QUOTE(Elodie* @ 2011 02 22, 15:18)
Laumiux, viskas su tavim gerai, manau ir tavo vyras nera ligonis. As manau jis paprasciausiai susizavejes (ar isimylejes, koks skirtumas kaip pavadinsi, susitarimo reikalas). Ta didele aistra uzvaldziusi visa jo mastyma ri didele dali gyvenimo, ir blogiausia, kad jis negali buti su ja, todel gyvena SVAJONESE. Pagyventu, pamatytu ir jos minusus, gal po kurio laiko ir protas prasviesetu ir taves imtu ilgetis. Bet tai ilgas procesas, ir nemanau kad jo sulaukus (jei sulauktum, zinoma) dar noretum buti su juo.
Manau dauguma moteru yra isgyvenusios panasius dalykus, as irgi nesu isimtis. Skirtumas tik ta,s kad kai kurios turi daugiau atramu - vienu vaikai paauge, kitos inirtingai studijuoja megstama dalyka ar uzsiima labai miela sirdziai kurybine veikla, trecios turi labai artimu draugu ar tevu palaikyma, o ketvirtos neturi nieko - vienintelis gyvenimo ramstis ir paguoda buvo vyras, kuriam isejus stogas tiesiog neatlaike ir visas gyvenimas subyrejo. Galima i tai ziureti kaip i tragedija, bet as siulau pamatyti ir sviesiaja puse (tiesa, gana nediduke ir sunkiai iziurima): o gal tai nauja pradzia? Kai nebera kelio atgal, atsiranda kelias i prieki.
Beja, apie Filipinus. Jeigu tikesim stereotipais, kad rusai daug geria o cigonai vagia, tai ir apie filipiniecius yra ka pasakyt. Juolab gyvenu svecioj saly ir viena artimiausiu mano biciuliu yra filipiniete. Ji pasakojo, kad Filipinai labai varginga salis, kad visi imigantai (kinieciai, ir ypac - europieciai) daugumai moteru atrodo kaip saules ir vilties sviesulelis ju gyvenime, uz kuriu istekejus susitvarkytu ju gyvenimas. Na, bent jau finansiskai. Todel vargu bau ar verta tiketis moterisko solidarumo, o jeigu ir ji nuosirdziai isimylejusi jusu vyra, tai juo labiau. Vienu, kuo dabar galite pasitiketi - tai savim. Nes tik vienas sios istorijos dalyvis gali elgtis pagal jusu nora. Ir tai esate jus
Apie tai, kad Filipinai - varginga šalis irgi girdėjau. Bet kiekvienoje vargingoje šalyje yra ir išrinktųjų. Ji nei iš tos grietinėlės, žinoma. Bet ji karininkė kompiuterininkė. Kaip ir jis (iš tikro gal tarp jų daugiau pokalbio temų. nors aš kompą irgi neprastai įvaldžiusi, bet nesu kompiuterininkė).
Taip, dabar jis labai prispaustas - bankas nesutinka su jo norais ir neduoda leidimo skirtis. Ten turbūt kompiuterininkų ir be jo užtenka (nors ir svaigo kažkada apie darba IBM firmoje, kuri yra netoli jos namų). O be to - jei abu neišiskyrę, tai ir cypėje gali tekti pasėdėti.
O namuose dar aš tai ant sąžinės pamindau, tai ką gražaus iš mūsų gyvenimo prisimenu. nors jis kartais dar bando nutėkšti, kad visus 13 metų su manimi kankinosi ir buvo pats nelaimingiausias
Išeidama aš pirmiausia gal jam palengvinčiau gyvenimą. na, neiškeptų jam niekas Žemaičių blynų, nepagamintų balandėlių, cepelinų, įdaryto vyniotinio ar šokoladinio kekso su varškės - apelsinų įdaru, bet... Gal tai padėtų jam greičiau atsitokėti. Išeičiau aš, vaikas. Ir katė. Išsineštume dalį baldų. Iš darbo tektų grįžti į namus, kuriuose vienintelė gyva dvasia - jis pats, nėra kai kurių daiktų. O gal svajonėse gyvendamas šito net nepastebėtų?
