Paskutinė mano kelionė į Turkiją

Prieš tęsdama nuosekliai savo nuotykius, įmesiu dar anekdotines situacijas iš mano turkų kalbos žinių Nežinau, kiek aš tos turkų kalbos moku, bet jau prasikaliau šiek tiek. Galiu pasisveikinti, paklaust kaip sekasi, kavinėj valgio užsisakyt turkiškai, parduotuvėj šio bei to nusipirkt. Na, bendroj sumoj gal koks 200 žodžių ir susidarytų.

Tai va, vieną kartą, kai tokis turkas paklausė, kada aš išvažiuoju, vietoj "yarin" (rytoj) man kažkaip ant liežuvio galo užšoko ir išsprūdo "yarak" (by**s) Trumpam stojo pauzė, veidai jų persimainė ir tik tada supratau, ką leptelėjau Gerai, kad žmonės suprato humorą, tai pasijuokėm paskui.

Dar vienas dalykas. Kai manęs kas nors negirdi, na, kai klausimą reikia pakartot du kartus, aš, nesvarbu kur bebūčiau ir su kokios tautos atstovu bekalbėčiau, pasakau jam "kuku". Na, mol kaip gegutė kūktelėju Tai Turkijoje irgi likau nesuprasta. Viešbutyje ateinu į registratūrą, kažko berniuko paklausiu, o tas guli, teliką žiūri ir nieko negirdi. Tada aš jam užblioviau "kukuuuuu". Mygom sureagavo. Tik keistai kažkaip, sako "neeee" (kąąąą) ir akis sprogina Aš nieko blogo tada nepagalvojau, pakartojau klausimą, į kurį rūpėjo gaut atsakymą ir viskas.

Su tuo "kuku" esu jau nemažai prisidirbusi. Mat kukuoti mėgstu ir su turkais bendraudama per įvairias pasikalbėjimų programėles internetu. Visada jie kažkaip keistai sureaguodavo. ir tik vakar, vartydama turkiškų keiksmažodžių žodyną radau, kad "kuku" yr baisiai negražus žodis, reiškia "pussy"

Leidžiantis nuo pilies, mane užpuolė tučiankos ir visaip siūlė pirkti suvenyrų. Ten buvo ilna nertų tašyčių, į kurias aš dar viršun kopdama akis narinau. bet kainos net neklausiau, nes nesitikėjau, kad taip pigu. O rašė už vieną tašelę tik 5 lirų (apie 10 litų). Pasiėmiau dvi, Piemuo už jas sumokėjo. Aišku, Yurgita po to mane protino, esą, siūlai tokiai nunert ne daugiau nei lirą kaštuoja, bet reikia ir darbą įvertint, juolab kad ir pamušaliukas įsiūtas.

Tai ką, atsisveikinau su raitu Atatiurku



Atsimojavau su Yurgita ir jos sūneliu, dyyydelėmis lyg kaštonai akytėmis



Ir išdardėjau stotin, kur manęs laukė kelionė į Kapadokiją.

Dar kai mes kelionę tik planavom, Shalimar buvo įspėjusi, kad dviem moterim bus pavojinga. Sykį susipažinau su vienu jūreivuku turku ir jam papasakojau apie savo kelionę, teiravausi jo nuomonės. Jis patikino, kad po Turkiją saugu keliauti yra lygiai tiek pat, kaip ir po bet kurią kitą civilizuotą šalį, svarbu padoriai atrodyti, per daug neapsinuoginti ir neprisigerti

Bet kai kuriems turkams vis tik atrodo, kad vienišos keliautojos dėl to ir vienišos, kad pasitarškint būtų nieko prieš. Tuo įsitikinau dar prieš kelionę, kai vienam internetiniam pažįstamam pranešiau apie būsimą kelionę. Jis pasakė, jog seniai yra buvęs Kapadokijoje, tad nieko prieš būtų dar ten nuvažiuoti, tik šįsyk jau su manimi. Kai pasakiau, kad keliausiu su drauge, jis iš karto į kompaniją pasiūlė ir savo draugą. Paprašė, kad jam atsiųsčiau savo kompanjonės nuotrauką ir dar paklausė, ar viską supratau. Teko pasakyti, kad nieko nesupratau, nes buvau įspėjusi, kad mano kompanjonė yra ištekėjusi ir į Turkiją važiuoja tik tam, kad dar labiau susipažintų su šios šalies gamta, kultūriniais ir istoriniais objektais, paragautų nacionalinių patiekalų... Pranešiau, kad mūsų visai nedomina romantiški susitikimai. Ir... labai jį nustebinau, nes jis kaip tik manė, kad pati Turkija mums tik antame plane, pirmame - turkai. Taip ir pasakė Teko pastatyti jį į vietą.

