Sveikutės. Neseniai užsireginau čia, todėl dar nelabai moku naudotis ir nelabai žinau kas kur yra, todėl iš karto atleiskite man, jei kas ne taip.

O aš norėčiau išlieti savo išgyvenimus. Neseniai pradėjau draugauti su vaikinu (bendrai paėmus draugaujam ne daugiau 3 mėnesių), nors prieš tai aš jį pažinojau daugiau negu 6 metus.

Tai vat, pradėję draugauti pradėjome pastoviai pyktis dėl visko, o neseniai jis pareiškė, kad nori pertraukos, bet aš manau, kad jis nori skirtis ir tiesiog bijo man tai pasakyti ir mane įskaudinti, nes žino kokie stiprūs mano jausmai. Pastaruoju metu pasidariau labai jautri, todėl manau, kad to paprasčiausiai neištverčiau, dabar esu giliuose apmąstymuose, o jis tuo tarpu džiaugisi gyvenimu, laksto po klubus, kabina kitas paneles, su jomis bučiuojasi,. flirtuoja ir pan. (Na, jis visada toks buvo, tai nėra reikšminga, nes jam tai būtina kaip oras.

). Aš tokius dalykus toleruoju, tačiau neseniai supratau, kad turiu vieną didelę blogą savybę - esu žiauriai pavydi.

Dabar labai bijau laukdama jo atsakymo, nes tikiuosi blogiausio - skyrybų. Tačiau aš manau, kad ir jis to nenori, nes užsiminė, kad skirtis iš esmės norėtų tik dėl mūsų pykčių, nes jo jausmai nepasikeitė (tik nėra tokie stiprūs, kokie buvo). Tai vat, mergaitės, patarkit kaip man gyvent ir išgyvent šituos jausmus, nes myliu jį labai. Kiekvieną laisvą minutę galvoju apie jį, diena iš dienos ir tai mane kankina.