Pritariu nuomonei, kad jei negali pats igyvendinti savo noru, svajoniu, o gal uzgaidu, tai ir nekelk vestuviu. Buvau ir as tokiose vestuvese (ir ne "ziloje senoveje", o pries 1 metus), kuriose reikejo su(si)moketi uz daug ka. Buvome tik 2 poros pulke, o jaunuju norai didziuliai, tad teko patustinti gerokai pinigines. Kaip kazkuri pasisakiusi, tik isvakarese suzinojome, jog nebevaziuojame savo auto, o jaunieji isnuomavo tam tikros spalvos (vestuviu tematikos) limuzinu klases 7 vietu automobili. Uz kuri teko sumoketi mums 4. Su kita pamerge buvome ne tik vienodomis suknelemis (nors esame totaliai skirtingos, viena zema backute, kita auksta "manekene), bateliais, sukuosenomis, aisku puokstemis. Pamergiu torta uzsake jaunoji (mokejome mes), nes jis turejo dereti su jaunuju tortu. Pabroliams lengviau, ju vienodi tebuvo tik marskiniai, kaklaraisciai ir kojines

, nors kostiumus irgi tarpusavyje turejo pasiderinti. Vestuves vyko su visias keliu tverimais, atvykus teko issipirkti priejima iki stalo is muzikantu, seimininkiu, stalas irgi issiperkamas, grobiama jaunoji (vel ispirka). Tad visur saldainiai ir buteliai. O didziausias vakaro siaubas buvo ziureti, kai israude jaunuju tevai eina per svecius ir praso paskolinti pinigu, nes jaunieji pamirso visus perspeti, jog muzikantai leis per stala stiklaini, i kuri desime jauniesiems pinigus. O pabaigeme tuo, jog seno kirpimo fotografe atnese nuotrauku albuma, is kurio visi uzsisakinejo foto. Veliau suzinojome, jog jaunieji gavo cd su foto.
O viso to pradzia buvo... kviesdami jaunieji prasyte prase, jus tik bukite pulke, nieko nereikes daryti.
Dabar jau visa tai atrodo vos ne kaip anekdotas. Istorija, kuria pasakojame, kai norime pasilinksminti.

Bet tada....
Turbut tinka pasakymas, kad apetitas atsiranda bevalgant, nes pradzioje jaunieji planavo mazas kuklias vestuves.