktą, kad dirbančios moterys po penkerių metų bus jau ne išimtis, o taisyklė.
Papildyta:
Turkės nebenori būti tik namų šeimininkėmis
Artimiausiu metu Europos Sąjunga turėtų pradėti realias derybas su Turkija dėl jos priėmimo į bendriją. Manoma, kad realiai Turkija galėtų tapti ES nare ne anksčiau, nei po 10-15 metų. Per šį laikotarpį šalis turi išspręsti nemažai su žmogaus teisėmis, lyčių lygybe ir lygiomis galimybėmis susijusių problemų, priimti galybę eurointegracinių įstatymų.
Dėl Turkijos narystės bendrijoje kyla įvairiausių diskusijų, kai kurios ES narės atvirai prieštarauja šios šalies integracijai. Jei Turkija taptų ES nare, tai būtų pati didžiausia bendrijos nare tiek savo apimtimi, tiek gyventojų skaičiumi. Be to, tai būtų vienintelė šalis, kurioje 99 proc. gyventyojų išpažįsta islamą. Taip pat baiminamasi ir dėl ES nepalankių Turkijos kaimynių Irako, Irano ir Sirijos.
Integracija į ES yra valstybinė Turkijos politika, tačiau eiliniai šalies gyventyojai iš esmės yra euroskeptikai. Jie mano, kad eurointegraciniai procesai iškreips šalies kultūrą ir papročius, o pinigų reforma turės neigiamos įtakos šalies ekonomikai. Tačiau vyriškoji šalies pusė labiausiai nerimauja dėl to, kad smarkiai pasikeis moters padėtis visuomenėje. Šiuo metu moterų padėtis yra gana kontrastinga. Gatvėje galima išvysti ir šiuolaikiškai apsirengusią, ir skarele apsigobusią, ir aklinai nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusią moterį, veidą prisidengusią čadra.
Pagal moterų apsirengimo stilių galima spręsti, koks gilus yra jos tikėjimas. Juodai apsirengusios moterys laikosi Hidžabo tradicijų. Žodis hidžab yra kilęs iš arabiško žodžio hadžaba, kuris reiškia pasislėpti nuo žvilgsnių. Teigiama, kad savo kūno linijų nedemonstruojanti moteris susilaukia daugiau pagarbos, nes taip esą yra vertinama ne jos išvaizda, o į asmenybė ir protas. Tačiau savo protą ji gali pademonstruoti nebent patiems artimiausiems vyrams šeimos nariams ir artimiems giminaičiams, nes su kitais vyrais jos tiesiog nebendrauja. Tokios moterys niekur nedirba, yra atsakingos tik už buitį ir vaikų priežiūrą, gatvėje gali pasirodyti tik su savo sutuoktiniais. kitais artimais giminaičiais ar keliomis draugėmis. Tačiau juodai nuo galvos apsitaisiusių moterų yra mažuma, jų daugiau galima išvysti nebent atokesniuose Turkijos kampeliuose ar kaimuose.
Skarele apsigobusios galvą Turkijos musulmonės gali jaustis laisviau. Dažniausiai jos irgi yra namų šeimininkės, o jei dirba, tai žemės ūkyje, kambarinėmis viešbučiuose ar tekstilės parduotuvėse. Nors pagal savąją islamo religijos interpretaciją jos gali rodyti veidą, tačiau turi slėpti plaukus, rengtis nepermatomais ir laisvais drabužiais, kad šie neišryškintų jos figūros.
Turkijoje beveik niekur nepamatysite moters, dirbančios padavėja kavinėje ar bare. Tai moteriai yra pats neprestižiškiausias darbas. Kai vienoje kavinėje paklausiau, kodėl yra ignoruojamos ir nepriimamos dirbti moterys, sulaukiau atsakymo, jog tai yra neįmanoma, nes klientai prie tokių moterų pradėtų seksualiai priekabiauti.
Šiuolaikiškai, moderniai apsirengusi moteris pastaruoju metu Turkijos miestų gatvėse sutinkama dažnai. Tai reiškia, kad tokia moteris nėra giliai praktikuojanti musulmonė. Liberalesnis požiūris į religiją joms atveria platesnes galimybes. Baigusios vidurines mokyklas, merginos neretai renkasi tolesnes studijas aukštosiose mokyklose, o po to sėkmingai darbinasi tarnautojomis valstybės institucijose, bankuose, privačiuose biuruose, viešbučiuose, medicinos įstaigose ir pan. Tačiau laisvu stiliumi apsirengusi moteris dažniausiai yra jauna. Jei gatvėje sutiksite jauną moterį, apsigobusią skarele, tai, išskyrus retas išimtis, galite manyti, jog ji geriausiu atveju turi tik vidurinį išsilavinimą ir yra namų šeimininkė.
Turkijoje kas dešimtas šalies pilietis neturi darbo. Ir didžiąją dalį bedarbių sudaro moterys. Be abejo, kai kurios iš jų nedirba ne todėl, kad neranda darbo, o todėl, kad privalo laikytis nuo seno susiklosčiusių tradicijų moteris turi būti namų šeimininkė. Tačiau jaunos merginos pamažu vaduojasi iš religijos primestų apribojimų, siekia išsilavinimo ir geros tarnybos. Todėl nenuostabu, kad vyrai, jausdami didėsiančią konkurenciją darbo rinkoje, yra nelabai patenkinti.
Moterims susirasti darbo trukdo dar vienas faktas jos neturi kur palikti savo vaikų, nes Turkijoje nėra vaikų darželių. Į lavinimo įstaigas vaikai priimami nuo penkerių metų, kur yra ruošiami mokyklai. O iki tol moteris turi arba pati prižiūrėti vaiką namuose, arba, jei šalia nėra niekur nedirbančios mamos ar anytos, samdytis auklę.
Tačiau padėtis smarkiai keičiasi. Patys turkai, nors ir nenoriai, bet pripažįsta faktą, kad dirbančios moterys po penkerių metų bus jau ne išimtis, o taisyklė.
QUOTE(mamulia @ 2006 02 28, 22:57)
Dėl darželių tai netiesa. Yra jų
Nevalstybiniai
honkute apie juos jau rašė. O Mersine darželių tai tikrai nėra. Pasitikslinau. O jei jau pusę milijono gyventojų turinčiame mieste jo nėra, vadinasi, jo nėra niekur (išskyrus didmiesčius, kur kuriasi privatūs už kosmines kainas).
Zodziu, kareivis jau kaip ir sustingsta, o jo virsininkas ar kas ten vaiksto aplinkui dar ir pataiso jo pedos krypti, ranku sulenkimo kampa ir pan. Kaip dailininkas, nueina is toliau pasiziuri, prieina arciau vel kazka pataiso. 
Vis galvojau, kada nors, kai uzdirbsiu normaliai, tai galesiu tiek uz bilieta sumoketi 
