Nugaros skausmas

Charite, priežasties jis tau nepašalino Tai yra tik iliuzija...

Kodėl taip rašai? Kokie argumentai?
Tai kodėl aš vaikštau ir man neskauda Ties, pašalinta priežastimi aš laikau atgal sustatytus dubens kaulus, nes po gimdymo vaizdas buvo tragiškas. Kadangi tai trečias vaikas, žinau, ką turėjau po dviejų, ir ką po trečio.
Visa kita, kaip rašiau, įsivaizduoju, akd priklauso tik nuo manęs pačios - raumenų sustiprinimas, mankštos ir t.t.
Beje, kai palyginu save su kai kuriomis kitomis, tai nematau čia daug tokių, kurios per metus nuo išvaržos atsiradimo jaustųsi taip pat, kaip jų neturėjusios (tiesa, man kolkas dar reikia saugotis daug ko, bet puiki savijauta ir gyvenimo kokybė grįžusi neginčijamai)

Pašalino fizines priežastis, bet yra dar ir dvasinės. Va jos priklauso tik nuo tavęs pačios.

Čia sutinku.

Jergau jergau, Charite, kiek tu esi prisikentėjus, siaubas kažkoks tai Svarbu, kad dabar gali džiaugtis gyvenimu
Niu va man ta draugė sakė, kad jis nesireklamuoja ir nedirba jokioj med. įstaigoj ir yra tikrai brangus ir kas blogiausia Kaune

Siūlau patikrinti, ar jis turi lincenciją medicinos praktikai ir kokiai konkrečiai. Aš visus tikrinau - nerizikavau aklai patikėti rekomendacijom Be to, dar domėjausi turima patirtimi (kiek metų dirba toje srityje).
Medicinos praktikos licencijas išduoda Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos. Paprasčiausias būdas - kreiptis į SAMą
Licencijas galima ir pačiai rasti lrs.lt - įstaigą renkiesi Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba, rūšis - įsakymas, į teksto laukelį suvedi pavardę. ,,Išmestame" dokumente matysi, ar išduota licencija, kokiai veiklai ir kada galioja. Jei nerastum, galima klausti SAMo.

Manyčiau, kad dėl to, ar rįžtis masažams, ar manualinei terapijai, spredimą priimsi tik Tu pati. Nes piimdama sprendimą turėsi pasverti visas labai realias grėsmes ir pavojus, bei permąstyti ne tik sėkmės, bet ir nesėkmės variantus (tą aš dariau ).
Jei rįšiesi, turėk omeny, kad geras medikas visada po 2-3 kartų pamatys, ar yra rezultatas ir ar gerėja bei pasakys, ar tikslinga tęsti gydymą. Jei jokio gerėjimo nėra - tą matysi pati, o medikas tylutėliai tęs savo darbą, vadinasi jis kažką daro negerai. Čia ne pati išsigalvojau. Pora medikų man taip apsakė ir su manimi atsisveikino.

CHARITE - o tu silpnumo akimirkomis negalvodavai apie operacijas? ar niekas nesiųlė? iš kur turėjai tiek jėgų ir tikėjimo tuo, kad išsikapstysi?

Siūlė operaciją, bet perdaug ,,ko nereikia'" prisiskaičiau apie jas
O tikėjimo, kad išsikapstysiu, pradžioje turėjau labai daug, bet jis išnyko atgulus lovon. Tada tiesiog stūmiau dienas, nes iki jokio gydytojo iš esmės negalėjau pati savo kojom nusigaut, juk iki wc pusiau šliaužom-ropom keliaudavau... Tiesa sakant, nežinau, kaip būtų susiklostę viskas, jei būčiau nuo pirmos akimirkos gėrus skirtus vaistus nuo skausmo ir būčiau rimtai perėjus tą patį ,,valstybinio gydymo malūną", gal nebūčiau per mėnesį-du dar labiau padidinusi savo išvaržų iki nebevaikščiojimo... Belieka tik spėlioti, o viską puikiai iliustruoja kitų patirtis....

