Paskutinė mano kelionė į Turkiją

Yra ir nešventų. Kokiam Stambule gal ir mažiau sureikšminama ta nekaltybė. Be to, Turkijoje viešieji namai veikia oficialiai (yra, aišku, ir neoficialių, bet iš esmės prostitucija ten legalizuota), tad juo labiau apie šventumą teigt negalima. Bet nekaltybė ten yra labai svarbi.

Apie tai man sakė turkai. Neturiu pagrindo jais netikėt, nes mažesniuose miestuose turkaitės net po vieną niekada nevaikšto. Tad ir pažinčių su jomis neužmegsi, juolab kad ir angliškai kalbančių ten nelabai rasi.

Pažįstu tik vieną jauną panelę iš Stambulo, 21 metų. Turi vaikiną. Bet neturi sekso. Kita vertus, girdėjau, kad tokiais atvejais, kai mergina turi vaikiną ir ten meilė seilė tarp jų vyksta, yra praktikuojama kitokia sekso rūšis. Na, kokia tik nori, svarbu, kad cielka vietoj liktų

su melynai pazymetu visiskai nesutinku na nebent tikrai kurnors giliam kaime dauguma mano pazistamu turkiu (tu, su kuriom artimai bendravom, ir nebutinai is stambulo) su savo vaikinais miegojo iki vestuviu ir ne su vienu dazniausiai
o su raudonu sutinku paciai teko papult i tokias situacijas, kai kalbindavo rusiskai su labai aiskia potekste nedaug tokiu situaciju pasitaike, bet buvo, buvo..
beje, nukrypom nuo temos Smurka, tai kur tavo tolimesni kelioniu ispudziai

Oi, net keturi puslapiai ne į temą prirašyta Galėčiau dar ginčytis, ale nuotykiai mano makaulėj prislopti gali, tad reik tęsti.

Atsikėlėme anksti, tai dar spėjome pamatyti virš kaimo praskrendančius balionus. Čia tokia pramoga organizuojama turistams, kurie skraidynes oro balionais pradeda dar saulei patekant, apie penktą valandą ryto. Vaizdeliai, įtariu, jiems ten daugiau nei fantastiški atsiveria. Bet men teko tik pavarvint seilę, nes šis malonumas, trunkantis, tris-keturias valandas, kainuoja 130 eurų. Man per daug.



Tai va, po pusryčių savo jaunikiui pasakiau, kad išvažiuoju. Tas jau manė, kad visai nešu lašinius iš to kaimo į Koniją, bet teko prisipažinti, kad tik su motoroleriu truputėlį pasivažinėti. Jis kažko labai apsiniaukė, dingo nuotaika ir t.t. Bet nepuoliau labai gilintis.

Išeinant į nuomos punktą, jis dar pasirūpino, kad važiuodama nesušalčiau, nes neturėjau jokio megztinio. Paslaugiai pasiūlė savo odinę striukę, sveriančią, kaip karvės naujagimis Atsisakiau. Tada savo žalią bliuzoną įteikė Taip ir išėjau, savo jaunikio kvapą prie savo kūno glausdama

Kadangi ne tik neturėjau teisių, bet ir su motoroleriu niekada gyvenime navažiavau (išskyrus birbalą, prieš daugiau nei 15 metų), tai mane trumpam apmokė. Vieną didelį ratą apvažiavau su instruktoriumi, o antrą jau viena. Gavau palaiminimą, kad mol jau vairuoju geriau nei pats mano instruktorius ir išvažiavau. Kompanjonė buvo mano vedlė, jinai jau žinojo, kur mes važiuosim ir ką pamatysim.

Nuvažiavom į kažkokį kaimą, dar mažesį nei mūsų Goreme, susitabdėm ten savo "žirgelius" ir pakilom į kalną. Kildama užfiksavau keletą nerealių vaizdelių. Tiesa, po kelių dienų, praleistų Kapadokijoje, jie darė vis mažesnį įspūdį. Ale vis tik gražu

Na, o užkopus į viršūnėlę, tokie vaizdeliai atsivėrė.







