Kaip reaguojat į vyrą invalidą?

#109
QUOTE(zuza @ 2008 03 06, 13:58)
sutinku drinks_cheers.gif Kad atsimerktų akys bigsmile.gif siūlau paskaityti vienos jaunos merginos išgyvenimus, kuri per avariją neteko abiejų kojų Ingos istorija

Labai teisingos mintys, privercia susimastyti
Atsakyti
#110
QUOTE(zuza @ 2008 03 06, 12:58)
sutinku drinks_cheers.gif Kad atsimerktų akys bigsmile.gif siūlau paskaityti vienos jaunos merginos išgyvenimus, kuri per avariją neteko abiejų kojų Ingos istorija

jau ankščiau teko pasiskaityti Ingos istoriją. Taip pat ir jūsų sūnelio istoriją... Ir sukrėtė, bet ir sužavėjo žmonių atkaklumas ir nepasidavimas nevilčiai... notworthy.gif smile.gif Šiaip kai skaičiau tos merginos istoriją, tai tuomet dar geriau supratau kaip turėjo jaustis maniškis (mat mes susipažinom praėjus beveik 4 metams po nelaimės)...
Atsakyti
#111
Man atrodo, kad priimti, pripažinti, ar net pamilti kitokį fiziškai žmogų reikalauja itin didelės dvasinės brandos. Vidutiniškoms asmenybėms tai nepasiekiami (ir nesuvokiami) horizontai.... doh.gif
Atsakyti
#112
Na nežinau aš dėl tos brandos dvasinės. Tiesiog pamačiau žmogų ir pamilau. Ir viskas. Taškas. wub.gif Ir kitaip būti negalėjo. Ir dabar jau gyvenimo be to žmogaus neįsivaizduoju. Žinoma, galbūt sunkiau ir sudėtingiau būtų, jei jis visai nevaikščiotų. Dabar jis su protezais, visur einam, važiuojam, net namuose remontus daromės... biggrin.gif
Atsakyti
#113
QUOTE(torrivi @ 2008 03 06, 15:52)
Na nežinau aš dėl tos brandos dvasinės. Tiesiog pamačiau žmogų ir pamilau. Ir viskas. Taškas.  wub.gif 

o tai MEILĖ (ta, kuri yra kantri ir maloni, visa pakenčia, visa tiki ir visą ištveria, ir kuri niekada nesibaigia smile.gif ) juk ir padaro žmogų brandų mirksiukas.gif
Atsakyti
#114
Galbūt... smile.gif
Atsakyti
#115
man pačiai, deja, iki tokios brandos dar toli kaip iki mėnulio blush2.gif Savo vaiką (net jei jis kitoks) mylėti yra įgimtas ir natūralus jausmas, čia pastangų kaip ir nereikia ax.gif O vat pamilti svetimą fiziškai neįgalų žmogų - čia tai jau "aukštasis meilės pilotažas"... Rodantis asmenybės subrendimą, kaip jau sakiau...
Atsakyti
#116
QUOTE(Gimusi_vasarą @ 2008 02 02, 10:19)
Koks skirtumas kaip pavadinsi? Esmė juk nesikeičia...


Esmė gal ir nesikeičia tau, bet tam žmogui yra skirtumas. Be to, kaip jau minėjau, tokio žodžio niekas nebevartoja schmoll.gif . Tai žmonės su negalia, o ne invalidai.
Atsakyti
#117
skaiciau ir masciau...
jei atvirai, tai pirmas jausmas pagalvojus apie susidejima su neigaliu vyru - baime. vos ne paniska blush2.gif
bet teko pabuvot siek tiek kitokioj situacijoj - kai man brangiam zmogui grese panasi nelaime. apie joki palikima nebuvo nei minties. ir neeme jokia baime kad teks gyvent su neigaliu...
darau isvada - kvailos baimes apima tik tuomet, kai nepazysti zmogaus vidaus...

