QUOTE(AgathaGray @ 2011 01 05, 09:04)
As i mirti ziuriu kaip i normalu reiskini, gal del to, kad daug ju sutinku darbe, o ir is saviskiu nemazai i amzino poilsio vieta palydejau. Gyvenam mano mociutes name, kur sarvota buvo daug zmoniu per visa amzeli, bet tikrai nesibaiminu ir negalvoju, kad va, ten stovejo karstas ar pan. Tai naturalus procesas kaime.
Nors daznai ir nesusiduriu su mirusiais, bet nesuprantu, ko bijoti ARTIMU mirusiu seimos nariu? Sakykim, buvo, gyveno mama, juokesi, kvepavo, gloste, sirgo... Numire-ir staiga vaikai bei anukai ima jausti paniska baime?

Arba mire motinai jos vaikas, kuris kazkada glaudesi, buciavo ja, negi manote, kad tuoj artimieji ima drebeti, pamate vaikelio lavoneli? Keista man kazkaip klausyti... Mirusiu ARTIMUJU niekada nebijojau, aisku, maudyti man neteko(o dabar ta dalyka atlieka spec. imons), bet nei liesti, nei glostyti brangaus buvusio veido nevengiau ir nebijojau
Manau, kad cia mirusiuju baime atejusi is tu kvailu siaubo istoriju
Prisiminiau istorija: mire mano tetos 6 menesiu kudikis

Raudojo teta ant grabelio uzkritusi-normalu. O tuo tarpu grupele paaugliu(kitu giminaiciu vaikai) pakankamai pogarsiai kalbejo apie matyta siaubo filma "Naminiu gyvuneliu kapines", gal vyresnes ir pamena ta filma, kur palaidojus vaika kapinese, po dienos jis atsikelia, bet jau ne toks, koks buvo, o nelabasis ir ima pjauti visus is eiles. Nezinau, ar teta girdejo tas kalbas, bet dabar mastau, jog tokiu filmu vaikams ir paaugliams ziureti negalima, nes jie nesugeba paskui atsirinkti, kur tiesa, o kur melas.