Žiūrėdama į šį, niekaip negalėjau suprasti, kaip žmonės sugebėdavo tokiose aukštybėse sau langus prasikalt ir apskritai, kaip sugebėdavo taip aukštai karstytis kasdien




Stoviu ant pasaulio krašto




Kalno viršūnėlės vaizdelis



Pamačiusi šiuos, savo kompanjonės išdrįsau paklausti, kas čia yra - grybai ar pimpalai Jinai tik nusikvatojo ir pasakė, kad kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį sprendžia. Pagal manąjį, čia turėtų būt kaip tik tai, ką aš galvoju

Pamačiusi šiuos, savo kompanjonės išdrįsau paklausti, kas čia yra - grybai ar pimpalai Jinai tik nusikvatojo ir pasakė, kad kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį sprendžia. Pagal manąjį, čia turėtų būt kaip tik tai, ką aš galvoju


[/quote]


Aha Smurka as tai is kart pagalvojau, kaip ir tu- cia "grybai"
Intariu ta tavo kompanjone jau labai tau priesingybe

nerile, penkis kartus buvau

Besileisdmaos žemyn, užsukome į bažnyčią



Čia turėjo būt altorius, ko gero



Įkalėm arbatėlės ir nuvažiavom į vieną muziejų.



Turistai karstosi po urvus



Jis toks didelis, o aš tokia mažytė Net keista



Paslampinėjusios šiek tiek, nuvažiavome į kitą muziejų. Vaizdai lyg ir panašūs, bet tuo pačiu ir skirtingi







Čia aš jau į urvą įsilindusi



Na, o po šios ekskursijos užkandau gozleme, išgėriau Ayrano ir vėl pajudėjom. Mūsų tikslas buvo - Urgup miestas, nes nebeturėjome pinigų, o Goreme kaimo bankomatas saviatgalį buvo ištuštintas iki paskutinio kurušo.

Pakeliui dar sustojome pasigrožėti vienu gamtovaizdžiu, Ši stotelė vos netapo paskutine mano gyvenimo stotele. Į Urgup taip ir nebenuvažiavau

Nugi padariau avariją, tarararai tararai, nesikeikus neišeina Ir dar vietovėje, kur lygių vietų nerasta, vien kalnai ir kalnai

Viskas įvyko taip greitai, kad aš net nelabai spėjau sureaguoti. Tiesiog pajudėjome iš aikštelės, aš jau užvedžiau savo motorolerį, laikau nuspaudusi stabdį ir duodu gazą. Stabdį atleidau (ar išsprūdo, dabar jau gerai nebepamenu), o gazas taip ir liko užgazavęs. Tad aš, visu greičiu pyliau per kelią, dar spėjau surikt ir pati sau pasakyt "amen". Nes už kelio - skardis. Neaukštas, bet užsilenkimui pakankamas.

Mane išgelbėjo krūmai. Įpyliau tiesiai į juos ir užsikabinau atbuliniu ratu už krūmokšnio šaknelės. Pati savo plačiąja krūtine užguliau vairą, tad po apylinkes pasklido ilgas pyyyyyyyyyp. Kabu sau ir galvoju, kaip gerai, gi neužsimušiau Ir neskauda nieko, toks jausmas, lyg visai nieko ir neatsitiko, čia tiesiog nauja ekstrymo rūšis - pakabot virš skardžio žemyn galva.

Bet turkai malačiai, labai greitai sureagavo. Vieni pribėgę laikė mano motorolerį, kad šis vis tik neatlaikęs mano figūros nenusikabintų ir nenugarmėtų, o kitas leidosi manęs nukabinti. Nukabino. Pakilau į gatvę visa laiminga laiminga, žmonių aplinkui masės, pasijutau lyg pirmo ryškumo Holivudo gviazda Turkės vandenį ant kojų tik pila ir aš netrukus pastebėjau, kad vis tik atrodau blogiau nei jaučiuosi - per kojas kraujas upeliais varva Pakeliu kelnes, o ten dviejose vietose koja prakirsta. Bet palyginus su tuo, kad viskas galėjo baigtis daug liūdniau, tai buvo visiškas niekis. Kompanjonė manęs paklausė, kaip aš jaučiuosi, o aš, baisiai susirūpinusi, kad toks gyvenimo įvykis liks neužfiksuotas, liepiau jai fotografuoti Vos nenudėjo jinai manęs už tokį pasiūlymą

Po to turkės manęs dar nepaleido, nusivedė prie savo lavačkų, pasodino ant kėdės, užsirūkyt davė, toliau kojas plovė ir Alachą šlovino. Praėjus kelioms minutėms, liepė atsistot ir galūnes judint, nes šokas jau turėjo praeit, tad reikėjo pasitikrinti, ar visi kaulai vietoje. Tada jau ir pajutau pirmuosius skausmus. Ale jie vis tiek buvo niekiniai, palyginus su tuo, kas galėjo atsitikti, jei mano kelyje nebūtų pasipainioję štai šie krūmai.