o del dvasines brandos... manau, kad asmenybes nebrandumas trukdo priimti ne tik kito zmogaus neigaluma, bet daznai ir kur kas paprastesnius dalykus - kito zmogaus pomegius, ydas, iprocius ir t.t. taip kad brandus zmogus tikrai turetu nesibaidyti negaliios. g.gif matyt as dar nebrandi bigsmile.gif
is kitos puses, brandus zmogus turi pasverti ir savo galimybes - ar pajegs bendrauti su neigaliu, atlaikyti visuomenes spaudima ar dar baisiau - paties neigaliojo pykcio ir nusivylimo kitu zmoniu poziuriu bangas... juk ne visi sugeba taip pozityviai priimti savo nelaime, kaip Inga - o juk ir ja pacia zeide aplinkiniu zvilgsniai.
Atsakyti
#118
Niekada nevarstau žvilgsniais neįgalių žmonių,nei iš smalsumo(kaip daug kam būdinga),nei iš gailesčio.Niekada nežinai,kas gali atsitikti tau ar tavo artimam žmogui.Šiandien tu sveikas,o rytoj gali atsidurti ratukuose.Perskaičiau Ingos istoriją,koks žiaurus likimas.Todėl gyvenu,džiaugiuosi kiekviena diena kol esi sveikas,o visa kita galima užsidirbt,užgyvent.Mano vienos giminaitės brolis yra aklas,po susitikimų su juo aš kartais vakarais užsimerkiu ir pagalvoju,Dieve kaip baisu nieko nematyti.....
Atsakyti
#119
QUOTE(vaizduote @ 2008 03 06, 21:37)
ar pajegs bendrauti su neigaliu, atlaikyti visuomenes spaudima ar dar baisiau - paties neigaliojo pykcio ir nusivylimo kitu zmoniu poziuriu bangas...

man atrodo, kad sunkiausia neįgaliam žmogui yra ne jo negalia, o tas [U]dvigubas spaudimas, [/U]kurį jam tenka atlaikyti: iš vienos pusės visuomenės netolerancija, aplinkinių nusistatymai, iš kitos pusės savęs nuvertinimas, savigaila ir pan.
Ooo, kad taip aplinkiniai būtų supratingesni, kaip palengvėtų jiems gyvenimas.... Deja, dažnai būna taip, kad ir taip palūžusį žmogų, kiti (net artimiausieji) savo reakcijomis galutinai įmurdo į pesimizmo liūną.

Skaitant čia pasisakančių nuomones: šlykštu, bjauru, purto ir t.t. blink.gif , man baisu galvoti, kas laukia mano sūnaus, kai jis užaugs, Nežinau, kaip man jį auklėti, kaip rengti gyvenimui? unsure.gif

Atsakyti
#120
QUOTE(zuza @ 2008 03 07, 09:05)
Skaitant čia pasisakančių nuomones: šlykštu, bjauru, purto ir t.t.  blink.gif , man baisu galvoti, kas laukia mano sūnaus, kai jis užaugs, Nežinau, kaip man jį auklėti, kaip rengti gyvenimui?  unsure.gif

Nežinau, galbūt jau dabar jį mokyti, pratinti užsiauginti stooorą "skūrą" (maniškis taip padarė, nors dar tenka pamatyti, kad kartas nuo karto, kad kas nors dar įskaudina ir tiesą pasakius, manau kad vistiek to neišvengs, aš tik sušvelninti tai galiu)... O gal kol jūsų sūnelis užaugs, subręs, bus kažkas pasikeitę - požiūris, žmonių mąstymas... g.gif Nors aišku - visais laikais buvo ir turbūt bus nesupratingų... unsure.gif
Aš tai žinau - kai turėsim savo vaikutį ir reikės jį leisti į mokyklą, ir jei bus galimybė, aš leisiu į tokią klasę, kurioje yra neįgalus vaikas. Teko matyti vienoje Šiaulių bendrojo lavinimo mokyklos klasėje integruotai besimokantį neįgaliuką. Jam buvo cerebrinis paralyžius. Bet kiti vaikai taip jį mylėjo, taip juo rūpinosi, tokie supratingi buvo... Na žinoma daug kas nuo mokytojos priklauso, o tos klasės mokytoja buvo nereali.
Atleiskit už nukrypimą nuo pagrindinės temos... smile.gif
Atsakyti