Lietuvių kalbos redaktorės

http://www.lrytas.lt...a-lietuvoje.htm

Mergina parašė absoliučią tiesą apie Tyto Albos "praktikas". Bravo jai, žemai lenkiu galvą.
Mano versti tekstai ten irgi buvo taip "kastruojami", ypač "pasisekė" vienai knygai, kurios pavadinimo čia neminėsiu - bet ji buvo atiduota iškastruoti pilietei, kuri matyt iki to buvo susidūrusi tik su buhalterija, ir jautrus penkiamečio pasakojimas virto persenusio diedo burblenimu - o žaviausia, jog buvo nutarta, jog tiesioginę kalbą reikia rašyti kabutėse, nes taip rašo anglai - kaip jums patinka? Naujiena aišku, jog anglai rašo kabutes, o mes dedame brūkšnius - redaktorei pasirodė, jog tai specialus autoriaus sumanymas
Gaila, kad tada dar buvau ne tiek patyrusi ir leidau sugadinti tą knygą - kažkaip nusispjoviau...
Paskui jau kapojausi paskutinėje verstoje knygoje dėl kiekvieno sakinio - nes mano tekstą redagavo mergina (gal pataupant), kuri nebuvo baigusi lituanistikos, o tiesiog dirbo sekretore... Pjovėmės su ja negyvai, nes jai tai nepatikdavo tekste kokia nors visa pastraipa - esą skaitytojai jos nesupras, ir juk nesvarbu, kad ją parašė autorė, ją galima išmesti, tai dar kas nors... Absurdo teatras, žodžiu...
O visų laikų geriausias tai būtent pavadinimas vienai mano verstai knygai - "vežantis rūgšties testas" virto lydekai paliepus darbuotojai panorėjus "rūgštimi įkrauto gėrimo testu" nesusapnuotum žmogus... Stovi ta knyga knygynuose, gėdą man pavadinimu daro - gi neužrašyta, jog pavadinimas ne vertėjos...
Arba dar kai kas - irgi matyt kažkokia labai protinga redaktorė dainininkę Kim Wild mano tekste pavertė dainininku Kimu Wildu - ir tai irgi "stovi", manęs niekas neperspėjo apie šį žavų "posūkį"... O ką, durnoji vertėja, Kim Wild nežino...
Buvo kadaise radijoje anekdotinė situacija apie daininką Kylį Minoglį, tai tas Kimas Wildas - prie jo matyt.
O va kai išties darydavau absurdus tekste, iš nuovargio - tai šito redaktorė teikėsi nepastebėt... Vienoje knygoje pavadinimas "Elektrai skirta gedėti" man tapo "Rytas virsta elektra", nes žodį nakčia Mourning perskaičiau kaip Morning Ne, šitas buvo neištaisyta, o bet tačiau kam... Būčiau ištaisiusi pati, bet man buvo griežtai liepta redaktorės pataisymus 350 psl. knygoje peržiūrėti per... dieną - tai visko perskaityt ir nesuspėjau, tik perlėkiau klaustukus...

Be abejo, autorė teisi: pacukas - ne žiurkė, bruzda - ne juda, marazmatikas - ne keistuolis, blūdijimas pėsčiomis - ne slampinėjimas... Jei žmogus nejaučia tokių dalykų, nežinau, ką jis veikia redaktoriaus kėdėje. Rimtai nežinau.

cituoju: "Vis dėlto leidyklos kolektyvo įžūlumo viršūne laikau nurodymą išbraukti kai kurias pastraipas, nes, redaktorės giliu supratimu, „per ilgas nukrypimas“ ir „knyga ne apie tai“. Atseit jei rašome knygą apie kinų kultūrą, tai nevalia svarstyti apie priežastis, dėl kurių rusų moterys porai vis mieliau renkasi į jų šalį besiskverbiančius stepių vyrukus.