Kad vienišos keliautojos turkams atrodo lengvabūdės įrodo ir dar vienas atsitikimas Ankaros autobusų stotyje. Laukėme savo autobuso į Goreme, turėjome dar nemažai laiko... Užsimaniau parūkyti ir pastebėjau, kad neturiu žiebtuvėlio. Priėjau prie kelių rūkančių turkų ir turkiškai paprašiau prisidegti. Aišku, po to jie puolė mane visaip šnekinti, teko prisipažinti, kad turkiškai moku "čok az" (labai mažai). Tačiau tarp jų atsirado ir vienas, mokantis angliškai. Užteko tik prasitarti, kad esu tik su drauge, vos ne palydovo paslaugas pradėjo siūlyti Teko nešt kudašių pakampiais, po to mačiau, kaip jis po stotį blaškėsi kažko ieškodamas.

Toliau viskas vyko be nuotykių. Tol, kol pasiekėme Kapadokiją.

Kai atvažiavome, jau buvo naktis, pusė vienuolikos vakaro. Tamsu, šalta, kaimas kaip iššluotas, o mes dar net nežinome kur nakvosim. Tačiau mano kompanjonė ten lankėsi nebe pirmąjį kartą ir iš karto pasuko link to viešbučio, kuriame buvo pasistojusi pernai....

Tiesa, būtina papasakoti apie pirmąjį įspūdį, atvykus į Kapadokiją. Kaip minėjau, vakaras jau buvo vėlyvas, tad aš jau snūduriavau. Ir kai pramerkiau akis ir pamačiau vaizdelius pro langą, man tik atvipo žandikaulis ir nebeužsičiaupė. Buvau mačiusi galybę nuotraukų iš šio regiono, tačiau realūs vaizdai pranoko mano vaizduotę. Toks jausmas, kad užmigau ir pramiegojau kelionę į kosmosą, o atsibudau visai kitoje planetoje. Tokių vaizdų žemėje būt negali

Viešbutį mes gavome be jokio vargo. Ir dar net su didele nuolaida, viena naktis vienam žmogui - 30 litų. Viešbučio savininkas iš karto pasiūlė arbatos, o aš, užmetusi akį į meniu, pamačiau, kad yra alaus. Jo ir paprašiau, nes kelionėje buvau šiek tiek nusnaudusi, tad maniau, jog nuo nemigos mane dabar tik alus ir išgelbės. Ištvarkiau du butelius, babkių jie taip ir nepaėmė. Vienas viešbučio berniukas jau tą patį vakarą padėjo ant manęs akį, jutau tai kiaurai. O kitas, viešbučio svečias mane kveitėsi iš karto eit į naktinį klubą. Bet atsisakiau.

Ryte pusryčiavome terasoje, o iš jos atsiveria va kokie vaizdai
Tarp tūkstantmečisu menančių griūvėsių įsikomponavę ir šiuolaikiniai pastatai. Jų statybai irgi keliami tam tikri architektūriniai reikalavimai. Namai negali būt aukšti, spalva irgi negali būt rėkianti, kad neužgožtų gamtinio-istorinio paveldo












Norėtumėte, tokiam viešbuty pagyvent? Nesijaudinkit, tualetas ir dušas ten yra, dar net karšto vandens kūnui nusipraust. Miegotumėt irgi lovose, ne į miegmaišius įsisukę

Tai ne pastatas, o natūraslus kalnas, uola. Jų ten begalės. Kadaise ten žmonės gyveno, langelius prasimušė, kambarius išsigramdė

Per pusryčius, kai paklausiau kompanjonės, ką šiandien veiksim, išgirdau, jog jinai nieko neveiks, tiesiog tinginiaus. Būčiau ir aš tą idėją palaikiusi, bet man buvo gaila laiko. Gavau keletą trumpų jos instrukcijų, kur šiandieną galiu nusigauti. Ir išėjau. Kur - pati nežinau. Bet vaikščiojau vis dar išsižiojusi, fiksavau nuostabiausius vaizdus, atsidūsrusius mano kelyje.

