QUOTE(Maidenana @ 2008 02 21, 13:00)
Protezo gali nenesioti del to, kad jie labai trina, tiesiog skauda. vandenys ten kaupiasi ir pan. be to, reikia igudziu, akd galetu ji nesioti.
Be abejo galime lyginti su sveiku zmogumi. Ziurek, juk jis neteko kojos, t.y. jis neteko kazkokios kuno dalies. Bet gi jis vistiek liko savimi. jis yra zmogus, su tom paciom mintim. taip, paluzes, bet tik del aplinkiniu gailescio, parodymo, kad jis nebesveikas. Jeigu su juo bendrautu kaip su turinciu visus galus - jis nebutu paluzes. tiesiog visuomene ji spaudzia ir reikalauja is jo pripazinimo, kad jis nera sveikas. Bet jis sveikas! O sitokia dvikova baigiasi jo gerimu ir depresija. As galeciau traktata parasyti kaip reikia elgtis su zmogum, kuris neteko kazkokios galunes ar abeju. labai svarbus tik vienas momentas - negaileti. Duoti jam darbu, paprasyti parneshti-nuneshti, padaryti (aisku, jei turite laiko, jei nera ziauriai skubus reikalas, nes jam siek tiek ilgiau uzhtruks ir tiek). negalima jo laikyti nepilnaverciu. jis turi jaustis reikalingas.
Jis jau kokia astuoniolika metu be kojos.Ir nemanau,kad tai mazas laiko tarpas susigyventi su tuo.Grazus,protingas vyras,is moteru puses demesio sulaukia daugiau negu tada,kai buvo sveikas.Bet nei viena nenori surist su juo gyvenimo.Taip pabut,pasilinksmint,tokiu pas ji pilna,bet va to nuosirdaus zmogelio ir neranda.Sunui dvylika metu,jis gedijasi tecio,kad jis kitoks.Gal todel jam taip sunku gyvent.Vaiksto pas psichologa,bet,deja,jam tai nepadeda.Niekas jo negaili,draugai ismokino vairuoti masina,visur ji ima kartu,bet jis uzsidares,jis daugiausiai laiko praleidzia namie.Jis pats gedijasi saves...
Papildyta:
QUOTE(zuza @ 2008 02 21, 13:19)
tai suprantu, kad tam palyginti jaunam žmogui trūksta ne tik kojos, bet daug svarbesnių dalykų: pasitikėjimo savimi, motyvacijos, gyvenimo džiaugsmo, savirealizacijos ir t.t. Čia yra didieji jo trūkmai ir didžiosios negalios, o koja smulkmena palyginti su tuo. Bet argi tai nėra bendražmogiški dalykai: ir sveiki, ir invalidai gali vienodai depresuoti ar vienodai džiaugtis gyvenimu. Todėl nereikėtų taip apibendrinti, kad neįgalieji yra tokie ir anokie apgailėtini vargšai, o vat sveikieji tai jau visi superiniai herojai
esmė ta, kad jūs kažkaip į žmogų žiūrit kaip į kažkokių fizinių detalių rinkinį

Ir jei jau kokios detalės trūksta, tai jau viskas, šakės, žmogus sulūžo ir jį į metalo laužą nurašote
Tai nejau jūs manot, kad vyras jus myli už tai, kad turite keturias tobulas galūnes, gražų veidą, puikią figūrą ir t.t.

Greičiau jis jus myli už tai, kokia esate vidumi: nuoširdi, gera draugė, linksma ir pan., ar ne
Juk žmogų sudaro daug dalykų: ir fizinių, ir dvasinių. Ir dvasia yra esmė, o ne fizika

O kad trūksta kelių fizinių detalių, tai anokia čia bėda, svarbiausia, kad yra veikianti galva ant pečių
Žvelkit į žmogų kaip į visumą, nes dėdama akcentą ant trūkstamos kojos, daug esmingesnius dalykus pražiopsoti galite
Jus klystate,jei manote,kad neigaluji as laikau apgailetinu vargsu,niekada neisdrisciau jo taip pavadinti.Ir kad sveikieji tai kazkokie super herojai.Nezinau uz ka vyras mane myli,bet pirmiausia jis pastebejo mano isore,ne mano vidu,nuostabu charakteri ir pan.As suprantu,kad dvasines vertybes-stai kas yra svarbiausia.Bet netekusi kazkokios kuno dalies as pati jausciausi blogai.Man gyvenimas butu baigtas.Bent jau dabar taip galvoju.Gal esu silpna,nors tokia nesijauciu,gal didele egoiste.Noriu matytu salia saves sveikus zmones,nes neesu tikra,ar sugebeciau susitaikyti su savo ar man brangaus zmogaus negalia

Ir zinau,kad nei vienas mes neesam nuo to apsaugotas.