Naudodamasi proga, gerbiamus ir nelabai gerbiamus kalbos redaktorius norėčiau informuoti, jog tik teksto autorius ir niekas kitas pasaulyje negali spręsti, kiek nukrypti į kairę ar į dešinę kūrybiniame procese, tai jo saviraiškos laisvė. Įkvėpimo pagautas, rašytojas gali be jokio sąžinės graužimo nuskristi ir į dausas arba nugrybauti į lankas.",

Ir prie to dar pridedu - redaktorius neturi JOKIOS TEISĖS keisti žodžio "suradimas" į "atradimas" ir atlikinėt panašių manipuliacijų su tekstu, jei jam taip atrodo "gražiau". Redaktoriaus teisė - vienintelė - taisyti KLAIDAS. Visa kita - autoriaus nuosavybė...

Buvo man: mano tekste - Petriukas eina namo. Redaktorės: Namo eina Petriukas. Ir toks visas tekstas (čia aš apie tą iškastruotą knygą). Taip, kai kurios redaktorės arba vaidina dirbančias, arba pavydi. Arba tiesiog kažkas ne visai gerai arba su savo pareigų supratimu, arba... su kai kuo galvelėj...

Kitoj leidykloj irgi buvo pasitaikę. Žodžių žaismą taisė į ne žaismą Išsigando vaizdingumo Buvo nepaprastai šauni knyga originale ir šauni vertime - nes žodžių žaismas ėjo kiekvienoje frazėje galima sakyti... Nieko, mergaitė stropiai perrašė, kad būtų padoru... Buvo taisyklinga ir mano vertime, bet jau kaip taisyklinga ir nuobodu buvo jos redagavime... Ir vėl neturėjau kada rietis, nes ant galvos kabojo jau kita knyga... Nors buvo žiauriai gaila. Atsiriejau jau tik dėl žaismų, sistemingai... Paskui vis tiek "kliauzų" aptikau išleistoje knygoje, bet bent jau ne tiek, kiek buvo redaguotame variante.

Taip kad taip, yra tų šaunių redaktorių. Bet yra ir labai nešaunių, ir jos nemenkai koncentruojasi "Tyto alboje"... Tas pat su vertėjais, tas pat su redaktoriais, tik blogiausias vertėjas renkamas, o redaktoriai tai kaip ir nekontroliuojami...

Gal galėtumėt man, tundrai, paaiškint, kas yra pacukas, marazmatikas ir blūdijimas Akivaizdi, kad mano žiniose yra spragų, t. y. žodžiai man žinomi, bet ne tokiom reikšmėm kaip jums

O šiaip tai ką - tegyvuoja gatvės kalba: visur ir visada Daugiau neturiu ką pasakyt

Mano manymu, tam tikruose stiliuose, kontekstuose pastarieji žodžiai gali būti vartojami, nepaisant to, kad teoriškai jie yra neteiktini kaip svetimybės ar atėję iš tarmių.

Bet iš esmės, tai aš vis dėlto straipsnio autorei nepritariu, mano manymu, pacas ir žiurkė, blūdijimas ir slampinėjimas yra tas pats. Dėl marazmatiko, tiesą sakant, nežinau. Lyg ir girdėtas žodis, bet jo reikšmės nežinau.

būtent, bet tik tam tikruose tekstuose ir kontekstuose - ne daugiau... Bet žmonės suvokia, kad su pižama į vestuves eit nedera, o štai gatvės kalba jau turi tikti visoms gyvenimo situacijoms

Jei jau akis už akį, dantis - už dantį, tai siūlau pasižvalgyt po vertėjų darbo šedevrą

Man tai visada smalsu, kai nurodo, kad redaktoriaus darbas – tik taisyti klaidas Jei taip, tai Jūsų priekaištas kažkam dėl nepastebėtos kliurkos mourning / morning visiškai nepagrįstas, nes tai nei rašybos, nei skyrybos klaida Ar šiuo atveju redaktorė visgi turėjo viršyti savo TEISES? O kam Jums apskritai redaktorius, jei pati esate lituanistė? Redaguokit pati ir net nereikės su niekuo rietis
Daugelis turbūt net negirdėję apie stilistiką, logikos klaidas, pasikartojimus tekste, nelygumus ir kt.