O čiau jau mano išgulėta

Ištraukę motorolerį turkai patikrino, užvedė, veikia. Tada aš, pašokusi nuo kėdės, užsidegiau važiuot toliau. Bet kompanjonė kategoriškai atsisakė su manimi kur nors važiuot. Geriausiu atveju, sakė, važiuos atgal į Goreme kaimą. Įkalbėjo. Atsisėdau ir bandžiau važiuot. Pavažiavau ne daugiau nei 100 metrų ir supratau, kad nukentėjo tas motoroleris. Be to, kad nulūžo priekinio rato sparnas, kažko man vairą labai į kairę suko. Tada paskambinom į nuomos punktą ir jie atvažiavo manęs pasiimti. Čia jau stoviu ir laukiu jų. Kaip po tokios avarijos, atrodau visai neblogai



Važiuojant į Goreme pajutau, kaip tinsta dešinės rankos bevardis pirštukas. Tiesiog tvinkčioja iš skausmo. Bet mane vežęs jaunuolis net keletą kartų pakartojo, kokia esu laiminga.

Atvežė mane atgal į nuomos punktą. Ten paklausė, ar gerai jaučiuosi, bet aš nenorėjau nieko kito, kaip eit į viešbutį pamiegot. Ir išėjau. Vyrai tik pasakė, kad lauks manęs vėliau. Neketinau jiems daugiau ri akyse rodytis, bet vėliau prisiminiau, kad mano pasas liko pas juos.

Pats įdomiausias dalykas buvo tas, kad grįžau į viešbutį visa murzina, aptrankyta ir visokia kitokia, o mano jaunikis į mane net dėmesio nekreipia Nei gaili, nei užjaučia, nei juokiasi, nei verkia - jokių emocijų. Sakau, ei, avariją padariau. O jis tik užmetė akį į mane ir pasakė, kad turiu eit pas gydytoją. Viskas. Baigėsi meilė, vedybų troškulys, viskas baigėsi Grįžo viešbučio šefas, tai įsakė jam paskambint gydytojui. Pasakiau, kad man nereikia jokių gydytojų ir paprašiau, kad leistų man prisėst prie interneto. O grįžusi kompanjonė prisakė man gulėt ir visą dieną net nekelt nosies iš viešbučio.

Bet aš jos nepklausiau :

Gerai, tęsiam toliau.

Tai va, liepė man kompanjonė viešbutyje kirmyt. Bandžiau, bet nepavyko. Net nusnaust normaliai nepavyko, nes pirštas vis tino, tino ir tino. O ir sėdynei mano gulėjimas ne itin atostogų metu patinka. Tiesa, dar prieš bandymą nusnaust buvau į dušą įlindus, savo kruvinas kelnes išsiploviau, kruviną ir apdulkėjusį kūną nusimazgojau. Jau tada buvo matyt, kad mano kojos netrukus pražys visa įmanoma spalvų palete - nuo baltos iki geltonos (neskaitant baltos, kuri yra natūrali mano kūno spalva). Aišku, labiausiai gailėjausi, kad mano jaunikio (dabar jau reiktų rašyt "jaunikio") žaliasis bliuzonas liko visiškai nenukentėjęs Nei vieno kraujo lašelio, nei vienos gėlytės žiedadulkėlės, o jau apie įdrėskimą net nekalbėkim. Grąžinau tokį, kokį pasiėmiau.

Persirengiau ir išėjau pasitrainioti, bevardį pirštelį į priekį atstačiusi (gerai, kad ne didįjį, labai jau nedviprasmiškai būčiau atrodžiusi ). Nukulniavau tiesiu taikymu į nuomos punktą paso atsiimt. Spėkit, ką vietoj jo gavau? Ogi sąskaitą 650 lirų dydžio (apie 1300 litų) Pasakiau, kad ateisiu vėliau, nes reikia viską apgalvot, be to, angliškai nemoku taip perfekt, kad galėčiau kažkokias derybas vest.

