seniai tiek daug buvot prirašiusios
registruojuosi su baigta knyga.
Paskutiniu metu skaityti apie vampyrus tapo mada. Dėl šios mados dauguma rašytojų visus nusistovėjusius stereotipus apie vampyrus visiškai pakeičia- šios būtybės tampa lengvai psichologiškai pažeidžiamais, meilės ištroškusiais gyviais ( kaip kad yra S.Meyer ,,Saulėlydžio sagoje), o Charlaine Harris juos netgi įtraukia į žmonių visuomene, visi žino, kas jie tokie
Kažką panašaus rasime ir kitose knygose , kurių pasirinkimas didelis- bet ar verta skaityti visas, jei siužetas panašus? John Ajvide Lindqvist knyga susidomėjau dėl filmo anonso (deja, bet ekranizacijos kol kas nepavyko pamatyti), o be to, neseniai skaičiusi draugė sakė, kad ,,Įsileisk mane- laaaaabai įdomus romanas.
Bet nemaniau, kad jis man patiks taip stipriai. Ši knyga tiesiog įtraukė mane, situacija, vampyrai, siužetas, pagrindinis veikėjas- viskas nauja. Skaitydama nejaučiau, kad kažkur jau tai esu skaičiusi. Pradžioje atrodė, lyg skaityčiau detektyvą- paslaptys atsiskleidė pamažu, kai kurios tiesos užgriuvo lyg iš giedro dangaus- tikrai nesitikėjau, kad viskas pasisuks būtent taip. O juk prasidėjo nuo paprasčiausios žmogžudystės- auka buvo palikta visiškai be kraujo. O tada atsirado ji- paslaptinga, tik vakarais išlendanti ir plonais drabužėliais apsirengusi per šalčius mergaitė. Taip, ji ir yra toji vampyrė. Bet ji nėra viena iš tų ,,geriečių - ji geria kraują, miega dienomis, o šviesoje- ima degti. Visos savybės viena už kitą keistesnės, autorius taip viską susuka, kad niekada negali žinoti, ar čia jau viskas, ar yra dar kažkas, ką skaitytojas sužinos tik ateity. Bet vampyrai- nėra pagrindinė šios knygos tema.
,,Tai pasakojimas apie žmones, gyvenančius greta nemirtingųjų, apie draugystę ir tai, kaip tampama suaugusiais.- taip sako anotacijoje. Ir tai yra tiesa. Pagrindinis veikėjas Oskaras- šeštokas, kenčiantis bendraklasių smurtą. Jis neturi draugų, jo tėvai išsiskyrę, berniukas galvoja tik apie tai, kaip vieną dieną galės pasipriešinti savo skriaudikams. Tik susipažinęs su Eli jis pajunta, kas yra tikra draugystė. Jų vakariniai susitikimai po kiek laiko pereina į naktinius- Oskaro kambary. Užsimezgę šilti santykiai pakeičia juos abu, niekada neturėję tikro draugo, jie ima jausti, kaip gera turėti žmogų, kuris supranta tave. Šiai draugystei netrukdo jokie galimi pavojai, net tuomet, kai berniukas sužinojo, kad ji nėra ta, kuo iš pradžių atrodė esanti. O Oskaras pagaliau įgauna drąsos pasipriešinti bendraklasių smurtui. Kita siužeto linija eina apie vietinių alkoholikų būrį- praradęs draugą vienas iš jų- Lakė- mano atradęs gyvenimo meilę, bet nelaimė po vieną nevaikšto- ir jis vėl vienas. Rodos, šių asocialių žmonių mintyse nieko gražaus negali būti, bet, pasirodo, būna išimčių. Supratimas apie draugystę ir kad reikėjo ne sėdėti su bokalu rankoje, o veikti dėl svajonių ateities, kad ir pavėluotai, bet ateina.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad šią knygą rekomenduoju visiems. ,,Įsileisk mane nepatariu skaityti silpnų nervų ir pernelyg lakios vaizduotės žmonėms. Kai kurios scenos tokios šlykščios, kad, jei kas būtų stebėję mane iš šalies, būtų matę, kaip susiraukiu, o kartais net reikėdavo nustoti skaityti tam, kad ištrinčiau tą nemalonų vaizdą iš atminties. Bet be jų knyga tikrai nebūtų buvusi tokia įdomi.
Minusų knygoje radau nedaug. Jau anksčiau girdėjau, kad ,,Obuolio knygose nemažai korektūros, stiliaus ir kitokių klaidų, bet tik šį kartą atkreipiau dėmesį. Pridėtų raidžių ten, kur jų neturėtų būti, ar netaisyklingai parašytų žodžių tikrai galima rasti. Kalbant apie patį kūrinį, užkliuvo visose knygose apie vampyrus ar panašias būtybes esanti scena- kai mirtingasis sužino su kuo turįs reikalų. Atrodo, kad vampyras- tik kokia nors reta liga sergantis žmogus, nes toji žinia sutinkama paprastai, be jokio sumišimo, tik kiek ilgesne tyla. Argi jūs, sužinoję, kad draugas, su kuriuo bendraujate kurį laiką, yra vampyras, patikėtumėte? Juk tai pasakos, legendos, kurias visi pasakoja, bet niekas netiki. O knygose viskas pateikiama, lyg tas, kuris prisipažino esąs vampyras, pakvietė jus arbatos. Kitose situacijose įtaigumo nepritrūko.
Taigi, ši knyga tikrai bus priskirta prie geriausių mano kada nors perskaitytų knygų. Jei atsibodo tos nuvalkiotus siužetus turinčios knygos apie vampyrus, bet šios būtybės jums patinka, net neabejodami imkite šią knygą. Čia nerasite nei nusibodusių vampyrų, geriančių gyvūnų ar sintetinį kraują, nei numanomos pabaigos (na, nebent dalį jos atspėsite). ,,Įsileisk mane nustebins, ir nepaleisite jos iš rankų, kol neužversite paskutinio puslapio.
ir statyti į eilę mane 
Pas mani irgi melejonas neskaitytu, ale aš vis noriu,nes sergu priešingai tavo bacilai.O čia tokios "ligonės" kaip aš ir renkasi 