O apie išsikapstymą galiu taip parašyt. Išvaržoms netikėtai ,,trenkus" į koją, ant rankų turėjau žindomą beibį, kurio nebuvo kam palieka. Nei tėvų, nei kitų artimųjų, kurie padėtų, su B neturim. Todėl bėgom pirmiau pas privatininkus (kadangi greitai), tik tada poliklinikon eilė atėjo, todėl bėgau mankštintis, nes sau leisti gerti vaistų žindant negalėjau, daugiausia - tik ibuprofeną, bet ir jo per gerą pusmetį vos kelias 10-ies tablečių pakuotes sugėriau... Tikėjausi, kad skausmo periodas (pradžioj jis buvo ne itin žiaurus) pamažu bus iškęstas, o sustiprinti raumenys leis pasveikti.
Tikėjau tuo, net kai buvo akivaizdu, kad mankštos leidžia nedidėti skausmui, tačiau po jų pamažu nebegaliu vaikščioti. Maniau, kad gal specialistai blogi, susiradau dar geresnius...
O kai jau nebegalėjau paeit, nebegalėjau pajudėt, spjoviau į gydytojų grasinimus, kad manualinė terapija baigsis man blogai - kas begali būti blogiau???? Operuotis spėsiu, o prie tos situacijos džiaugiausi ,,ištempusi" laiką ir maksimaliai ilgai prižiūrėjusi kūdikį - jei reiktų staiga jį palikti (kam???) išvažiuojant ligoninėn, vis ne kelių mėnesiukų būtų, bent diena, savaite, mėnesiu didesnis. Aš juk kažkada pasveiksiu (maniau), o va kūdikiui, jei staiga manęs neteks ilgesniam laikui, nesaugumas, išsiskyrimo sielvartas liks juoda žyme visam gyvenimui. Be to, už kelių mėnesių B būtų vėl galėjęs imti atostogas (iki tol visos buvo išnaudotos, o ir gyvent iš kažko reikia nemenkai šeimai) ir būtų viskas lengviau. Tačiau skausmas B atostogų nesulaukė...
Vėliau paaiškėjo, kad nebūtina organizmo nuodyti baisiaisiais skiriamais vaistais, kuriuos siūlė eilė neurologų, galimos elementarios su žindymu suderinamos ir net leidžiamos žindant injekcijos (kaip rašiau - gavau keletą puikiai suveikusių homeopatinių vaistų, po to ir lidokaino injekcijų prie stuburo, dar vėliau - keletą hormoninių, ir viskas) - neįtikėtina, bet taip yra
Tada (buvo gruodis) ėmiau nedrąsiai viltis, kad iki sausio pradžios bent iki kiemo vartelių nueisiu - man žūt būt reikėjo apsiginti baigiamąjį darbą. Tačiau sausį vistiek dar nepaėjau. Apsiblioviau, bet neturėjau ko prarast - B mane, prisigėrusią ibuprofeno, beveik ant rankų nunešė į gynimą, o po pusvalandžio namo - tikslas pasiektas, skausmas žiaurus, bet nebe toks žudantis, B jau atostogos tuoj - galiu leist sau sirgti
VIskas akivaizdžiai, bet labai labai pamažu ėmė gerėti, o aš žliumbdavau, per teliką pamačiusi laimingas ant rankų vaikus nešiojančias mamas - mano vaikas to neturi ir neturės... Pavasarį ėmiau skaičiuoti laimės akimirkas - pastovėjau cielas 3 minutes, o po kelių savaičių jau 10 minučių...
Dabar savo mažą lialių jau panešu, kur tik reikia, bet labai trumpai. Ilgai nešioti galėčiau, bet bijau

Mano vaikystės draugei, su kuria bendraujam beveik 40 m., todėl viską apie ją žinau iki smulkmenų, išoperavo išvaržą stuburo apačioje. Po operacijos ji važiavo į sanatoriją ir ten susirgo kojos venų uždegimu. (Toms, kurios domisi dvasinėmis ligų priežastimis, pasakysiu, kad išvaržos ir kojų venų uždegimo dvasinės priežastys yra tokios pačios). Praėjus metams po operacijos draugė jautėsi puikiai, bet sužinojo, kad... randasi dvi naujos išvaržos...
Pasakysiu tiek, kad per porą nuolatinio skausmo metų ji labai pasikeitė...Į teigiamą pusę pasikeitė. Skausmas žmogų nebūtinai gniuždo, jis žmogų priverčia mąstyti giliau, žvelgti plačiau...Draugė buvo darboholikė, negailėjus savęs visiškai. Dabar ji kur kas mažiau dirba, stengiasi kuo daugiau judėti, mankštintis ir džiaugtis gyvenimu...

Man irgi jau senai apačioje nugarą skauda - stipriausias skausmas būna rytais, kai dar lovoje guliu, o paskui - išsivaikštau.
Na, pirmiausia galvojau, kad tai ginekologinės problemos, bet čia problemų nerado.
O skausmas net į pilvą kartais pereina.
Padarė rentgeną - osteochondrozė, bet jokio gydymo - tavo amžiui (36) normalu

Rentgenas nieko nerodo...

Rentgeno nuotraukode galima pamatyti slanksteliu pokycius. Juk tam ji ir daro.