Čia visur gyveno žmonės





Atrodė, kad asfaltuotas kelias su riedančiais automobiliais ir elektros stulpai - vieninteliai šiuolaikinės civilizacijos rodikliai. Antraip būtų galima manyti, kad arba grįžai laiko mašina į praeitį arba iš viso esi ne šioje planetoje




Kapadokijos peizažas



Pavargot? Jie gali jums suteikti "taksi" paslaugas

Ėjau ėjau ir pakliuvau į Goreme muziejų po atviru dangumi. Apie jį šiek tiek galite pasiskaityti čia

Po tuos urvus ir aš landžiojau



Kažkoks dailininkas pabandė atkurti to metų gyventojų valgomojo aplinką



Šiandien prie stalo jau niekas nebesėdi



Muziejaus panorama





Viduje. Tose patalpose kažkada gyveno žmonės



Viename iš urvų. Ženklas, kad čia klestėjo krikščionybė





Dienomis būdavo karšta, o vakarais jau ir striukytės prireiktų. Beslampinėdama po muziejų nusvilau nosį ir rankas. Be to, teko nemažai pakopinėti po kalnus, tad ir mano lašiakai, po truputį tirpdami, jautėsi baisingai niekinami. Tad po kelionės jau atrodžiau nekaip

Labas Smurka, sveikos merginos
Žinot, aš susirgau Smurkos pasakojimų liga. Tik ateinu į darbą- o dirbti net nesinori, kol nepaskaitau tavo, Smurka, kelionės įspūdžių ir nuotykių.
Labai laukiu tolesnių pasakojimų. Kaip ir kai kurios mamytės, aš pati tikrai neišdrįsčiau keliauti viena, nes nesu tokia drąsi. Aišku, aš irgi esu nuotykių mėgėja, bet- aš neišdrįsčiau. Vienas dalykas- anliškai nemoku.
Na, o paskaityri apie Turkiją tai labai įdomu, nes ir man yra ką prisiminti.

v.stase, prieš dvejus metus aš angliškai mokėjau tik "my name is...", "I love you" ir "fu*k you" Dabar jau galiu susikalbėti iš bėdos, bet irgi anglų kalbos žiniomis neblizgu.

O turkų kalbos dar ir pernai nemokėjau. Iš viso nieko. Pernai liepą pirmas mano išmoktas turkiškas dalykas buvo "tešekiur ederim" (ačiū labai).

O prasilaužiau internetu bendraudama su pasauliu. Ir su turkais, aišku savaime Dabar net azartas šioks toks yra apėmęs. Nes po tokių dialogų labai smagu pasidaro:

Kai mes laukėm traukinio iš Stambulo į Ankarą, buvo likusi dar valanda. Tad sumaniau kebabą sukirst. Nuėjau į "lavočką" ir sakau:
- Tavuk doner kebab. Iki tanem (vištienos doner kebabą. Du)
- Turkče biliyorsun?-klausia pardavėjas. (turkiškai moki)
- Yok yok, bilmiyorum. (ne ne, nesuprantu)
- Biliyorsun biliyorsun, - koketiškai sumirksi pardavėjas (moki moki)

O ir viešbutyje Kapadokijoje kartą savininkas man kažką turkiškai pasakė. Bet tada jau rimtai nesupratau. Jis nepatikėjo, sako, viską tu čia supranti. Ir šiaip prie manęs jie atsargiai turkiškai kalbėdavo, galvodavo, kad viską raukiu. Nors tiek nesu pažengusi, esmės dar nepagaunu. Tad turkai apie mane gali drąsiai prie mano akių loti, jei suprasiu, tai tik atskirus žodžius.