Na, žinia buvo, švelniai tariant, ne kokia. Tad visų pirma nuskuodžiau į interneto kavinę pasaulio informuot apie savo padėtį ir patarimų pasisemt, kad galėčiau kuo lengviau priimt sprendimą.

O po to, aišku, gert. Nors ir nereikėjo to daryt, bet emocijos liejosi per kraštus. Parašiau savo kompanjonei sms apie tokią nekūdą reketuojamą sumelę, jinai atlėkė ir mane gerokai aprėkė, kam lovoj negulėjau ir mirštančios gulbės nevaidinau. Taip esą būtų buvę paprasčiau su jais susikalbėt ir derėtis. Bet jau buvo per vėlu.

Kadangi sėdėjau tam pačiam kabake, kur ir prieš dvi dienas, prie manęs, savaime aišku, vėl prisistatė ekskursavodas į turkišką kaimą. Iš pradžių irgi papriekaištavo, kad jo nepaklausiau ir pati su motoroleriu važiavau. O būčiau esą važiavusi su juo, viskas būtų buvę gerai, mane tik teigiamos emocijos būtų aplankiusios. Visi pasidarė gudrūs su savo "o kas būtų, jeigu būtų".

Mane nuo streso dažniausiai pradeda taip tampyt, kad nusiramint galiu nebent vienu prisėdimu pusę kepto avino sudorojusi. Kadangi avinų ant iešmų ten niekas neskrudino, užsisakiau kažkokį ypatingą Kapadokijos troškinį. Jis patiekiamas moliniame inde, kurį reikia pačiai su plaktuku praskelt, o po to skaniai šveist Tai buvo pats maloniausias įvykis tą dieną






Antroj nuotraukoj matosi pusė veidelio to kebabų kepėjo. Nemanau, kad buvo pernelyg vertas vietos mano fotike, atd neeikvojau elementų

Man bebaliavojant kabake, atvažiavo kompanjonė ir labai griežtai su manimi pakalbėjo. Davė velnių, kam mirštančios gulbės nevaidinu ir lovoj neguliu, dabar esą bus sunkiau susitarti.

Bet įtariu, kad susitarti ar šiaip ar taip nebūtų pavykę. Et, dabar vienas velnias žino, kaip ten būtų buvę. Tad aš, dar šiek tiek pasėdėjusi, grįžau viešbutin ir miegot nuėjau anksti. Emocijų tam vakarui buvo per daug, tad užmigau.

Ryte mano pirštas skūroj vos laikėsi, maniau, kad sprogs. Atsikėliau vos nežliumbdama, nes norėjau nešdintis lauk iš kaimo, o be paso to padaryt niekaip negalėjau. Tad šiek tiek prisėdusi prie interneto ir pasiskaičiusi naujų pasiūlymų, kaip iš padėties sausai išbrist, vėl išėjau į trasą.

Nuėjau pas kebabų kepėją arbatos išgert. Pasiguodžiau, kad labai nuobodu, noriu kur nors keliaut. Ir jis pasiūlė mane prie upės nuvežt. Su motoroleriu Sakau, durnas tu ar ne durnas, aš gi vakar vos neužsilenkiau, o tu mane vėl ant motorolerio nori užkelt Bet jis mane ramino, sako, nebijok, aš esu geras vairuotojas ir kitokius dar ten bla bla bla. Ir ką jūs sau galvojat? Ėmiau, atsisėdau ir išdardėjau Baimės šiek tiek buvo, ypač tada, kai jis taip neblogai ant gazo pavarė. Bet įgnybiau jam į pilvą už tai, mygom baigė motokroso čempioną vaidint

Nuvažiavom į Avanos, miestelį, esantį už kokių 5-6 km nuo Goreme. Pasivaikščiojom paupiu, žąseles palesinom.





