QUOTE(Just a girl @ 2011 02 21, 23:35)
bet juk galima buvo ir kažkaip kitaip pasakyti.. švelniau, taktiškiau.. o ne taip: kokia tu stora..
jei man būtų 15, po tokių žodžių nustočiau turbūt valgyti..
Jei būtų 15, uošvių turbūt dar neturėtum. O būtent jie šį kartą leptelėjo lievą komentarą.
Žinok, buna žmonių, kuriems ir 62 cm talijos apimties mergina jau stora. Tai į replikas dėl figūros nekreipk dėmėsio - svarbu, kaip jautiesi tu. Jei jauti, kad reikia padirbėti (nors kiti ir teigtų, kad tu liesa) - tai ir pasidarbuok. Jei viskas OK, jei pati sau patinki, tai nesureikšmink, kas ką sako.
Vakar su dukryte smagiai išėjo. Ji atsistojo ant pirštų galiukų, ištiesė vieną kojytę. Sakau: "Sigute, tu labai graži balerina". Tada ji man sako: "Tu, mama, esi balerina". Aš jai sakau: "Aš tokia stora, negaliu būti balerina". Tai ji atsakė: "Tai tu, mama, esi kamanė balerina"

. Kvatojausi net už savo nemenko pilvuko susiėmusi. Vyrutis mano turbūt be ausinių savo kambaryje lindėjo, tai pabambėjo: "Sigute, negalima taip sakyti". O aš jam: "Po to, ko man prišnekėjai, visa kita atrodo miela ir gražu. O dukrytės žodžiai tik pralinksmino."
Tai ir tau siūlyčiau, jei išeina, pasijuok iš tos situacijos...
Ir dar - romano "Džeinė Eir" herojė krimtosi būtens dėl to, kad yra mažutė ir smulki.
Norėdamas ir prie stulpo gali prisikabinti.
Papildyta:
QUOTE(Nerutia @ 2011 02 21, 21:18)
Gali, aišku, kad visko gyvenime gali atsitikti. Žinai, geriau turėti draugę, kuri Tau sakys tiesą, norės Tau nuoširdžiai gero, ir nevynios į vatą visko, o ne sakys: ,,suprantu, viskas bus gerai'' -nors nei velnio ji nesupras ir nei velnio jei nerūpės.Kaip ir čia: pusei iš komentatorių vienodai šviečia ką ji rašo, bet užsidėję vaidina užjaučiančias... teatras.Teiskit už mano pasisakymus, bet čia mano nuomonė.
Paguodos ieškoti reikia tarp artimųjų, draugų,o ne internete, čia Tavęs
laumiux nepažysta ir nejaučia, nei viena to, ką jauti Tu.
Viskas gerai. Man nereikia užuojautos - niekas nemirė, aš pati, tiesa, svorio priaugau per žiemą, bet tai irgi pakoreguojama.
O sprendimą reikia priimti ne lengvą. Išeiti iš žmogaus, dėl kurio, kaip rašiau pradžioje, dar varva snargliai

, nors iš šalies pažiūrėjus, nieko iš jo gero neliko.
Bet VISŲ jūsų komentarai man paėjoo įgauti tvirtumo. Aišku, indėlį pabaigsiu dėtis, tuos 9 mėnesiukus dar atbūsiu. Tikrai bus lengviau pradėti gyventi ir teismuose bylinėtis turint kišenėje tuos 6 tūkstančius.
O ir šiaip dar yra ką sutvarkyti ir čia: atiduoti Sigutės kūdikystės daiktelius kam nors - vonelę, vežimėlį, kailinį vokelį, maitinimo kėdutę. Laikėme, tikėdami, kad dar prireiks - juk planavome, jam grįžus iš JAV, o man padirbus, kiek reikia motinystės pašalpai gauti, pasigimdyti dar vieną vaikelį...
Bet yra kaip yra. Jei kokiam vaikučiui dar bus lemta iš manęs gimti, tai jam ir daiktelių bus parūpinta.
Teisiniais klausimais dar info reikia pasirankioti.
Tik labiausiai mane baugina nežinomybė dėl darbovietės likimo. O kai esi dar ir šeimos maitintoja, tai...
Bet kiek yra tokių moterų. Ir kažkaip išsiverčia