Čia dvi paskutinės mano savarankiškos kelionės aprašytos. Viena buvo sausį, skridau į Stambulą per Varšuvą. O antra buvo rugsėjo 9-23 dienomis, skridau per Rygą (iki Rygos su autobusu). Per maskvą jei skrisčiau, tai nebent į kokį Tailandą ar Indiją. bet nežinau, kada tokias keliones susiplanuosiu.

Išėjusi iš muziejaus po atviru dangumi nuklaidžiojau į šoną. Ėjau ten, kur akys veda. Saulė ir toliau negailestingai kepino mano ilgą nosį, o rankos nudegė kaip sodininkės daržininkės - ten, kur kūną dengė drabužiai, saulė neprasimušė. bet buvau visiškai viena, tad manęs nieks neužfiksavo.

O vaizdeliai sutikti buvo tokie







Apie 60 proc. turkų užsiima žemės ūkiu, tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Tačiau Kapadokijoje derligos žemės labai nedaug, o ir ta pati buvo perdžiūvusi ir suskeldėjusi.

Na, ką. Grįžau visa nusiplūkusi iš savo pasivaikščiojimo kalnuotomis vietovėmis, nusvilusi, apdulkėjusi (bet neapsidulkinusi ). Artėjo pietų metas, bet man už viską labiausiai norėjosi ne kokio "kuzu šiš" ar lęšių sriubos, o arbūzo su arbūzu, desertui - vėlgi arbūzo.

Artimiausioje daržovių parduotuvėje jo neradau ir grįžau į viešbutį. Ten mane pasitiko berniukas, kuris jau išvakarėse, kaip buvau pastebėjusi, pakabino ant manęs savo veizolus. Veršio akutėm klapsi, blakstienom vėduoja, arbatos siūlo. Nu, kaip atsisakysi Geriu arbatą, tas mane kalbina, kalusia, kaip dieną praleidau. O aš jam tik apie arbūzą ir nieką daugiau Išėjo man jo ieškoti, pinigų neėmė, sakė, nebrangus, gali jis man jo "pastatyti". Nepastatė. Nerado jis to arbūzo. Pamatęs mano veide didį nusivylimą, jis man meliono atnešė. Sukapojau ir nusprendžiau eit. Kur? - klausia berniukas. Miegot, atsakau. Jis mielai man pasiūlė registratūroj stovinčią lovelę, o aš lygiai taip pat mielai jos atsisakiau.

Nueinant manęs paklausė, ar nieko prieš būčiau vakare nueit su juo į barą. Pasakiau, kad galbūt. Prieš kelionę sau buvau visais šventaisiais prisiekusi, kad neužmezginėsiu jokių romantiškų pažinčių ir apskritai, jokių naujų vyriškos lyties pažįstamų man nereikia. Dūūūra. Buvau pamiršusi, kad į Turkiją važiuoju

Vienu metu jau net ketinau nuo jo pasiplauti ir varyt vakare į miestą viena. Tačiau prasiėjusi trumpam Goreme kaimo gatvele, savo nuomonę pakeičiau. Paršutinau atgal į viešbutį ristele, dar alaus butelaitį pakeliui prigriebusi, idant "nedapistitus females" diagnozės kamuojamas koks turkaitis man kuo mažiau sveikatos suėstų.

Grįžtu atgal viešbutį, sėdžiu registratūroj, alutį garinu pamažėl. Berniukas, pamatęs, kad aš jau kaip ir susiruošusi, pats į batus įšoko, odinę striukelę užsimetė ir sako, kad jau esą galim eit.

Ir išėjom. Nors gal ir nereikėjo

labai fainas pasakojimas

as nors ir su vyru buvau, vistiek turkai naxaliskai lindo..
i parduotuves tempe tik pirma diena, kol nebuvom idege kaip turi buti. kitas dienas viskas chiki ejom tik i tas kur reikia.
viesbuti turkas pasake, jei nenori eiti kur kviecia, tiesiog nusisypsok, ir nieko nesakyk, praeik tyledama.. tai tikrai veikia!