Po to jis mane nuvedė pas kažkokį puodžių, pažiūrėt, kaip puodai žiedžiami. Na, žiedžiami jie lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje, tad jo nenufotkinau. tačiau tas puodžius turi sukaupęs didžiulę keramikos dirbinių kolekciją, kodėl jos nenufotografavau, niekaip nesuprantu Bet kai įėjau į kitą salę, jau nesusilaikiau, nepakėlusi fotiko



Kelios salės, skirtos vien plaukų sruogoms. Ten koks milijonas sruogų, aš jums tiksliai sakau. Iš viso pasaulio. Žmonės nusikerpa sruogelę, ant lapelio užrašo šalį, vardą, kas nori ir daugiau duomenų apie save įkelia (kad pamatęs koks pilietis sruogelę, panorėtų susipažinti ir su jos savininku ). Aš savąją irgi ten palikau, tik be adreso ir telefono

Paskui papietaut nuėjom į kavinukę prie upės. Atsisėdom tokioj medinėj geldoj, pagalvėlėm nukrautoj ir plepėjomės. Kebabų kepėjas pradėjo galvot apie vedybas su manimi Bet paaiškėjo, kad neįmanoma, nes Lietuvoje jis neras darbo, o čia aš su vaikais atvažiuot negaliu Per mažai babkių turi, kad galėtų mane su dviem vaikais vesti

Aišku, po tokių kalbų užsimanė pamiegot jis po to, galvą ant mano kelių padėjęs. Liepiau patraukt Na, o po to jis man griežtai palieė prisipažint, ar kaime nesusiradau jokio kadro. Sakau, nesusiradau, man nereikia, bo visi tik kruštis nori, kas čia per kadras : O jis man sako, kad turi žinių, jog aš su savo viešbučio berniuku susitikinėju Esą tada, kai jis mane kalbino važiuoti, vienas turkas jam pasakė, kad atsikvošėtų ir nedarytų kvailysčių, nes aš, matote, esu Baryš girlfriend Tada jau supratau, kokiame kaime poilsiauju. Gi viename gale nusiperdi, o kitame jau kvapas atsiduoda

Liepė prisipažint būtinai, nes sakė, kad turkai yr pavydūs be galo, tad abu galim turėt problemų O ką aš turiu prisipažint, jei mano jaunikis mane ant ledo paliko ir po avarijos net nekalba? Vadinasi, nieko neturiu, skyrybos įvyko. Bet grįžt su motoreleriu ir dar per kaimą pabijojau. Pasakiau, kad bijau važiuot, atsiprašiau baisiausiai ir grįžau autobusu.

Grįžau į viešbutį, jaunikis sėdi. Nulis emocijų. O aš jam sakau, ko tu su manimi nešneki, jidyshtvairogės : Ir jam staiga kalbos dovana pradingo. Rusiškai jis pasirodo bemokąs tik vieną žodį "nipanimaju", angliškai irgi viską pamiršo. Tada atsivedė viešbučio savininką, mol vertėju jis pabus. Nu jau neee, sakau, apsieisim geriau be jokių pokalbių, bet santykių per tarpininkus aš nesiaiškinsiu. Sako, ko bijai, jis gi draugas mano. Atsistojau, savo riestą nosį dar labiau užriečiau ir norėjau eit. Sustabdė, prisiminė keletą rusiškų žodžių staiga. Sakė, kad labai ant manęs supyko, kam maiviausi, savo atostogų planais su juo nesidalinau. O ypatingai supyko, kai sužinojo, jog išsinuomavau motorolerį teisių neturėdama. Sakė, jei būtų žinojęs, būtų iš darbo išsiprašęs ir neleidęs man vairuot, pats būtų visur vežiojęs

Ką padarysi. Meilės nebėr, vadinasi, reik eit įkalt

Ir nuėjau. Į vyno rūselį, kur mano kompanjonė ištisais vakarais mirkdavo. Radau ten ją, bet supratusi, kad nelabai esu ten pageidaujama, išėjau. Pas kebabų kepėją, nes alus ten pigiausias buvo. Jis visaip mane bandė sugundyti, kad vakare eitumėm kur nors, bet aš nesileidau į jokias kalbas.

Pasėdėjau, dar šiek tiek po kaimą pamaklinėjau. Temo, tad grįžau atgal į viešbutį. Mano jaunikis sėdėjo prie kompo. Leidau sau paprašyti, kad pasitrauktų ir leistų man. Jam kažko švelnumo priepuolis užėjo, atsistojo, apsikabino mane, o paskui sako... "alkaš" Va čia mano nervai jau netlaikė, sakau, tu ką čia man aiškini, aš jau ką, net vieno bokalo alaus negaliu išgert : Jis nepatikėjo, kad vieną, tad teko jam išrėžt, kad kiekių man nenurodinėtų, nes man atostogos, todėl darau, ką noriu

Sėdžiu sau prie kompo, savo reikalus vėl tvarkau. Po kiek laiko jaunikis atėjo ir pasiūlė eit su juo į barą. Sutikau, nes vis tiek nebuvo ką veikt. Tik labai bijojau, kad kebabų kepėjas neužciochintų. O mes kaip tik į tą pusę ėjom Bet prieš pat kabaką pasukom į dešinę. Nuėjom į kažkokį viešbutį, jis ten susitiko su draugais, kažką ten turkiškai malėsi. Už kokių 15 minučių vėl išėjome. Ir viena laimė, kad prieš kebabų kepėjo kabaką, vėl pasukom.