Verčiančio lituanisto darbas turėtų būti tobulas, bet deja deja - viena subine viso pasaulio neapkakosi

Super pasakyta!

Su klausimėliu dėl skyrybos
Dėl socialinio dialogo, - Komisija taip pat galėtų iškelti šį klausimą ir pasiūlyti sprendimų.
Ko čia reikia po dialogo: kablelio, brūkšnio ar ir to, ir to?

Įdomiai čia Koks sakinys prieš tai ir po to? Kaip angliškai?

Čia gal tas pats, kas Kalbant apie socialinį dialogą, <...> :

Klaidos būna ir stilistikos, logikos etc., manau, kaip redaktorės esate tai puikiai girdėjusios Niekur nerašiau, kad redaktorius turi taisyti tik SKYRYBOS AR LEKSIKOS klaidas...
Beje, toje pačioje Tyto Alboje esu susidūrusi su trimis puikiomis redaktorėmis, kurios šauniai išmanė savo darbą... O būtent taisė mano klaidas ir nesikišo su savo emocine nuomone į tekstą Rezultatas drįstu pareikšti buvo geras
Beje, čia nebuvo asmeninis važiavimas ant jūsų, nebent viena jūsų esate ta Palmira, apie kurią rašyta G. Juocevičiūtės, arba viena jūsų esate Tyto Albos darbuotoja su genialiu vertimu "rūgštimi įkrauto gėrimo tekstas"
O apie lituanistes ir tobulus vertimus. Taip, mano vertimai dažnai būna geri lituanistiniu atžvilgiu, tačiau turiu kitų trūkumų - dėl nebaigtos anglų kalbos ne visada gerai perprantu patį tekstą, ir čia reikalinga redaktorė, kad paklaustų - o kas čia dabar? neaišku... Nemanau, kad įmanoma dirbti be redaktoriaus. Taip, pažįstu tokį žmogų, tai mano dėdė, bet kol jis pradėjo dirbti be redaktoriaus, jis 50 metų atidirbo su redaktoriumi.
Ir galiausiai - taip, redaktorė privalo pastebėti visokius "rytas virsta elektra". O jei nepastebi, turi būti duodama vertėjui pakankamai laiko iš naujo peržiūrėti suredaguotą tekstą.
Dabar apie pacuką, marazmatikus ir blūdijimą. Nepamenu, ar trečias žodis buvo būtent toks, paskui pažiūrėsiu.
Pacukas nėra žiurkė. Tai milžiniška žiurkė. Būtent katino dydžio. Ir žodis pasakojimui duoda siaubo prieskonį.
Marazmatikas nėra keistuolis. marazmatiški sprendimai nėra keisti sprendimai. Tai yra DURNAI keisti sprendimai. Nes keistas dar gali būti tiesiog nesuprantamas, nebūtinai DURNAS. Galbūt lituanistiškai vertėjo pakeisti į "marazminiai" sprendimai, nes -atiški- kaip ir nevart.
Blūdijimas nėra nei slampinėjimas, nei pasivaikščiojimas. Tačiau žodžiu "maklinėjimas" jį buvo galima pakeisti. Pritempiant, bet buvo galima. Bet nereikėjo

Kalbant apie gatvės kalbą, nėra ko jos su tokiu siaubu bijoti. Jei autorius ją vartoja, vadinasi, jis taip norėjo daryti. Viskas. Jei ją vartoja vertėjas, reikia atsižvelgti, ar originale buvo vartojama gatvės kalba. Jei originale buvo gatvės kalba, vertėjas netgi neturi jokios teisės versti literatūrine kalba. Žinau, kad daugumai lituanistų ji kelia siaubą. Tik nežinau, kodėl. Jūs galit man paaiškinti. Jums kažkaip universitete sugebėjo įkalti, kad yra aukštoji derama kalba ir žemoji nederama? Bet taip nėra. Abi deramos. Tik yra vieta ir laikas. Kelionių pasakojimuose - puikiai dera. Buhalteriniuose dokumentuose savaime suprantama nederės.

