QUOTE(Shania @ 2011 01 05, 13:25)
Nors turiu pripazinti, kad dalyvaujant laidotuvese zmoniu, kurie tarkime patys nutrauke gyvenima jausmas kiek kitoks, nei dalyvaujant sava mirtimi mirusio zmogaus.
As tai tik gyvuju bijau, o kur nors kaimo kapinese galiu ir vakare viena tvarkytis ir ne kiek nebaisu, visai priesingai tokia ramybe visur.
Dazniausiai savizudybes yra netiketos, staigios, nors, sakykim, jei ir savizudis sakydavo daznai, kad pasidarys gala, neretai netikima, kad taip nutiks, todel aplinkiniai daug skaudziau reaguoja i tokia mirti, nei, tarkim, zmogaus, mirusio nuo senatves ar nuo sunkios ligos, tokiu atveju, daznai buna susitaikoma su tuo, kas neisvengiama ir mirtis priimama naturaliau.
Del kapinese tvyrancios ramumos pritariu, pati megstu daznai ten nueiti pasisemt ramybes. O per Velines isvis einu apie kokia 21 val., kai nieko beveik nebuna. Megstu apeit visu kaimynu, pazistamu kapus, sukalbet kokia maldele ar siaip mintyse pasikalbet prie kapo su isejusiais.