Nuėjom į kažkokį barą, tas klausia, ką gersi, išsišiepęs visas iki ausų. Nu bet koks durnas klausimas Aš pasimaiviau ir pasakiau, kad tą patį, ką ir jis. Gi žinojau, kad alų, rupūžė liuobs O jis sako, aš tai kolą darysiu ir vaiposi kaip paauglys. Gerai, sakau, ir aš kolą Nupirko du alaus

Sėdim, geriam, dar vienas turkas atėjo, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, joks ne turkas, o prancūzas, prieš kelerius metus Goreme kaime restoraną atidaręs, tad ir turkiškai neblogai jau pramokęs. Bet ne viską, nes kai paklausė, koks mano darbas ir aš jam atsakiau, kad "gazeteci", jis nesuprato. Tai taip ir sėdėjom kurį laiką trise.





Sėdėjom sėdėjom, plepėjom pamažu, kol mano jaunikis paskui ir rėžia, kad paliks mane vieną čia kokia dešimčiai minučių Nu nereaaliai supykau, sakau, kokio velnio čia mane tada iš viso atistempei, nori mane kaip jauką čia palikt turkams visokiems : Kalbėjau įtikinamai, tad pasiėmė ir mane kartu. Vaiavom kažkur, kur nakties metu žmogaus koja nežengia. Buvo gražu, tuos kalnelius tik mėnuslis ir žvaigždės apšviečia Sustojom. Jų tikslas, pasirodo, buvo žolės parūkyt, marihuanos Siūlė ir man, bet išvadinau juos narkašom ir atsisakiau.

Na, parūkė jie, grįžom atgal į kabaką. Aš kaljano usžsisakiau. Tada atėjo dar vienas jaunuolis, tai mes su juo kartu ir rūkėm. Po kiek laiko jie antrą reisuiką į mišką susiorganizavo Na, rūko jie ten po žvaigždėtu dangum... Prieina prie manęs jaunikis ir klausia "kak ty hočiš". Klausiu, kaip suprast Jis sako "life, kak ty hočiš". O jaackau piackau, ka išsigandau. Galvoju, apsirūkė vidury miškų laukų, tai dabar manęs jau klausia, kaip aš noriu

Bet nieko man nepadarė. Buvau tiesiog jų kompanijos dalis, tik tiek, kad nerūkiau ten taip ir visaip. Grįžom mes į kabaką, damušėm alų ir išėjom miegot. Tiesa, kabake jis ir vėl man uždavė tą patį klausimą. Sakau, aš nesuprantu, ką tai reiškia, gal seksą čia turi galvoje Labai nustebo, kad man taip pasirodė Bet taip iki šiol ir nesužinojau, kokia to klausimo esmė

Kad nenusprogčiau iš nuobodulio, dar išvakarėse kitai dienai užsisakiau ekskurdiją į požeminį miestą. Užimtumas buvo garantuotas visai dienai, grįžt turėjau tik vakare.

Tai baigusi uliavones su vyriška kompanija variau miegot. Reikėjo pabust žvaliai, nes ryte laukė pokalbis dėl paso. Laiko buvo mažai, nes 9.30 jau manęs turėjo laukti ekskursinis autobusas kelionei į tą minėtąjį požeminį miestą.

Atsikėliau ypatingai anksti. Kadangi mano kompanjonė tą rytą motorolerį turėjo grąžint, tai ir aš iš paskos pėstute nušuoliavau, kad reikalui esant galėčiau pasinaudoti jos puikiomis anglų kalbos žiniomis.