va dar užtvirtinu savo nuomonę: redaktorės turi taisyti leksikos, skyrybos, stilistikos, logikos KLAIDAS, o ko neturi teisės daryti - tai perrašinėti teksto SAVAIP dėl to, kad joms taip labiau PATINKA...
Ir iš tų perrašinėtojų yra dvi kategorijos:
1. po perrašymo tekstas ir toliau lieka taisyklingas, tik pasikeičia (kartais pasikeičia stilistiškai, kartais net ir to beveik užčiuopt negalima, bet matosi redaktorės "darbas" ir vertėjos "nesusivokimas")
2. po perrašymo tekstas virsta netaisyklingu (iškraipomas originalas, atsiranda gramatinių, stilistikos, skyrybos, logikos klaidų).
ir nė vienos šių perrašinėtojų rūšies nelaikau gerais redaktoriais, kurie blogesni, matosi akivaizdžiai, ir vis dėlto

jei norit akis už akį, dantis už dantį, prašom vertėjų kategorijos (prastųjų, nes geri ir taip aiškūs)
1. radę sunkų terminą, praleidžia visą sakinį arba pastraipą arba tą terminą
2. verčia nežmoniška žodžių tvarka, kai norėdamas suprasti sakinį turi perskaityt tris kartus ir nebūtinai suprasi
3. radę sunkų terminą, sukuria savo naujadarą (kaip supratau, to kupina Sophi pateikta nuoroda), ypač žavu, kai tie naujadarai atsiranda praktinio pobūdžio knygose, mokančiose ką nors nuveikti
4. nesupranta teksto ir iškraipo originalą (čia man vis rečiau būdinga savybė, nes vis viena kuo daugiau verti, tuo labiau kalbą išmoksti, bet būdavo)
5. nenaudoja sinonimų, kur reikėtų (pvz. rašo: jis pasakė, ji pasakė, tas pasakė, anas pasakė, užuot keitę į "prabilo, tarė, šnekėjo etc.)
6. daro gramatines, leksikos ir skyrybos klaidas
7. naudoja per daug sinonimų su per stipriom reikšmėm - nors autorius rašo paprastai, vertime atsiranda tooookios aistros ir panašūs dalykai, kad...
8. nepasigūglina tikrinių pavadinimų, pavardžių, geografinių vietovių ir verčia pažodžiui kaip skamba ar suteikia veikėjui kitą lytį nei yra jo tikroji
9. išverčia pažodžiui frazeologizmus ir panašius darinius (iki šiol su siaubu pamenu, kaip frazeologizmą "dutch courage" - girto drąsa - išverčiau - olandiška drąsa. O tais laikais, dirbant Siroke, kaip sykis ir dirbau be redaktoriaus, buvo tik korektorė - taip viskas ir liko... )
10. neskiria gramatinės skirtingų kalbų sandaros, pvz. lietuvių kalba yra "veiksmažodinė", anglų kalba "daiktavardinė", ir verčia viską "daiktavardiškai", užuot pakeitę į "veiksmažodinę" sistemą.

pratęskit jūs
va pavyzdžiui, baisiai įdomu kaip vertėjai būtų kokia nors citatėlė iš eglegle darbo - kas ten tiksliai siaubingo, kuriai mano minėtai vertėjų kategorijai siaubai priklauso... juk būtų galima kokią citatėlę, kuri neparodytų jūsų ir vertėjos tapatybės ir tai, kaip jūs tai ištaisėte? Būdingą knygos siaubams...

Taip, tas pats. Neturiu po ranka originalo, namie palikau. Greičiausiai buvo "As regards to the social dialogue" ar "As to the social dialogue".
Kiek suprantu, kalbant apie socialinį dialogą irgi taisyklingas, bet pastaruoju metu redaktorės man vis ištaiso į "o dėl", "dėl". Vienos skiria kableliu, kitos brūkšniu, tad nori išgirsti kompetentingąją SM redaktorių nuomonę. Gaila, bet skyryba - viena silpnųjų mano pusių