Dėl viso pikto įsidėjau ir 200 lirų (apie 400 litų), tikėjausi prasisukt su tokia sumele. Tiesa, buvau gavusi pasiūlymų keliaut tiesiai į policiją ir bandyt ten auką suvaidint, bet policija man nekelia pasitikėjimo jokioje pasaulio šalyje, tad šią instituciją pasilikau pačiam kraštutiniausiam atvejui. Ir atrodo, kad teisingai padariau, nes policijos paslaugas man pasiūlė pats nuomos punkto savininkas, net nupasakojo, kurioj vietoj galiu ją rast (nors aš apie tokius ketinimus net prasižiojus nebuvau). Tada dar labiau supratau, kad esu kaime, kur visi vieni kitus pažįsta ir yra jei ne šiaip draugai, tai giminės kokiu nors būdu tai tikrai.

Nesileido diedas į jokias derybas. 650 lirų ir taškas Kai pasakiau, jog tokių pinigų neturiu ir neturėsiu, pasiūlė man kreiptis į savo šeimą Lietuvoje ir palaukti, kol jei man per western union reikiamą sumą perves. Išėjau it musę kandusi, tad į požeminį miestą išvažiavau viena ir labai prastos nuotaikos.

Viena laimė, kad vaizdai ir įspūdžiai buvo verti to, ką pamačiau. Kelionės metu viskas užsimiršo.

Važiavom du pilni mokroautobusai, didžiąją dalį auditorijos sudarė japoni, bet buvo ir iš JAV, Brazilijos bei kitų šalių turistų.

Pradžiai keletą žodžių reikėtų tart apie gidę. Jinai turkė, labai šiuolaikiška, nenusakomo amžiaus, draugoviška.



Ekskursija vyko anglų kalba. Maniau, kad nors ir nemoku puikiai reikšt minčių šia kalba, tai bent jau esmę suprantu. Tačiau ką pasakojo ta turkė, beveik nieko nesupratau, išskyrus atskiras frazes Kalbėdama jinai labai dažnai kreipėsi į kažkokį Francą. "Frac, come on", "Franc, what do you think" ir panašiai. Labai ilgai galvojau, ko jinai prie to Franco pristojo ir kuris čia iš mūsų kompanijos pagaliu yra jisai. Kol pagalaiu man "dašuto", kad čia ne Francas, o friends Po to paaiškėjo, kad čia ne aš taip anglų nesuprantu, o jos akcentas nežmoniškas, nes mūsų gidę sunkiai suprato ir brazilė, kuri po Kapadokiją keliavo su savo amerikonu širdies draugeliu. O vienas japonas, kai sykį gidė paklausė, ar turime klausimų, atrėžė, kad turi. Jis pasakė, kad tiesiog mieko nesuprato ir riebiai nusikvatojo

Ekskursija prasidėjo nuo apžvalgos aikštelės. Goreme kaimas liko kažkur kairėje



Prie požeminio miesto, aikštelėje, sukiojasi kelios dešimtys vietinių turkių, kurios visaip bando už 2 liras iškišti savo rankomis pagamintas suvenyrines lėlytes. Aš jų nepirkau, bet užtat įsiamžinau gyvas lėlytes, besisukiojančias po aikštelę



Na, o paskui tuneliais leidomės į požeminį miestą, kelias dešimtis metrų po žeme. Požeminių miestų Kapadokijos regione rasta virš trisdešimt, ten šeimos slėpdavosi nuo priešų, kai kur net sugebėdavo auginti kai kurias žemės ūkio kultūras. Po žeme kai kuriuose miestuose įsikurdavo net kelios dešimtys žmonių.





Ventiliacijos šachta



Kaip nustebau, požemyje sutikusi japonų turistų grupę, kuriuos jau mačiau ant gynybinės pilies Ankarjoje. Kaip ir ten, taip ir po žeme, jie šlovino Jėzų, lygiai tokiu pat stiliumi, kaip mūsų Tikėjimo žodžio sekta

na zinant, kad japonai labai smalsus ir sunkiai dirbdami gave atostogas pilnai "nutruksta", tai jie apart to, kad kiekviena kampeli fotografuoja (kai pagalvoji, kur jie tas nuotraukas kis ) tai ir gal pagauti emociju protrukio ir slovinti jezu pradeda... na gal susimaise prie sienos, juk ne raudu siena kaip izraelyje, bet koks gi skirtumas

Eleina, jie tikrai nebuvo tradicinės savo šalies religijos išpažinėjai. Jie buvo sektantai, kaip aš įtariu, lygiai tos pačios sektos, kaip ir mūsiškis Tikėjimo žodis.